Pirmą plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pusmetį teatrai buvo uždaryti, prieš tai buvo keleri metai pandemijos ir publika išties brangino vėl atsinaujinusią galimybę eiti į teatrus. Tada per spektaklio pertrauką sutikau kelis kariaujančius ukrainiečius aktorius.
Jie buvo su kareiviškomis uniformomis, paleisti trumpų atostogų iš Bachmuto mėsmalės. „Kaip ten, Bachmute – baisu?“ – tesugebėjau išspausti iš savęs klausimą. „Nu kaip jums atsakyti... Baisu“, – trumpai atsakė jaunas aktorius-karys. Daugiau aš jo nieko neklausiau. Parūkę grįžome žiūrėti antros spektaklio dalies.
Bet viena yra eilinis spektaklis, o čia – festivalis! Festivalis, kai šalyje vyksta karas?! Keista, gal net šventvagiška – tokia buvo pirma emocija. Bet ji buvo labai trumpa. Tuoj po jos trenkė mintis: nuostabu, kad jie tai daro.
Randa jėgų parodyti sau ir kitiems, kad rusų raketos nepajėgios suardyti jų gyvenimo, sutraiškyti jų kultūros. Pernai dėl karo jie nerengė šio festivalio, todėl šiemet atrinko dvylika geriausių spektaklių per dvejus metus, pakvietė penkis užsieniečius žiuri narius (iš Italijos, Švedijos, Lenkijos, Estijos ir Lietuvos) ir – pirmyn.
Keturi miestai – Lvivas, Ivano Frankivskas, Rivnė, Kyjivas – tikras maratonas, turint galvoje Ukrainos dydį ir atstumus. Tiesa, dalyvaujančių miestų buvo daugiau – dar Odesa ir Charkivas, bet ten jau mūsų nevežė, pagailėjo, jų teatrai vaidino savo spektaklius Lvive ir Ivano Frankivske.
Kad tai ne visai įprasti teatro „oskarai“, vis priminė viena nominacija. Tarp įprastų taikoje – geriausias dramos spektaklis, geriausias kamerinis spektaklis, geriausias režisierius, aktorius, aktorė, scenografas ir taip toliau – čia dar buvo atskira „geriausio spektaklio-refleksijos į Rusijos–Ukrainos karą“ nominacija.
Kadangi buvau vienas šio festivalio žiuri narių, būtų neetiška leistis į detalesnę spektaklių analizę, galiu tik pasakyti, kad Ukrainos teatras man tapo tikru atradimu, dėl šio festivalio tapau nedideliu ekspertu teatro, kurio iki karo beveik nepažinojau.
Ir vis dėlto ne tik toji neįprasta mums, vis dar gyvenantiems taikoje, nominacija primindavo apie karą. Kiekvieną dieną (arba naktį) visuose keturiuose miestuose bent po kartą kaukė sirenos. Prieš kiekvieną spektaklį publika buvo perspėjama, kad iškilus raketų pavojui visi leisimės į bombų slėptuvę ir, jei oro pavojus per pusvalandį pasibaigs, spektaklis bus tęsiamas, jei tai užtruks ilgiau – jis bus nukeltas į kitą dieną.
Mums, galima sakyti, pasisekė, nes nė vienas iš dvylikos spektaklių nebuvo nutrauktas, raketų arba šachedų pavojus būdavo iki tol arba po to. Vienintelį spektaklį Ivano-Frankivske pradėjo valandą vėliau, matydami, kad spektaklio pradžia sutaps su oro pavojaus paskelbimu. Skamba makabriškai, bet teatrai ten jau išmoko planuoti ir tai.
Visi turi mobiliąsias programėles, kuriose skelbiama, kas jų link skrenda ir kada gali atskristi. Lvive visos sirenos kaukė dėl kažkur Rusijoje kylančio „Mig“ bombonešio, galinčio iššauti balistinę raketą „Kinžal“, kurios Ukrainos priešraketinė gynyba beveik negali numušti.
Neaišku, kur tą „Kinžal“ iššaus (jei apskritai iššaus), todėl oro pavojus skelbiamas visoje šalyje. Užkaukus sirenoms, žmonės gatvėse pasižiūri į savo apps‘us ir, jei mato, kad tai dėl „Mig‘o“, praktiškai nereaguodami ramiai gyvena toliau. Sustoja tik viešasis gyvenimas, privalantis laikytis saugumo instrukcijų: transportas, teatrai ir kiti masinio susibūrimo renginiai arba vietos.
Žiūrėdamas į ukrainiečius atsipalaidavau ir aš, nustojau krūpčioti girdėdamas sirenas. Ir be reikalo. Kai sirena ir raginimas leistis į slėptuvę užkaukė naktį Ivano Frankivske, apsisukau ant kito šono ir užmigau. O pasirodo, tai jau buvo šachedų pavojus ir patys ukrainiečiai leidosi į slėptuvę. Nes jie turėjo mobiliąją programėlę, o aš – ne. Sužinojau tai tik ryte.
Tas pats pasikartojo ir Kyjive. Keletas sirenų dėl „Mig‘o“ – ir tu vėl atsipalaiduoji. O tada naktį jau raketų ataka, kurią tu tiesiog pramiegi. Ryte randi telefone krūva ukrainiečių draugų žinučių: kaip tu, ar viskas gerai? Ačiū, viskas gerai, pramiegojau.
Bet visa tai buvo santykinai ramią gruodžio pirmą pusę. Vos mums išvykus, iš tiesų, dar riedant traukiniu pasienio su Lenkija link, Ukrainos miestus, įskaitant ir Kyjivą, sudrebino jau rimtos raketų atakos su pataikymais į gyvenamuosius namus ir sužeistais žmonėmis. O prieš pat Naujuosius metus rusų apšaudymai pasiekė apogėjų – daugybė sugriovimų ir aukų. Tada jau šaudė ir tas pragariškas „Kinžal“. Po to tu supranti, kad tas žmogui būdingas atsipalaidavimas esant karo zonoje yra labai apgaulingas. Ir kad tai yra dalis agresoriaus taktikos – užmigdyti žmonių budrumą, o tada smogti visais savo pajėgumais, nusinešant kuo daugiau civilių aukų.
Apskritai esant ten stebino ypatingas bendrumo jausmas. Toks įspūdis, kad visi nepaprastai brangina vieni kitus, gatvėse jokios net menkiausios agresijos, pakelto balso. Atrodo, kad visa tauta pasirengusi stoiškai iškęsti tai, kas šiuo metu vyksta. Visuose miestuose vidurnaktį prasideda komendanto valanda, visi stengiasi suplanuoti dieną taip, kad iki vidurnakčio būtų namie. Ir jokios panikos dėl to. Kaip ir perdėto karo padėties eskalavimo. Policija prie nieko be reikalo nesikabinėja, netikrina dokumentų – jei jau tu čia, vadinasi, esi vienas iš mūsų. Vienintelis priminimas, kad vyksta karas – kariai su kuprinėmis, grįžtantys namo atostogų, bučiuojantys savo moteris. Arba sužeisti kariai, šlubuojantys su įtvarais ant kojų.
Vėlgi, tai yra toji santykinai apsaugota Ukrainos dalis, ne veltui beveik po kiekvieno spektaklio nuo scenos skriejo aktorių ir režisierių padėkos Ukrainos kariuomenei. Nesuvaidintas (neformalus) dėkingumas už tai, kad jie gali čia vaidinti spektaklius, kad publika gali eiti į teatrus.
Nes, pavyzdžiui, Charkive vis dar negali ir nežinia, kada galės – šis miestas bombarduojamas per daug intensyviai. O kad teatrai yra realus taikinys rusų bomboms, įrodė Mariupolio tragedija, kur teatras buvo susprogdintas su visais ten besislėpusiais žmonėmis. Todėl Mariupolio teatro tarp festivalio nominantų nebuvo. Nebuvo ir teatrų iš kitų okupuotų Ukrainos miestų, kurių trupės pasitraukė į šalies gilumą ir išsibarstė po kitus teatrus.
Bet net ir šiuose dvylikoje geriausių jau karo metu sukurtų spektaklių, net jei juose ir nebuvo tiesiogiai kalbama apie karą, karas vienaip ar kitaip pasireikšdavo. Net trys spektakliai buvo vaidinami po pagrindine scena arba teatrų rūsiuose.
Tai yra, jie buvo jau taip sukurti, galvojant apie nuolatines oro pavojaus sirenas ir bandant išvengti publikos bėgimo į slėptuves – verčiau jau iš karto statyti spektaklį slėptuvėje, kad paskui, užuot į ją bėgus, būtų galima tęsti net ir skrendant raketoms. Kitaip sakant, tai, kas taikioje Europoje vadinama eksperimentavimu, ieškant spektakliui naujų, netikėtų erdvių, ten yra rūsti realybė. Eksperimentuoti tenka atsižvelgiant į karo realijas.
Bet tai toli gražu ne pati didžiausia karo grimasa, palietusi Ukrainos teatrus. Po spektaklio Rivnėje šio teatro meno vadovas paklausė, ar atkreipėme dėmesį, kaip vienas iš aktorių nusilenkimų metu pabučiavo sceną? Rytoj jis išeina į frontą. Kiekviename teatre apie trečdalį vyrų aktorių išėję į karą. Mums esant Kyjeve nuo fronte patirtų sužeidimų mirė vienas garsus Kyjivo aktorius. Teatrai vis labiau ieško pjesių, kuriose būtų vien moteriški vaidmenys – tiems galimiems laikams, kai vyrų aktorių teatruose apskritai nebeliks. Kartais jie grįžta iš fronto atostogų ir kaip žiūrovai eina į savo teatrus. Kai kurie netgi veržiasi vaidinti, nes jų vaidmenys niekur nedingo, juos tik pakeitė dubleriai.
Suvaidinti Hamletą ir važiuoti atgal į frontą.
