Lapkričio pabaigoje Vokietijos leidinys „Bild“, remdamasis šaltiniais Vokietijos vyriausybės aplinkoje, nurodė: Vašingtonas ir Berlynas sukūrė strategiją, kaip paskatinti Ukrainą taikioms deryboms su Rusija. Strategija elementari – aprūpinti Ukrainą tokiais ginklais ir tokiu jų kiekiu, kad to pakaktų dabartiniam frontui išlaikyti, bet būtų neįmanoma išlaisvinti Rusijos okupuotų teritorijų.
Taip, be tiesioginio Vašingtono ir Berlyno diplomatinio įsikišimo Kyjivas būtų priverstas pradėti derybas su Kremliumi.
V. Zalužno logika paprasta: Ukrainos ginkluotosios pajėgos neturi pakankamai ugnies galios rusų gynybiniams įtvirtinimams pralaužti. Vakarai, nors ir žadėjo ir net iš dalies tesėjo pažadus suteikti Kyjivui pakankamai karinės technikos, amunicijos, kad ukrainiečiai išvarytų okupantus iš savo žemės, to nepakako.
Be to, vėlavo pristatymo terminai, priešas įsitvirtino ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms teko stabdyti kontrpuolimą bei pereiti prie teritorijos gynybos. Kovojant iš gynybinių pozicijų nereikia turėti žymaus artilerijos ugnies ir gyvosios jėgos pranašumo. Gynybinis karas – palankesnis Ukrainos kariuomenei, tad V. Zalužnas priėmė sprendimą būtent tokį karą ir kariauti.
Prezidento V. Zelenskio pozicija priešinga. Jis supranta, kad Ukraina labai priklausoma nuo finansinės, žvalgybinės, o ypač karinės Vakarų paramos. Nesant gerų žinių iš fronto, Kyjivui sunkiau įtikinėti Vakarų partnerius tęsti paramos siuntimą Ukrainai.
Kai priešas triuškinamas ir traukiasi, ne tik šalyje, bet ir užsienyje patiriama euforija. Esant pakiliai nuotaikai Vakarų politikams lengviau įtikinėti vietos rinkėjus, kad karinė parama Ukrainai – teisingas žingsnis. Nesant gerų rezultatų iš fronto – efektas priešingas.
V. Zelenskis baiminasi, kad gynyboje apsikasusi Ukrainos kariuomenė, nors ir bus mažiau pažeidžiama rusų atakų, tačiau sulauks gerokai mažesnės paramos iš Vakarų. Pastarųjų dėmesys nukryps į vidaus politikos ar kitus dalykus, o Ukrainos kova taps periferine tema.
Nenuostabu, jog V. Zelenskis siekia, kad Ukrainos kariuomenė rodytų gerus rezultatus, nes nuo jų priklauso Vakarų parama šaliai. V. Zalužnas nenori rizikuoti karių gyvybėmis, nes turimų pajėgumų puolimui nepakanka. Taigi, generolas ir prezidentas – abu savotiškai teisūs. Bėda ta, kad V. Zalužno ir V. Zelenskio tiesos – sunkiai dera tarpusavyje.
Žiūrint į situaciją pro „Vilniaus diplomatijos langus“, viskas atrodo pakankamai aišku. Ukrainai reikia suteikti daugiau karinės amunicijos, kad šalis galėtų išstumti okupantus. Turi būti išlaisvintas dar 2014 metais okupuotas Krymo pusiasalis. Rusų armija išvaryta iš Luhansko, Donecko ir kitų okupuotų Ukrainos sričių.
Turi būti atkurtos tarptautinės bendruomenės pripažįstamos 1991 metų Ukrainos sienos. Blogai tik tai, kad Vilnius neturi pakankamų gamybinių pajėgumų savarankiškai aprūpinti Kyjivą trūkstama karine amunicija. Išeina, jog Vilnius turi aiškią poziciją, kaip turi baigtis karas Ukrainoje, bet neturi galimybių savo norų paversti realybe.
Ankstyvą pavasarį atrodė, kad bent jau artilerijos sviedinių deficitą gali padengti ES gamybiniai pajėgumai. Kovą ES patvirtino sprendimą per metus į Ukrainą išsiųsti vieną milijoną sviedinių. Planuota, kad iš šalių narių atsargų bus paimami seniai pagaminti sviediniai ir perduodami Ukrainai. O vėliau vykdant bendrus pirkimus ir didinant gamybą atstatomi išnaudoti resursai.
Deja, lapkritį paaiškėjo, kad net ES negali Kyjivui pateikti reikiamo kiekio amunicijos. Lapkritį Ukrainai pateikta tik 30 proc. nuo žadėto milijono.
Vienintelės, kas galėtų užpildyti trūkstamą artilerijos sviedinių spragą – JAV, bet panašu, jog Vašingtonas tolimesnio karo atžvilgiu turi kiek kitokią poziciją nei Vilnius. JAV tikrai nenori, kad Rusija laimėtų, bet amerikiečius tenkintų, kad karas baigtųsi ir esant dabartinei fronto linijai.
JAV pirmiausia žiūri savų interesų, kurie yra globalūs. Vienu metu Vašingtonas turi galvoti apie daugelį dalykų ir Ukraina, nors ir labai svarbi, tėra tik vienas iš jų. Žvelgiant iš Vašingtono atrodytų, kad būtų galima padidinti karinės paramos tiekimą Kyjivui ir pabloginti Maskvos padėtį.
Kita vertus, kaip į karinės paramos didinimą žiūrės Kinija? O jei ji taip pat pradės tiekti amuniciją Rusijai? Koks bus pačios Maskvos atsakas? Ar užteks JAV pajėgumų su tuo susidoroti? Nežinomųjų daug, tad Vašingtonas gali priiminėti sprendimus, kurie nebūtinai patiks Vilniui, Varšuvai, o ką jau kalbėti apie pačią Ukrainą.
Viešojoje erdvėje sklando idėja, kad nelaimėjus Ukrainai, susvyruos JAV kaip pasaulio galybės statusas. Juk 2021 metais jau buvo gėdingai pasitraukta iš Afganistano. Ukrainos pralošimas būtų dar vienas nemalonus argumentas, jog JAV absoliutus dominavimas – pasibaigė.
Mintis – tik iš dalies teisinga. Teisinga, tad JAV padėjo Ukrainai atsilaikyti. Teikė ginklus, žvalgybinę informaciją, ekonominę paramą, padėjo apmokyti ukrainiečių karius. Vašingtono manymu, Rusija greitu laiku neturės pakankamai pajėgumų ne tik, kad užimti Kyjivą, bet ir stipriau pasistūmėti gilyn į Ukrainos teritoriją.
Neteisinga, nes statuso praradimas labiau gresia Maskvai, kurios vadinamoji antra pagal pajėgumą armija pasaulyje nesusitvarkė su 25 vietoje buvusiomis Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Vašingtonas, pats tiesiogiai nekariavęs, iš Rusijos–Ukrainos karo išeis aukštai pakelta galva.
Be to, tie, kas Vakaruose labai garsiai šaukia apie Vašingtono galios silpnėjimą, patys yra dar silpnesni. Vašingtono sprendimas iš dalies atsitraukti nuo Ukrainos reikalų gali daug kam nepatikti, bet burbantieji neturi kito savo saugumo pasirinkimo, kaip tik likti po JAV saugumo skėčiu.
Sąjungininkų pozicijos dažnai persidengia, bet nebūtinai visiškai sutampa. Geriausiai tai suprato Izraelis, kuris JAV laiko savo strateginiu partneriu. JAV kasmet Izraeliui teikia karinės paramos maždaug už 4 mlrd. JAV dolerių. Dalijasi naujausių ginklų technologijomis. Teikia žvalgybinę informaciją.
Nepaisant to, Tel Avivas iš savo patirties gerai žino, kad Izraelio ir JAV požiūris į situaciją gali esmingai skirtis. Vašingtonas ne kartą yra spaudęs Tel Avivą atlikti tam tikrus veiksmus, pakeisti turimą poziciją.
Vienintelis būdas nepasiduoti JAV spaudimui – turėti karinių priemonių, kurios leistų ir be Vašingtono džiugaus pritarimo pasiekti nacionalinių saugumo tikslų.
Lietuva savo nacionalinį saugumą sieja su kolektyviniu saugumu, su garsiuoju NATO 5-tuoju straipsniu, teigiančiu, kad agresijos atveju į pagalbą ateis visos Aljanso šalys narės. Tačiau iki jo aktyvavimo gali praeiti kažkiek labai brangaus laiko.
Juk NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimas – politinis sprendimas, kuris gali užtrukti. Tad agresijos pradžioje tektų gintis patiems.
NATO 5-asis straipsnis nesuveiks, jei nesuveiks 3-iasis straipsnis. Tai yra, jei patys nesiginsime. Niekada būti „didesnio dėdės malonėje“ nebūna pati geriausia šalies saugumo strategija. Ukraina, Lietuva, kaip ir visa Vakarų Europa, yra Vašingtono malonėje.
Be JAV karinės galios – neišsiversime. Kita vertus, Kyjivas suprato, kad išimtinai kliautis kad ir gerų partnerių parama – pavojingas kelias. Neatsitiktinai šalis vis labiau didina vietoje gaminamos karinės amunicijos apimtis.
