Nustatyti, kas laimi karą, reikia laiko. Galiausiai aiškiausiai tai pasimato žvelgiant į žemėlapį. Kas praranda teritorijas, tas pralaimi.

Kitas dalykas, kad kol tai pasimato, užtrunka. Tad kariaujančios pusės savo šalies piliečiams, savo kariams, priešininkams ir net neutralių valstybių auditorijoms pateikinėja karo eigą taip, kaip jos norėtų, kad būtų, bet nebūtinai taip yra.

Toks, nebūtinai realybę atspindintis vaizdas sutelkia visuomenę, įkvepia karius tęsti kovą, o priešą demoralizuoja. Karo Ukrainoje fone reikia pripažinti, kad Kijevui pavyko pateikti pasauliui sau palankų vaizdą.

Degančių okupantų tankų vaizdai, į nelaisvę pakliuvusių rusų karių pasiteisinimai ar sėkmingų ukrainiečių artileristų smūgių paviešinimai kūrė sėkmingai besipriešinančios šalies įspūdį. Ukrainietiškas Dovydas stojo prieš orkų Galijotą ir atsilaikė.

Ukrainos karinės pajėgos sugebėjo išvyti rusus nuo Kijevo, Sumų, Černigovo. Neleisti okupantams užimti Mykolajevo, priartėti prie Odesos. Tačiau toks efektyvaus Ukrainos karinių pajėgų karo su okupantais vaizdas smogė Kijevui antru galu.

Ne be Kijevo pastangų sukurta lengvos ir, svarbiausia, greitos pergalės prieš Kremlių iliuzija. Dar truputį ir okupantai bus išvaryti iš visų užimtų teritorijų.

Teikiama informacija lemia aplinkinių vertinimus, o pastarieji daro įtaką veiksmams. Pasauliui stebint „laiminčią Ukrainą“ išnyko skubios pagalbos kariaujančiai demokratijai jausmas. Siųsti pažadėtą sunkiąją ginkluotę nėra skubos, nes rusai ir taip gauna į kaulus. Žiūrėk, viskas ir be mūsų pagalbos išsispręs.

Teikiama informacija lemia aplinkinių vertinimus, o pastarieji daro įtaką veiksmams. Pasauliui stebint „laiminčią Ukrainą“ išnyko skubios pagalbos kariaujančiai demokratijai jausmas. Siųsti pažadėtą sunkiąją ginkluotę nėra skubos, nes rusai ir taip gauna į kaulus. Žiūrėk, viskas ir be mūsų pagalbos išsispręs.

Karinės pagalbos siuntų apimtys tapo plonesnės. Pažadėti sunkios ginkluotės kiekiai taip ir nepasiekė ukrainiečių. O visa tai ėmė tiesiogiai daryti įtaką Kijevo galimybėms priešintis Maskvos agresijai.

Atsikirtuose Donbaso regiono vietose Rusijos armija sutelkė milžiniškas puolamąsias pajėgas. Kai kur rusų artilerinės ugnies galios santykis, palygins su ukrainiečiais, yra dešimt prie vieno. Be to, Maskva turi raketinių artilerinių sistemų, kurios šaudo iš toliau ir yra nepasiekiamos atsakomajai ukrainiečių ugniai.

Karinė iniciatyva Sjeverodonecke po truputį krypsta Maskvos naudai. Suprasdama, tai Ukraina ėmė keisti informavimo apie karą taktiką. Pripažinta, kad karas nėra toks sėkmingas, koks galėjo susidaryti pirminis įspūdis.

Tiek prezidentas Volodymyras Zelenskis, tiek kiti aukšto rango pareigūnai kelis kartus viešai pripažino, kad pastaruoju metu Ukrainos karinės pajėgos patiria milžiniškus nuostolius. Per dieną žūva apie 100 kariškių. Dar 500 sužeidžiami.

Matematika paprasta. Išliekant tokiems nuostoliams, po mėnesio Ukraina neteks apie 18 tūkst. kariškių. Ukrainos gynybos ministerija pareiškė, kad šalis gavo tik 10 proc. Vakarų žadėtų ginklų.

Matematika paprasta. Išliekant tokiems nuostoliams, po mėnesio Ukraina neteks apie 18 tūkst. kariškių. Ukrainos gynybos ministerija pareiškė, kad šalis gavo tik 10 proc. Vakarų žadėtų ginklų.

Polinkis kalbėti ne taip, kaip yra, o kaip norėtume, kad būtų, būdingas ir Lietuvai. Viešai garsiai ir be užuolankų kalbėta, kaip blogai, koks rimtas išorinis pavojus iškilo šalies saugumui. Pastaruosius tris mėnesius tai tapo sudėtine valdžios komunikuojamos mantros dalimi.

Dar balandį Seimas sutiko su Vyriausybės siūlymu ir visoje šalyje pratęsė galiojančią nepaprastąją padėtį iki birželio 29 dienos vidurnakčio. Aiškinta, kad grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Sudėtinga saugumo situacija reikalauja ypatingų priemonių jai suvaldyti.

O ką realiai matome?

Seimas, tarsi Prancūzijos generaliniai luomai prieš Didžiąją revoliuciją, susiskaldė. Seimo opozicija išėjo dirbti į kitą posėdžių salę ir tęsia posėdžių boikotą. Nedalyvavo ir didžiojoje dalyje Seimo komitetų, komisijų posėdžiuose.

Valdančioji konservatorių, liberalų ir laisviečių koalicija turi daugumą balsų Seime. Būtent jie šiandien stovi prie valstybės vairo. Būtent ant jų pečių gula didžiausia atsakomybė. Bet panašu, kad valdantiesiems susiskaldymas nėra rimta problema. Jie posėdžiauja patys ir taikytis neskuba.

Buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad ekonominė krizė – neišvengiama. Rudenį reikia galutinai apsispręsti, kaip konkrečiai keisis savivalda. Priimti įstatymus, apibrėžiančius mero galias. Tam reikia visų politinių jėgų susitelkimo. Jo nėra.

Artimiausiu metu turėję įvykti parlamentinių partijų susitarimai dėl nacionalinio saugumo ir gynybos bei užsienio politikos nebus pasirašomi, nes dabartinė situacija Seime tam nepalanki. Reikia laukti, kol nurims aistros parlamente.

Siekdama užsitikrinti savo karinį saugumą, Lietuva ilgą laiką siekė, kad šalyje būtų dislokuotas brigados dydžio NATO šalių karinis kontingentas. Prieš dvi savaites Lietuvoje viešėjęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pažadėjo Lietuvai 5 tūkst. vokiečių karių brigados dydžio kontingentą.

Į šalį atvykstantis kareiviai turėtų būti apgyvendinti kareivinėse. Karininkų šeimos – kariniame miestelyje esančiuose namuose. Dar 2018 metais skelbta, kad per artimiausius kelerius metus pastatyti tris naujus karinius miestelius: Šiauliuose, Šilalės ir Vilniaus rajonuose.

Dabar 2022 metai, o karinių miestelių nėra. Nepaprastoji padėtis tarsi ir suteikė Vyriausybei teisę greičiau ir efektyviau naudoti valstybės finansinius resursus. Nepaisant visko, paaiškėjo, kad vokiečių karių brigados Lietuvoje nebus, nes kariams Lietuvoje nėra vietos. Nėra, kur jų apgyvendinti.

Pasirodo, tuo metu, kai Rusija užpuolusi Ukrainą, kai išaugusi grėsmė šalies saugumui, greitai pastatyti karinius miestelius Lietuvos valdžiai – misija neįmanoma. Niekas dėl to plaukų nuo galvos nesirauna, atsistatydinimo pareiškimų neįteikinėja.

Nepaprastoji padėtis įvesta dėl to, kad yra reali grėsmė, ar dėl to, kad norima parodyti, kad yra grėsmė? Jei grėsmė šalies saugumui yra, tai atskirose salėse posėdžiaujantys parlamentarai, laiku nepastatyti kariniai miesteliai ir abejingumas artėjančiai ekonominei krizei negalėtų egzistuoti.

Užsiduokime klausimą: nepaprastoji padėtis įvesta dėl to, kad yra reali grėsmė, ar dėl to, kad norima parodyti, kad yra grėsmė? Jei grėsmė šalies saugumui yra, tai atskirose salėse posėdžiaujantys parlamentarai, laiku nepastatyti kariniai miesteliai ir abejingumas artėjančiai ekonominei krizei negalėtų egzistuoti.

Šie dalykai egzistuoja. Valdžia dėl to galvos nesuka, visuomenė atsipalaidavusi. Tai gal grėsmė paišoma, ji ne tokia didelė, o nepaprastoji padėtis yra pritempta?

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)