Tarptautinis olimpinis komitetas 2007 m. liepos 4 d. Sočį išrinko 2014 m. Žiemos olimpiados vieta. Tais pačiais metais čerkesų aktyvistai įkūrė judėjimą „No Sochi 2014 Campaign,” kai siekdami uždrausti ar perkelti olimpiadą, protestavo priešais Rusijos ambasadas Niujorke ir Stambule.
Spalio 14 d. kelios JAV čerkesų organizacijos kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną reikalaudamos žaidynes atšaukti arba pripažinti čerkesų genocidą. Atsakymo nesulaukta. Protestuotojai akcentavo, kad regionas yra jų protėvių etninė žemė, iš kurios šie buvo jėga išvaryti 1864 m., o pats Sočis – paskutinė nepriklausomos Čerkesijos sostinė.
Pasak čerkesų tarybos Maikope vadovo Adamo Bogus, Rusijos olimpiados organizatoriai atmetė daugybę jų reikalavimų, įskaitant, žuvusių Kbaado mūšyje palaikų perlaidojimą į atskiras kapines bei specialaus muziejaus įsteigimą. Vietoj to, statybininkai, įrenginėdami slidinėjimo trasas, išniekino daugelį kapaviečių.
Didysis ažiotažas įvyko per olimpiados atidarymą, kai visiškai eliminuota čerkesų istorija. „Tai buvo mūsų žemė, - CNN sakė menininkas Sheomiras Guchepshoko. – Tačiau per atidarymą teigta, jog čia graikų žemės, vėliau atitekusios rusams.“ Negana to, ant masinės kapavietės Krasnaja Polianoje vyko slidinėjimo ir snieglenčių rungtys. „Atletai slidinėja ant mūsų protėvių kaulų, - sakė vienas aktyvistų. – Tai lyg Vokietija nuspręstų pastatyti olimpinį parką Aušvice.“ Tad Sočio olimpiada surengta minint 150-ąsias čerkesų genocido ir tremties (sunaikinta 80-97 proc. (1.5 mil.) čerkesų) metines, nors Kremlius pasirūpino, kad pasaulis apie tai nieko nesužinotų.
Žodis čerkesas yra egzonimas, kilęs iš lotinizuotos rusų kalbos (черкес), nors pati tauta save vadina adygais (kalniečiais). Jų kilmė iki šiol kelia mokslinius disputus. Teigiama, jog čerkesų protėviai priklauso sindo-meotų genčiai, įsikūrusiai aplink Azovo jūrą. Amerikiečių akademikas Stephen D. Shenfield mano, kad tautos genezė siekia Bosforo karalystės (VIII a. pr. Kr.) laikus. Tuo tarpu Vakarų koledžo (Los Andželas) Rusijos studijų programos vadovas Walteris Richmondas įsitikinęs, kad čerkesai yra hetitų palikuonys, 2000 m. pr. Kr. imigravę į Kaukazą iš šiaurės rytų Anatolijos. Vienaip ar kitaip, jie palaikė glaudžius ryšius su senovės graikais ir dalyvavo Olimpinėse žaidynėse. Krikščionybė Čerkesiją pasiekė V-VI a. per Bizantiją, tačiau 1818 m. čia apsilankęs prancūzų keliautojas Édouardas Taitbout de Marigny rašė: „čerkesų krikščionybė yra mechaniški veiksmai, kuriuose susipina daugybė pagoniškų ir krikščioniškų ceremonijų.“ Islamizuoti Kaukazas imtas VIII a., tačiau procesas suintensyvėjo po 1717 m., iškilus Rusijos grėsmei. Juoba, būdami sąjungoje su gruzinais čerkesai siekė išlaikyti gerus santykius su didžiąja kaimyne. Visgi Petras Didysis turėjo kitokį planą: „dėl Rusijos interesų, reikia kuo labiau priartėti prie Konstantinopolio ir Indijos. Kas valdo šias vietas- valdo pasaulį. Ir tam būtina padaryti viską ko reikia.“ Ši mintis rusų sąmonėje įsitvirtino šimtmečiams.
Rusija užsimojo pavergti Kaukazą, tačiau susidūrė su aršiu vietinių tautų pasipriešinimu. Didžiausių sunkumų kėlė regionai, kurie niekada nebuvo užkariauti imperijų bei stokojo vietinės galios monopolijos. 1763 m. natuhajų, viena čerkesų gentis, užpuolimas, laikomas Rusijos-Kaukazo karų pradžia. Būtent nuo tada rusų agresija lydėjo kaimų antpuoliai, civilių žudynės bei derliaus vogimas. Neretai per metus buvo sudeginama 200 aūlų.
Apie šį laikotarpį 1812 m. karo generolas Nikolajus Rajevskis rašė: „Tai ką padarėme Kaukaze buvo lygiai tas pats ką ispanai - Amerikoje. Meldžiu Visagalio Dievo, jog tai nepaliktų kraujo pėdsako Rusijos istorijoje.“ Naują atspalvį konfliktas įgavo 1817 m., Kaukaze pasirodžius generolui Aleksejui Jermolovui, aiškiai suvokusiam, kad vienintelis būdas palaužti čerkesus - „teroras.“ Žinoma, teroro metodai egzistavo anksčiau, bet tik A. Jermolovas juos įteisino oficialiai. Po kelių metų imtasi priverstinio Rytų Čerkesijos gyventojų iškeldinimo, rusų kariai skerdė galvijus ir vertė žmones bėgti į kalnus, o jų vietą užimdavo Kubanės kazokai.
Rusijos-Turkijos karas (1828-1829) įsiplieskęs turkams uždarius Dardanelų sąsiaurį rusų laivams dėl šių dalyvavimo Navarino mūšyje (Graikijos nepriklausomybės kovos) baigėsi 1829 m. rugsėjo 14 d. Edirnės sutartimi. Silpstanti Osmanų imperija kaimynei perleido šiaurinę Juodosios jūros pakrantę, įskaitant Sočį.
Tiesa, čerkesai sutartį paskelbė negaliojančia, tvirtindami, kad teritorija nepriklausė osmanams, todėl Konstantinopolis neturi teisės jos atiduoti. Jų ambasadoriai bergždžiai vyko į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją ieškoti paramos. Tuo tarpu rusai nesnaudė ir nuo 1831 m. lapkričio 20 d. nakties pradėjo „siaubo kampaniją,“ bombarduodami artilerija apsuptus čerkesų aūlus. A. Jermolovas ciniškai šaipės: „mums reikia Čerkesijos žemių, bet ne čerkesų.“
Rusijos karo vadai Kaukaze veikė asmeniniais sumetimais, trokšdami karinės šlovės bei turtų, ko vakaruose negalėtų pasiekti. Tad generolai nevengė apgaudinėti centrinės valdžios, slėpdami čerkesų bandymus megzti taiką su Rusija.
Visgi juodžiausias Čerkesijos periodas išaušo 1833 m., Kubanės linijos Batalpašinskio skyriaus vadu paskyrus vokiečių kilmės pulkininką Grigorijų fon Zasą, kuriam suteikta absoliuti laisvė. Čerkesų folklore šis asmuo įkūnija velnią (Iblį). Jo vadovavimas išsiskyrė nežabotu brutalumu, o čerkesai vadinti gyvuliais, banditais, vagimis. Maža to, sadistiniais poelgiais G. Zasas didžiavosi, pvz., gyvų žmonių deginimu, viešu galvų kirtimu, tyčiniu epidemijų sukėlimu, masiniu vaikų prievartavimu. Kariams įsakyta durtuvais pradurti nėščiųjų pilvus ir išlupti kūdikius. Daug dėmesio pulkininkas skyrė žvalgybos organizavimui. Neretai leisdavo asmenines lėšas šnipams, rinkdamas informaciją apie priešo ketinimus. Be to, vertino netikėtumo aspektą. 1838 m. jis paskleidė gandą, jog sunkiai serga, o tada apsimetė miręs, kad susilpnintų čerkesų budrumą. Tą pačią naktį jo dalinys užpuolė ir sunaikino du aūlus. Visa tai jam pelnė generolo laipsnį.
Tiesa, labiausiai G. Zasas išgarsėjo makabrišku polinkiu. Remiantis Džordžo Vašingtono universiteto tarptautinių reikalų atstovu Sufianu Zhemukhovu, „čerkesams buvo neįprasta mūšio lauke palikti mirusius. Tačiau retais atvejais, kai taip nutikdavo, Zasas mokėjo kariams, kad šie nukirstų lavonams galvas. O kadangi islamas draudžia laidoti kūnus be galvų, žuvusių artimieji eidavo į fortą tartis dėl išpirkos. Viena galva kainavo dvi karves.“ Taip sukurta „galvų ekonomika,“ pelninga rinka finansuoti Kubanės pajėgas šiaurės Kaukaze.
Be to, kaip prisimena dekabristas Nikolajus Loreris, G. Zasas greta štabo supylė nedidelę kalvą, kur susmaigstė ant iečių pamautas čerkesų galvas, „vėjo šiaušiamomis barzdomis.“ O kartą įėjęs į generolo kabinetą N. Loreris užuodė stiprų dvoką, G. Zasas juokdamas atšovė, kad tai po lova pakišta dėžė su galvom. „Visų nuostabai ją ištraukus, ten išties gulėjo kelios nukirstos čerkesų galvos, spoksančios į mus stiklinėmis akimis.“
Karininkui sutrikus generolas paaiškino: „Aš jas išverdu, išvalau ir siunčiu įvairiems anatominiams tyrimams bei kolegoms Berlyne.“ Kaukaziečių galvas į Rusijos mokslo įstaigas taipogi siuntė ir kiti generolai. G. Zasas teigė: „nėra jokios žalos naudoti gyvūnus vardan mokslo.“ Tuo tarpu generolas Aleksejus Veliaminovas kalniečių gyvenimo būdą laikė neracionaliu. Tad šie turėjo būti išnaikinti ar priversti gyventi tinkamai. Kitaip tariant, protingu elgesiu jis vadino Rusijos viršenybės pripažinimą bei savasties atsisakymą.
„Jei nesutiksite, nukirsime galvas, kad išsiaiškintume, kas negerai su jūsų smegenimis.“ Tokį rusų elgesį W. Richmondas prilygino „nacių medicinos eksperimentams.“ S. Zhemukhovas pabrėžia, kad tai „pastūmėjo Rusiją link genocido ir tapo lūžio tašku jos istorijoje.“ Galop, įsikišus Sankt Peterburgui, 1842 m. G. Zasas atšauktas iš tarnybos dėl pernelyg drastiškų poelgių.
Be žiaurybių sausumoje, 1839 m. rusai užblokavo jūrų prekybą sukeldami didžiulį Čerkesijos badą. Šią strategiją vėliau siūlė admirolas Lazaras Serebriakovas norint visiškai išnaikinti čerkesus. Kaip pastebėjo rusų tyrinėtojas Jakovas Gordinas, tokį pat metodą Stalinas pritaikė vykdant holodomorą. Bet kur šioje tragedijoje buvo vakarai? 1834 m. britų ambasadorius Konstantinopolyje lordas Džonas Ponsonbis aplankęs čerkesų gentis, meldusias Britanijos pagalbos, primygtinai reikalavo savo vyriausybės nusiųsti karo laivus į Juodąją jūrą.
Be to, sukiršinti Rusiją su Britanija mėgino škotų diplomatas Davidas Urquhartas. Savo leidžiamame žurnale „The Portfolio,“ jis paskelbė Rusijos diplomatinius dokumentus, esą gautus iš didžiojo kunigaikščio Konstantino rūmų per Varšuvos sukilimą. Tiesa, didžiuma jų D. Urquhartas suklastojo, pvz., čerkesų „Nepriklausomybės deklaraciją.“ Nepaisant to, britų spauda užkibo ir škotas ėmėsi konspiracijos. Jis sumanė į Juodąją jūrą pasiųsti škuną, tyčia pažeidžiant, Edirnės sutartyje nustatytą, Rusijos embargą užsienio laivybai rytinėje jūros pakrantėje.
Laivas oficialiai turėjo gabenti druską, bet realiai plukdė didelį ginklų krovinį čerkesams. Kaip suplanuota, škuną rusai sučiupo prie Kaukazo krantų ir nuplukdė į Sudzuk-Kale uostą. Britų spauda pašėlo, tačiau vyriausybė dėl tokio menkniekio veltis į konfliktą nesiryžo.
Ir visgi neužilgo blykstelėjęs Krymo karas (1853-1856) supriešino Rusiją su likusia Europa. O sostą užėmęs Aleksandras II paveldėjo neramumų krečiamą šalį.
Karas baigėsi 1856 m. Paryžiaus sutartimi, kuri uždraudė Rusijai laikyti karinį laivyną Juodojoje jūroje, bet Čerkesiją de jure pavertė jos dalimi, nereikalaujant čerkesams suteikti tokių pačių teisių kaip rusams. Taigi naujasis imperatorius susitelkė į du prioritetus: baudžiavos panaikinimą ir aiškų Rusijos sienų nustatymą. 1857 m. grafas Dmitrijus Miliutinas, vėliau tapęs karo ministru, pasiūlė carui ištremti čerkesus į Osmanų imperiją, nes taip krikščionių naujakuriams atsivertų dirbama žemė, o regionas „apsivalytų“ nuo priešų.
Tai įgyvendinti 1859 m. Rusijos pareigūnai pradėjo derybas su Turkija, dėl riboto čerkesų skaičiaus perkėlimo (susitarta perkelti 40-50 tūkst. migrantų), nes sultonas norėjo padvigubinti musulmonų skaičių krikščioniškose provincijose.
Apie tai sužinoję čerkesų vadai 1861 m. birželio 25 d. susirinko Sočyje prašyti vakarų valstybių pagalbos. Osmanų, Britanijos ir Prancūzijos atstovai pripažino nepriklausomą Čerkesiją ir siūlė sudaryti vieningą valstybę su parlamentu. Visgi rusai nedelsiant pasiuntė į Sočį armiją, kuri išvaikė vadus. Ironiška, didžiosios valstybės to nesustabdė, iliustruodamos Miuncheno universiteto profesoriaus Karlo Frydricho Neumano įsitikinimą, jog artimiausiu metu Kaukazas taps Rusijos periferija. 1862 m. gegužės 10 d. nutarimą dėl čerkesų tremties patvirtino Aleksandras II. Tiesa, caras norėjo deportuoti, o ne išžudyti čerkesus, tačiau Rusijos armija teikė pirmenybę skerdynėms.
Barbarizmui galo nebuvo. Užpuolęs aūlą ir privertęs čerkesus slėptis miške, generolas Nikolajus Jevdokimovas šešias valandas bombardavo mišką, tada liepė kariams išžudyti likusius gyventojus, sudeginti trobas ir galiausiai padegė mišką, įsitikinti, jog niekas neišsigelbės. 1862 m. balandį rusai išžudė šimtus čerkesų kovotojų pritrūkusių amunicijos, palikdami „priešų lavonais užverstą kalvą.“
Tbilisyje rusų armijos archyvus tyrinėjęs Čerkesų Kultūros Instituto Niudžersyje įkūrėjas Zackas Barsikas rado sukrečiančių faktų. „Man labiausiai įsiminė vienas įvykis. Kad taupytų kulkas, kareiviai suimdavo vaikus už kulkšnių ir daužydavo juos į medžių kamienus lyg gyvulius.“ Tai dar kartą įrodo, jog Čerkesijoje vykdytas genocidas. 1867 m. po šiuos kraštus keliavęs britų konsulas Viljamas Palgrave konstatavo: „vienintelė čerkesų kaltė, kad šie nėra rusai.“ Beje, nemažiau stulbino aristokratų cinizmas. XIX a. pr. Kaukaze besilankantiems amerikiečiams kunigaikštis Vasilijus Kočiubėjus teigė: „čerkesai tokie patys kaip jūsų Amerikos indėnai – neprijaukinti ir necivilizuoti.“ Galop, 1864 m. gegužės 21 d. Sočyje paskelbta, jog Kaukazo karai baigti, o čerkesai bus ištremti. Tiesa, vaizdas, kurį pergalės dieną išvydo karininkas Ivanas Drozdovas stingdė kraują: „moterų, vaikų ir senių lavonai suplėšyti į gabalus ir pusiau apkramtyti šunų; tremtiniai išsekę nuo alkio ir užpuolusių ligų, per silpni, kad įstengtų pajudinti kojas, krintantys dėl išsekimo ir dar gyvi tampantys šunų grobiu.“ Tie, kurie nebuvo išžudyti pradėti vilkstinėmis, neleidžiant pasiimti maisto atsargų, varyti link Juodosios jūros pakrantės.
Tremtiniai ne tik turėjo patys susimokėti už kelionę į svetimą žemę, bet ir jos metu kentė žeminančias sąlygas. Kai kada viename laive su galvijais ir namų rakandais spausdavosi 1800 čerkesų. Prancūzų žurnalistas A. Fonvill rašė: „Laivas, kuriame tilpdavo 50-60 žmonių, talpino 200-300. Jie maitinosi tik duona ir vandeniu. Po 5-6 kelionės dienų žmonės tapdavo išsekę, juos kamavo ligos, badas, todėl daugelis pakeliui mirdavo ir būdavo išmetami už borto.“ Tokie laivai istoriografijoje praminti „plaukiojančiomis kapinėmis.“ Stengdamiesi išlikti gyvi tremtiniai mito augalų šaknimis ir duonos trupiniais. Rusų istorikas Adolfas Berže teigė: „Niekada nepamiršiu to įspūdžio, kurį sukėlė Novorosijsko įlanka kur buriavosi 17 tūkst. kalniečių. Žvarbus ir šaltas metų laikas <...> šiltinės bei raupų epidemijos jų padėtį vertė beviltiška. Kiekvieno širdį sukrėstų jaunos sustingusios čerkesės lavonas, gulintis ant drėgnos žemės po atviru dangumi, su dviem kūdikiais, kurių vienas merdi, o kitas siekia numalšinti alkį mirusios motinos krūtimi.“ Tremtis virto katastrofa, kuriai turkai buvo nepasirengę.
Rusijos konsulas Trabzone pranešė: „Apie 6 tūkst. čerkesų išlaipinti Batumyje, 4 tūkst. išsiųsti į Çürüksu (dab. Kobuletis, Sakartvelas). Į Trabzoną bei jo apylinkes perkelta 240 tūkst. iš kurių 19 tūkst. mirė. Vidutinis mirtingumas – 200 žmonių per dieną.“ Kitaip tariant, mirtingumas jūros pakrantėse siekė bemaž 50 proc. Remiantis rusų šaltiniais, tėvynėje leista pasilikti vos 10 proc. čerkesų. Osmanų Porta ne kartą prašė Rusijos vyriausybės stabdyti deportaciją humanitariniais tikslais, bet N. Jevdokimas ją tik spartino. Negana to, rusam atsisakius pagerinti tremtinių sąlygas, osmanai pasiuntė savo laivus, o didėjant čerkesų skaičiui įdarbino karinį laivyną. Sultonas apgyvendino nelaimėlius Anatolijos ir Rumelijos žemėse.
Vėliau perkėlė į Siriją, Jordaniją, Palestiną ir Balkanus. Praėjus pusei amžiaus, 1929 m. gruzinų istoriko Simono Canasia kalbintas 91 metų šapsugų senolis prisiminė: „Septynerius metus jūra išplaudavo žmonių kaulus. Varnos suko lizdus iš vyrų barzdų ir moterų plaukų. <...> Nenoriu, kad net mano priešai regėtų tai, ką mačiau aš.“ Britų konsulas C. H. Dicksonas keliaudamas po Čerkesiją stebėjosi etninio valymo padariniais, „buvo galima eiti visą dieną ir nesutikti nei gyvos dvasios.“
Čerkesų tragedija išliko opus klausimas ir po SSRS žlugimo. 1994 m. buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskelbė, jog čerkesų pasipriešinimas carinėms pajėgoms buvo teisėtas, tačiau nepripažino „caro kaltės dėl vykdyto genocido.“
Į vadžią atėjus V. Putinui ši tema ištrinta. 2003 m. Armavire (Krasnodaro kraštas) atidengtas biustas generolui G. Zasui. Be to, imti persekioti čerkesų aktyvistai. Turkijos politikai (įskaitant prezidentą) kiekvieną gegužės 21 d. „Twitteryje“ skelbia tremtį mininčias žinutes. Nors kai kurios partijos, pvz., Pliuralistinė demokratų partija (ÇDP), Darbo partija (EMEP) ir Liaudies demokratų partija (HDP) ragina Turkiją (kur gyvena 5 mil. čerkesų) pripažinti rusų vykdytą genocidą.
Visgi iki šiol šį didžiausią XIX a. genocidą pripažino tik Sakartvelo parlamentas (2011 m. gegužės 20 d.). Kiekvienais metais gegužės 21 d. viso pasaulio čerkesai, nešini vėliavomis, išeina į gatves minėti savo tautos tragedijos metinių kartodami: „mes neužmiršome.“ Deja, krauju sulaistytoje Rusijoje taika neateis tol, kol valstybė nepripažins savo smurtinės praeities.
