Būtent aktyvių ir akylų piliečių dėka policijai pavyko santykinai greitai surasti dingusią mergaitę ir sulaikyti pagrobimą įvykdžiusį asmenį.
Bloga žinia – socialiniuose tinkluose yra didžiulė armija žmonių, kurie skleidė neteisingą informaciją. Kėlė paniką ir net ragino savivaldžiauti.
Nenormalu, kai eiliniai piliečiai stabdo tam tikros markės automobilius ir atlikinėja kratas. Svarbiausias dalykas – skaičiuojant tuos žmonės, kurie realiai padėjo ieškoti pagrobtos mergaitės, ir tuos, kurie socialiniame tinkle skleidė melą, panašu, jog pastarųjų buvo daugiau.
Įsivaizduokite, gyvenate daugiabutyje, kuriame yra dešimt butų. Taip jau atsitiko, kad gyventojai ilgą laiką šiukšles mėtė laiptinėje. Vadinasi, gyvenate šiukšlinoje laiptinėje.
Atsiranda iniciatyvus gyventojas, kuris laiptinėje pakabina skelbimą, raginantį kaimynus nebešiukšlinti, o priešingai – apsitvarkyti. Iniciatyvą paremia dar du butai. Tad iš dešimties butų – nebešiukšlina trys.
Deja, kiti septyni butai raginimą ignoruoja, jo nepastebi ir šiukšlina toliau. Rezultatas – daugiabučio laiptinė vis tiek pilna šiukšlių. Nes septyni – daugiau nei trys.
Taip ir su viešąja erdve. Kas generuoja didesnes auditorijas, tas ir formuoja žmonių elgesį. Lietuvoje jau seniai milžiniškos auditorijos generuojamos nebe tradicinėje žiniasklaidoje – periodinėje spaudoje, radijuje ar televizijoje.
Svorio centras pasislinkęs link socialinių tinklų. Didžiausia problema – dėl socialinių tinklų prigimties ir dydžio nėra taip paprasta pasakyti, kokia dalis Lietuvos auditorijos yra išėjusi į šiuos tinklus. Lygiai taip pat sunku pasakyti, ką ši auditorija vartoja.
Tik mergaitės dingimo ir panašios istorijos atskleidžia, kad ta auditorija nėra tokia jau maža.
Prieš gerą dešimtmetį, kuomet šalies informacinėje erdvėje dar tik ėmė augti socialinių tinklų vartotojų skaičius, būta daug optimistinių prognozių. Socialiniai tinklai – demokratijos garantas, nes didina pliuralizmą.
Socialiniai tinklai suteiks žodžio teisę daugumai, o ne tik elitui. Į viešą aptarimą iškils eiliniams žmonėms rūpimos temos, kurias sąmoningai ignoravo tradicinė žiniasklaida.
Dabar jau matome, kad optimistinės prognozės – nepasiteisino. Jei tradicinėje žiniasklaidoje, kad tema patektų į viešumą, reikia pereiti bent jau redaktoriaus filtrą, tai socialiniai tinklai leidžia paskleisti visą briedą.
Pasakymas „tiesa yra svarbu“ socialinių tinklų eroje tampa santykiniu. Socialinių tinklų eroje svarbu, kad pateiktas pasakojimas atrodytų kaip tiesa. Nekritiška visuomenė tuo patikės ir pasidalys savo socialinio tinklo paskyroje.
Aiškiai pamatėme, kad socialinių tinklų visiems suteikta laisvo žodžio prieiga didina ne tik nuomonių įvairovę, bet ir chaosą viešojoje erdvėje. Kai prieigą prie didelės auditorijos gauna iniciatyvus beprotis, jo sustabdyti – neįmanoma.
Patikrinti faktai, rimta argumentacija – dedama į pavėsį. Užtenka įaudrinti auditoriją, kad būtų pasiektas reikšmingumo efektas. Paskleistas pramanas ar dezinformacija tampa visuomenės aptarimo objektu.
Didžiųjų socialinių tinklų reguliavimas lemia, kad priešnuodžių prieš tai rasti neįmanoma. Jei nesąmones ir šmeižtą platina tradicinė žiniasklaida, tai pagal įstatymus ji – atsakinga už tokio turinio informacijos skleidimą. Ją galima bausti.
Jei tai daro socialinių tinklų vartotojai, socialinio tinklo administratorius teisiškai – neatsakingas. Kaltųjų – nėra. Socialinių tinklų reguliavimo klausimas yra europinis, tad sprendimas turėtų būti rastas bendras visai Europos Sąjungos (ES) rinkai.
Deja, ES šalims narėms susitarti dėl to nepavyksta. Lieka vienintelis būdas – visi, kas nepatenkinti socialinių tinklų politika, gali privačia tvarka kreiptis į JAV teismą. Pinigų ir laiko tai kainuotų daug.
Be to, socialinių tinklų valdytojų kišenės gilios. Jos nusamdytų pačius geriausius ir brangiausius JAV advokatus, tad pergalė teisme mažai tikėtina. Rezultatas – turime tai, ką turime.
Pagrobimo istorija dar kartą parodė – pilietinės visuomenės atsakas į chaoso kėlimą viešojoje erdvėje taip pat įprastas. Rengiamos televizijos ir radijo laidos, socialinių tinklų paskyrose vyksta diskusijos, kuriose pasmerkiami sąmokslininkai.
Žvelgiant iš moralinio taško – tai teisingas elgesys. Žiūrint, kiek tai efektyvu – tenka suabejoti. Gaunasi kaip su klebonu, kuris sekmadienio pamaldose rėžia griausmingą pamokslą apie nenaudėlius, nesilankančius bažnyčioje.
Visą neigiamą klebono kalbos krūvį sugeria atėjusieji į mišias. Tie, kuriems tarsi ir skirtas pamokslas, jo negirdi, nes jų bažnyčioje nėra. Kalbos nauda – nulinė. Čia lygiai tas pats. Galime viešai piktintis, bet tie, kuriais piktinamės, mūsų pretenzijų negirdi.
Šiandien ištobulinti du bendravimo su neatsakinga auditorija būdai. Pirmas variantas – visus, kurie platina nesąmones, viešai sugėdinti. Tad lengva ranka klijuojamos plokščiažemio ar vatniko etiketės. Kitas būdas – šią auditorijos dalį visiškai ignoruoti.
Bėda ta, kad abu būdai nelabai veiksmingi. Įžeidinėti ir kartu bandyti paprotinti tamsią auditoriją – nėra pats veiksmingiausias būdas. Greičiau jau gausime nemažai įsiskaudinusių žmonių, kurie ne tik, kad nepakeis savo nuomonės, bet ir grieš dantį ant juos įžeidusiųjų.
Ignoravimas – taip pat ne variantas. Ignoruojama chaosą kelianti auditorija nuo to netaps labiau edukuota. Priešingai – praleisime momentą, kai ši auditorija dar labiau išaugs.
Suvokdami tai, galime drąsiai pasakyti: melas ir išsigalvojimai ir toliau plis po Lietuvą. Neatrasdami būdo, kaip sąveikauti su visuomenės dalimi, linkusia į sąmokslą ir keliančia chaosą, gauname užprogramuotą chaosą.
Klausimas nėra, ar tai vėl įvyks. Klausimas, kada tai vėl pasikartos?
