Apie NATO viršūnių susitikimo sprendimus. Ar jie istoriniai? Ar reikia jais reikia nusivilti, ar džiaugtis? Čia kaip su ta stikline, kuri galbūt yra pusiau pilna, arba pusiau tuščia, ir viskas priklauso nuo į ją žiūrinčiojo vertinimo.
Kiekviena formuluote svarbu ne tik suderinti šias skirtybes, bet ir pasiųsti žinutę urbi et orbi ir kartu nepasakyti per daug. Kuomet pamačius tekstą kilo daug nusivylimo ir priekaištų dėl formuluotės Ukrainos klausimu, viena NATO pareigūnė gerdama kavą prie gretimo staliuko pasakė: „Tai geriausia, ką pavyko suderėti, kitą kartą pabandykite patys padaryti geriau.“ Jei būtų nepavykę, galėjo nebūti jokios užuominos apie Ukrainą.
Bendrai viršūnių susitikimuose dažniausiai tik tvirtinami jau anksčiau suderėti sprendimai, į susitikimo darbotvarkę ateina tik tie klausimai, dėl kurių nepavyko susitarti žemesniu lygmeniu ir kuriems reikalingas „politinis sprendimas“. Tokie klausimai buvo Švedijos narystė, gynybos planų klausimas, Ukrainos galima narystė. Dėl dviejų politinis sprendimas buvo sėkmingas, dėl Ukrainos nepavyko surasti konsensuso, stipresnę formuluotę palaikė mažiau nei trečdalis valstybių narių.
Svarbus sprendimas ir dėl mūsų oro gynybos sutvirtinimo. Taip pat patvirtinta griežtesnė formuluotė nei bet kada anksčiau dėl gynybos išlaidų. Žinoma, NATO yra valstybių aljansas ir šių sprendimų įgyvendinimas priklausys nuo politinės valios valstybėse narėse, bet tai, kad pavyko susitarti, yra didelis žingsnis į priekį.
Ukraina, nors negavo narystės pakvietimo, ko, ko gero, net ir Lietuva rimtai nesitikėjo, bet G7 formato susitikimo, vykusio Vilniuje, rėmuose gavo daug ginkluotės ir ilgalaikės paramos patikinimą. Šioje fazėje, kuomet svarbiausia yra laimėti karą, ilgalaikis ir tvarus ginklų tiekimas yra, ko gero, svarbiau nei komunikato formuluotės.
