Ji liko gyva ir dabar jau šiek tiek orientuojasi, kur ir kas čia yra, į ką jai reikėtų kreiptis. Prie vieno rusų štabų pamačiusi karininką, pasileidžia tiesiai prie jo. Sako jam ieškanti savo vyro, lietuvio, kurį vakar suėmė. Vienintelis jai žinomas dalykas – jį suėmusio kareivio slapyvardis. Ištaria jam tą slapyvardį.
„Taip, tai mano kareivis“,- atsako jai štabo viršininkas.
Ana nušvinta iš laimės. Mano radusi siūlo galą ir mazgas tuoj bus išnarpliotas. „Tai jūs jo paklauskite,- sako.- Man sakė, kad Mantą sulaikė jis.“
„Kaip aš tau jo paklausiu – jis eilinis kareivis,- atsako jai štabo viršininkas.- Jis tiesiog laksto per visą frontą ir šaudo.“
Nueina į savo štabą, palikęs Aną gatvėje vieną. Ji toliau blaškosi, eina iš štabo į štabą, klausinėja visų apie Mantą, kol galutinai įsitikina, kad visos gijos veda į aną karininką. Vairuotojas Aleksandras, kad ir koks buvo nekalbus, vieną dalyką pasakė aiškiai: jie turi sulaukti viršininko, kuris nuspręs, ką daryti su Mantu. Ir jei kareivis, kurį ji įvardijo, yra pavaldus šiam karininkui - jis ir yra tas pats „viršininkas“.
Ana jį vėl susiranda. „Pasvarstykime teoriškai,- sako.- Jei ką nors paima į nelaisvę, kokia toliau būtų procedūra?“ Jis sako jai: „Nežinau.“ Ana nuo jo neatstoja: „Tada padarykime taip, bus logiška: aš - keista, vaikštau čia viena ir dar su pasu, registruotu Luhanske, mano miestas – Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje, ieškau lietuvio... Tai suimkit mane. Logiška bus, kad mus su Mantu į tą pačią vietą išsiųs, jeigu jūs nežinote“.
Viršininkas plačiai nusišypso. Įvertina jos atkaklumą. Sako: „Nu tai eik, iš kur atėjai, į fronto liniją, pakelk rankas, mano kareiviai tave išžagins, mes pasakysime, kad čia ukrainiečių darbas, tave atgal pas mane atves... O aš nenoriu tokios nuodėmės prisiimti. Aš noriu padėti žmonėms.“
Taigi, jis matė, kaip ji čia skersai išilgai blaškėsi per fronto liniją - matė arba jam pranešė. Visi jau viską čia žino ir nuo šiol Ana tampa jų ciniško žaidimo lėle. Savotiška pramoga jų pilkoje karo rutinoje. Išvaizdi jauna moteris, visiškai pametusi galvą, ieškanti savo mylimojo, kuris yra jų nelaisvėje.
Taip prasideda jos penkias dienas trukusios Manto paieškos. Kas rytą ji čia ateina ir sukinėjasi aplink rusų štabus, klausinėja karinininkų ir eilinių, galbūt kas nors ką nors žino. Būna, kad jai atsako, jog ten arba ten, kokioje nors ligoninėje, buvo laikomi suimtieji. Tada ji eina per visą miestą, ieško nurodytos vietos ir, kaskart neradusi Manto, grįžta iš kur atėjusi.
Dalina visiems Manto nuotraukas su prierašu: „Aš, Bilobrova Ana Aleksandrovna, ieškau savo vyro Manto Kvedaravičiaus, sulaikyto apytiksliai tokioje ir tokioje gatvėje...“ Ir kai trečią paieškų dieną, komendanto valandai artėjant, eidama į Aleksandro motinos namus prisėda ant suoliuko (ji jau visiškai nusikalusi nuo kojų, beprarandantį viltį), staiga prie jos privažiuoja „Niva“. Mašinoje sėdi Slava - tas pats štabo viršininkas. Ana pašoka, bėga prie jo: „Jums pavyko ką nors sužinoti?“ Jis žiūri į ją lediniu žvilgsniu. Nemirksėdamas. O tada ištaria: „Tavo vyras negyvas“.
„Kaip negyvas?“- dar netiki Ana.
„Nu, ta prasme, fronto linijoje matė civilį mėlyna striuke. Negyvą.“
„Palaukit,- sako jam Ana.- Bet ar tokiu atveju aš neturėčiau eiti jo atpažinti?“
„Šiandien neik – ten vyksta mūšiai. Ateik rytoj.“
Dar kiek pavarstęs ją žvilgsniu, pagaliau išvažiuoja.
Dabar jau galima žliumbti. Prie jo ji sau to neleido, laikėsi kiek tik galėjo. Matė, kaip ledinės jo akys tik ir laukia jos ašarų. Kaip deserto dienos gale. Eilinės karo dienos, kurioje vėl buvo vien tik mėsa.
Ana grįžta į namus sugniuždyta. Bet viską daug kartų persvarsčiusi, veja nuo savęs šitą mintį - tai negali būti tiesa. Kitą rytą ji ir vėl prie štabų.
Viršininko nėra, o eiliniai jai sako: „Ne, ten toliau vyksta mūšiai. Mes saviškių surinkti negalim“. Kitą dieną tas pats – mūšiai tęsiasi. Bet Ana jau ten ir nesiveržia. Išvakarėse ji sužinojo, kad kažkur Volodarske, už trisdešimties kilometrų nuo čia, yra rūsiai, kuriuose tardomi suimtieji. Taigi jai reikalingas dviratis, kad ten nusigautų. Blogiausiu atveju ji eis pėsčia, gal sustabdys kokią mašiną. Aišku, dviratis būtų geriausia. Ji nebetiki, kad Mantas negyvas. Ji jo ieškos tarp gyvųjų.
Su šia atgimusia viltimi ji jau bando iš kur nors gauti dviratį, kai staiga privažiuoja „Niva“. Viršininko nėra, tik jo vairuotojas ir kareivis. „Lipk į vidų“,- jai sako. Ir Ana įsėda į mašiną, iki galo dar nesuvokdama, kas čia jai yra ruošiama. Niekas jai nieko neaiškina. Ją veža prie devynaukščio (jis čia pat, kitoje gatvės pusėje), pasuka į jo kiemą ir ji mato: ten Mantas. Guli veidu į žemę.
Ana surinka: „Stabdyk!” Išsiveržia iš mašinos. Bet kareivis ją paveja, neleidžia priartėti prie kūno. Suima už alkūnės ir veda prie devynaukščio. Prie vienos jo laiptinių. O ten kėdėje sėdi Slava. Sako jai:
„Ką? Taviškis?“
Priešingai: toks vos ne humanizmu trykštantis rusų karininkas, išgirdęs Anos prašymą išgelbėti jos suimtą mylimąjį, imasi visaip jai padėti. Po trijų dienų atvažiuoja pranešti, kad jos mylimasis žuvo. Penktą dieną ne tik atiduoda jai Manto kūną, bet ir įsako eiliniams daryti viską, ką ji jiems lieps: „Padėkit civilei, kur ten jai reikia: Volodarske yra lavoninė, ten arba Donecke, pati nupręsk kur jį vežti, nurodymus aš daviau, pasiimk jį, jie tau jį pakraus.“
Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Blogis gali būti primityviai žiaurus, koks buvo Bučoje (ten jis matomas plika akimi), o gali būti ir toks - rafinuotas.
Priminsiu: tai yra tas pats viršininkas, kurio buvo laukiama, kad jis nuspręstų, ką daryti su Mantu. Kai Ana jį pirmąkart susirado, jis tvirtino, kad nieko nežino. Jo kariai laiko suėmę Mantą, o jis nieko apie tai nežino? Tarkim, galėjo taip būti.
Bet po pokalbio su Ana, jis jau tikrai viską žino. Ir dabar jo rankose yra nebe šiaip eilinis suimtasis, o tas, dėl kurio čia blaškosi jauna, bebaimė (arba galvą pametusi) moteris. Taigi, jis turi juos abu: kažkur rūsyje fiziškai kankina Mantą ir tuo pat metu stebi, kaip čia nežinioje kankinasi jo mylimoji.
Žiauraus sadisto, kuriam karas suteikė neribotą valdžią, žaidimas. Galiausiai jis nužudo Mantą (asmeniškai arba davęs eilinaims įsakymą), o Aną paleidžia. O tai jau savęs sudievinimo apraiškos – kai tu nebaudžiamas gali nuspręsti, kam mirti, o kam gyventi. Ir dar jam labai svarbu matyti Anos emocijas. Jis dukart siekia šio „malonumo“. Pirmąkart - jai pranešdamas, kad Mantas žuvo.
Ir antrąkart - organizuodamas visą šį kruviną savo paties režisuoto spektaklio finalą su neva atsitiktinai daugiaukščio kieme aptiktu Manto lavonu. Būtent tada, kai Ana jau ieško dviračio, kad išvažiuotų iš Mariupolio. Viską kruopščiai surepetavęs (vos tik ji pamatys kūną, vesti ją tiesiai pas jį), sėdi prie sudegusio daugiaaukščio ir laukia, kol jam ją atveš. Karo demonas, jau praktiškai pusdievis, kuriam Ana yra jo lėlė - jo pragariško spektaklio pagrindinio vaidmens atlikėją ir kartu pagrindinis žiūrovas. Jam atveda dūstančią Aną ir jis, kaip ir pirmąjį kartą (kai jai pranešė: „tavo vyras negyvas“), skrodžia ją akimis. Gal bent jau dabar gaus jos ašarų? Satisfakciją už savąjį „meną“.
Anos dar laukia ilga kelionė namo. Pirmiausia, sunkvežimiu į Donecką. Sunkvežimiu, kurio kėbule, greta surinktų žuvusių rusų kareivių, guli ir Mantas. Po to naktis Donecko lavoninėje, kur viena Manto akis staiga ima ir atsimerkia. Ana ją bando užmerkti, o toji ir vėl atsimerkia. Mėlyna, kaip jūra, akis. Žiūri į Aną, lyg norėtų kažką pasakyti.
Apžiūrėjusi Manto kūną, Ana galutinai įsitikina, kad jis buvo sušaudytas - kelios kulkų žymės krūtinėje ir viena kaktoje. Sušaudytas, po to aprengtas (nes drabužiai liko sveiki) ir atvežtas į tą devynaukščio kiemą, numestas veidu į žemę, bandant Anai įteigti, kad jis čia žuvo nuo raketos skeveldros.
Ji parvežė Mantą į Lietuvą. Ir sugrįžo pati. Nors iš tokių patirčių vargu ar įmanoma pilnai sugrįžti. Nesiimu spręsti, kiek savęs ji paliko Mariupolyje ir kiek Mariupolio liks joje visą gyvenimą. Kai mudviem kalbantis ji imdavo kosėti, juokdavosi, kad tai vis dar Mariupolio kosulys, kurį ji nori išsaugoti. Ji įsitikinusi, kad ši kelionė buvo užkoduota jos lemtyje ir jos išvengti nebuvo įmanoma. Vaikystėje ji daug kartų sapnavo vieną ir tą patį sapną, nuolat pasikartojantį košmarą, kuriame ji bėga per karo nusiaubtą nepažįstamą miestą ir kažką šaukia, bet tas kažkas niekada neturėdavo vardo.
Paskui ji išaugo ir sapnas ilgam buvo dingęs. Ir tik Ugandoje, karui jau prasidėjus, bet dar toli iki Manto sprendimo važiuoti į Mariupolį, tada, kai jis dar jai sakė: ne, aš ten nė už ką nevažiuosiu, aš jau buvau kare, aš noriu su tavim gimdyti ir auginti vaikus... tas sapnas jai vėl atsinaujino.
Ji vėl, dabar jau suaugusi, bėgo per karo nusiaubtą nepažįstamą miestą, tik jau šįkart šaukdama: „Mantai!“ Anas „kažkas“, anksčiau jos sapne neturėjęs nei vardo, nei kontūrų, staiga įgavo Manto pavidalą. Arba ten visada buvo Mantas, tik anuomet, Anos vaikystėje, jie dar nebuvo pažįstami.
Ir kai vieną iš tų penkių dienų Mariupolyje, jai beviltiškai ieškant Manto, vienas rusų kareivis pasakė ką tik matęs tarp daugiaukščių kiemų fronto linijos link einantį civilį, atrodantį lygiai kaip Mantas – mėlyna striuke ir su kuprine ant pečių – Ana nieko nelaukdama pasileido bėgt į tą pusę. Ir kažkur tarp namų, tų sudegusių daugiaaukščių, jai lyg iš tikrųjų šmėstelėjo kažkas mėlyno. Arba jai tik pasirodė. Bet ji ėmė šaukti: „Mantai“.
Tą akimirką ji suprato, kad realiai pateko į savo vaikystės košmarą.
P.S.
Šiandien apie Mantą Ana jau kalba būtuoju laiku. Nebėra ano jausmo, kad tuoj jis pats įžengs pro duris ir kažką pataisys ar pridurs. Ar tai reiškia, kad ji pagaliau suvokė, kas įvyko? Ne, ji ir tada viską puikiausiai suvokė, tiesiog jų kelionė jai dar buvo nepasibaigusi. Be paties Manto, ji slapta išvežė į Lietuvą judviejų Mariupolyje nufilmuotą medžiagą – būtent tai, dėl ko jie ten ir važiavo. Atidėjus ateičiai Manto netekties skausmą, reikėjo skubiai kurti filmą. O čia dar atsirado gerų žmonių – garsi Lietuvos prodiuserė Uljana Kim pasiūlė jai padėti patekti su šiuo filmu į Kanų kino festivalį. Ir Ana negalėjo atsispirti – Kanai buvo Manto svajonė, jam gyvam esant taip ir neišsipildžiusi. Lietuvos kino centras skyrė pinigų postprodukcijai, šiek tiek pridėjo vokiečiai ir prancūzai ir Ana išlėkė į Paryžių drauge su ilgamete Manto montuotoja kurti „Mariupolį-2“.
Kartais aš net leidžiu sau pagalvoti, kad tikroji šio filmo režisierė ir yra Ana. Mantas jį sugalvojo, buvo šio filmo operatorius, bet paskui jis žuvo ir iš visos tos chaotiškos medžiagos filmą sukūrė ji. Bet ne, viskas dar šiek tiek sudėtingiau. O gal kaip tik – paprasčiau: Ana ir yra Mantas.
Per penkerius jų meilės metus jis sukūrė Aną tokią, kokia ji yra šiandien. Ji jam visiškai save dedikavo, persiėmė jo skoniu, manieromis, pasaulio ir kino matymu. Galbūt tai ir norėjo pasakyti toji Donecko morge plačiai atsivėrusi Manto akis – kad jis nuo šiol gyvens Anoje. Todėl Ana kūrė šį filmą būtent jo akimis. Kaip jį būtų matęs pats Mantas.
Dabar net sunku įsivaizduoti, kad balandžio pradžioje ji dar blaškėsi po Mariupolį, o gegužę jų filmą jau galėjo matyti rinktinė Kanų publika. Po premjeros ją sveikino Tilda Svinton ir kitos žvaigždės. Kritikai rašė: „Tu matai smulkmenas ir jas jauti – kaip buvo gyventa karo metu, to nepamatysi per CNN“ (“Variety”). Arba: „Mes čia galime pritaikyti garsią Hannos Arendt frazę, įvardindami tai, į ką gilinamės, „karo banalybe“, pamatyti, kaip neįmanomomis sąlygomis slenka kasdienis gyvenimas“ (“Screendaily”).
Paralelių su Hannah Arendt kritikams, matyt, suteikė ne tik Anos išgyvenimas baisioje karo realybėje, bet ir tai, kad filmo titruose ji įrašyta Hannos vardu. Šiuo vardu ji yra ir pase. Nors gyvenime visi, įskaitant Mantą, vadino ir tebevadina ją Aną. Todėl ir aš čia pasirinkau „Aną“ – kaip šiandien ją šauktų Mantas, jeigu iš savo misijos jie būtų grįžę drauge.
Manau, kad būtent toji nepabaigtos misijos būsena buvo Anos variklis ir galbūt išgyvenimo sąlyga pirmąsias savaites ir mėnesius po Mariupolio. Ji turėjo užbaigti darbą. Netrukus po to ji man rašė, kaip jai visa jėga smogė realybės suvokimas. Nepaliaujamas lėkimas skubant baigti filmą baigėsi ir atsivėrė klaiki tuštuma. Sunku net pakilti iš lovos, atsidaryti loptopą.
Atėjo jos laikas gedėti. Bet ji padarė viską, ką turėjo ir netgi daugiau. Ji ištrūko gyva iš pragaro. Turi praeiti laiko, kol ji atsistatys. Taip aš svarsčiau apie Aną, matydamas tą jos sunku grįžimą iš karo traumos į taikos realybę. Ir net neįtariau, kad šioje realybėje jai jau ruošiamas naujas smūgis.
„Mariupolio-2“ premjeroje Kanuose Ana dar buvo pristatoma kaip šio filmo korežisierė. Taip buvo įrašyta ir filmo titruose. Per tą visą skubėjimą, vertimąsi per galvą, kad tik filmas spėtų į Kanus, apie jokias sutartis ji negalvojo. Juo labiau jų nebuvo, kai jie su Mantu išsiruošė į Mariupolį - nebuvo jokio filmo biudžeto, tai buvo spontaniškas veiksmas.
Pirmieji ženklai, kad kažkas už jos akių yra rezgama, pasirodė vasarą, kai vienas po kito keli Europos kino festivaliai, įtraukę į savo programą „Mariupolį-2“ ir iš pradžių kvietę Aną atvykti jo pristatyti, staiga mandagiai atsiprašė neturintys jos kelionei lėšų. Tikroji šių atsisakymų priežastis išaiškėjo rudenį, kai Niujorke rengiamas Baltijos šalių kino festivalis gavo filmo prodiuserių laišką, kategoriškai draudžiantį Anai pristatinėti „Mariupolį-2“.
Ji taip ir nesužinojo, kas konkrečiai tai parašė – pagrindinė filmo prodiuserė Uljana Kim (Lietuva), koprodiuseriai „Easy Riders films“ (Prancūzija) „Twenty Twenty Vision“ (Vokietija) ar filmą platinanti didžiausia Vokietijos kino distribucijos kompanija „Match Factory“. Faktas, kad ją tiesiog eliminavo iš filmo. Netgi perdarė titrus, kur jos nebeliko kaip korežisierės (pakeistuose titruose jai tepaliktos režisieriaus asistento ir garso operatoriaus pozicijos). Ji nebeteko teisių netgi į filmo medžiagą. Į tą pačią, po velnių, medžiagą, kurią ji vežė iš Mariupolio drauge su savo mylimojo lavonu.
Šie faktai išėjo į viešumą ir surezonavo Lietuvoje. Kultūros ministras pakvietė pokalbiui iš pradžių Aną, o po to ir Uljaną Kim. Kaip suprantu, pastaroji pažadėjo išspręsti visus nesutarimus. Galiausiai Niujorke jos kartu pristatė filmą ir sutarė per keletą savaičių pasirašyti sutartį.
Nuo to laiko praėjo keturi mėnesiai, o sutarties iki šiol nėra. Paskutinis skambiausias Anos eliminavimo akordas nuskambėjo gruodį Reikjavike. Europos kino apdovanuojmuose (kas iš esmės yra europietiški Oskarai) „Mariupolis-2” laimėjo geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą.
Ana ten buvo, bet apdovanojant filmą apie ją nė žodžiu nebuvo užsiminta.
Legendinė lenkų režisierė Agnieška Holland į šį akibrokštą reagavo tokiu komentaru: „Mačiau Hanną pristatinėjančią filmą Kanuose, buvau nustebusi nematydama jos atsiimant apdovanojimą Reikjavike“.
Sutartys sutartimis (tikiu, kad anksčiau ar vėliau teisybė triumfuos), bet mane čia labiausiai sukrečia žmogiškumo faktorius. Arba jo nebuvimas. Kaip apskritai buvo galima taip pasielgti su Ana? Kai ji lygiai po trijų savaičių, dvokianti Mariupolio degėsiais sugrįžo pas Stasį, nebuvo jokių prodiuserių ir filmo platintojų. Taip, dar nebuvo ir filmo, bet ji parvežė neįkainojamą medžiagą (kurios kaina buvo Manto mirtis). Pabaigusi filmą ji ruošėsi su teisininkais užsiimti Manto žudikų paieškomis. Vietoje to, dabar jai tenka samdyti advokatus, kovojant dėl savo teisių į filmą. Nes teisiškai ji yra niekas. Neturtinės filmo teisės perduotos Manto šeimai, o turtines išsidalino prodiuseriai.
Važiuojant per Ukrainą, Mantas kas rytą Stasiui atsiųsdavo sms. Ten būdavo vienas ir tas pats žodis: „Rytas“. Tai reikšdavo, kad jiedu su Ana gyvi ir viskas jiems klojasi sklandžiai. Paskutinė žinutė buvo iš Zaporižės (toliau jie pateko į zoną, kur nebėra jokio ryšio). Tąkart Mantas pridėjo ir nuotrauką - besijuokiančią, užsimerkusią Aną prie viešbučio „Teatralny“, kuriame jie nakvojo. Būtent ten, Zaporižėje, lyg ką nujausdamas, jis pasiūlė jai dabar pat susituokti. Ana atsisakė. Ji laukė tikrų vestuvių, kurias jie buvo jau suplanavę: rugsėjo 6-ąją Tinos saloje Graikijoje – ten buvo užsakytas visas vestuvių namas ir sukviesti draugai.
Manau, kad ne tik dėl to. Ji vijo nuo savęs netgi prielaidą, kad jiems gali kas nors atsitikti. Tą įkyriai besiskverbiančią nuojautą.
Rugsėjo 6-ąją, kaip ir buvo planuota, Ana atskrido į Graikiją. Kad į judviejų mylimą Egėjo jūrą išbertų dalį Manto pelenų.
