Rusiškas blitzkriegas paspringo ukrainiečių pasipriešinime. Nepavyko nuversti teisėtos Ukrainos valdžios. Per pirmąjį karo pusmetį orkai užėmė tik vieną Ukrainos regioninį centrą – Chersono miestą, bet ir tą padarė karo pradžioje. Vėliau teko atsitraukinėti nuo Kijevo, Mikolajavo, Černihivo ir Sumų.
Be to, mordoras prarado karo pradžioje turėtą dominavimą ore ir galimybę šauti iš toliau ir nesulaukti ukrainiečių ugnies grąžos. Tai rimtas ir svarbus Ukrainos laimėjimas.
Tiesa, ukrainiečiams taip pat ne viskas sekėsi, kaip daugelis norėtume. Priešas buvo išvarytas iš šiaurės Ukrainos, atsiimta Gyvačių salos kontrolė Juodojoje jūroje, bet, deja, patirta ir skaudžių smūgių.
Mariupolį gynę, apsuptyje buvę Azovo kariai galiausiai priversti buvo sudėti ginklus ir pasiduoti. Ukrainai nepavyko atlaikyti artilerinės ugnies volo ir po ilgų bei kruvinų mūšių dienų teko pasitraukti iš Sjevjerodonecko ir Lisičiancko miestų.
Viešojoje erdvėje sklandžiusios kalbos apie vasaros antrojoje pusėje turėjusį prasidėti ukrainiečių puolimą pietų kryptimi taip ir liko kalbomis. Kontrpuolimas kol kas nepradėtas.
Prie didžiausio nuo Antrojo pasaulinio karo laikų karinio konflikto Europoje pamažu pripranta ir likęs nekariaujantis pasaulis. Savos problemos ir rūpesčiai pamažu išstumia karo naujienas iš Ukrainos. Karas tampa sudėtine įprasto gyvenimo dalimi.
Praėjusią savaitę Britų žvalgyba pareiškė, kad tikėtis greito karo baigties Ukrainoje neverta. Karas tęsis mažiausiai iki šių metų pabaigos ir net ilgiau.
Turime pripažinti, kad dėl tikslios ir patikimos informacijos ribotumo tikslai pasakyti, kiek abi kariaujančios pusės turi resursų tęsti kovą – neįmanoma. Karo rūkas paslepia daug ką.
Nežinome, kokius nuostolius per pusę metų karo patyrė Ukraina. Kiek žuvo jos karių, kiek sužeista? Informacija įslaptinta. Tiesa, karo analitikai mano, kad tie nuostoliai – reikšmingi.
Birželį Maskvai milžiniška ugnies galia griaunant Sjevjerodonecko ir Lisičiancko miestus, pranešta, kad tuo metu Ukraina per dieną netekdavo po 100 asmenų. Dar 500 patirdavo įvairaus lygio sužeidimus.
Orkų nuostoliai taip pat milžiniški. Anot Kremliaus vajakų pagrindinio generolo melagio Igorio Konašenkovo, Rusija Ukrainoje neteko tik 1,351 karių. Nuostoliai įvardyti dar pavasario pradžioje ir vėliau neatnaujinti. Pasitikėti jais – tas pats, kaip tikėti Kremliaus „huilo“ žodžiais, kad Rusija karo Ukrainoje nepradės.
Labiau dokumentuotais ukrainiečių duomenimis, Rusija per pusę metų neteko 43 tūkst. kariškių. Vakarų šalių žvalgybos mano, kad šis kaičius yra tarp 15 tūkst. ir 20 tūkst. žuvusių. Tiesa, šis skaičius skelbtas birželį ir nuo to laiko orkų nuostoliai turėjo dar labiau išaugti.
Vienintelis labiau nešališkas šiandieninio karo eigos rodiklis – duomenys žemėlapyje. Pagal tai, kas ką ir kada kontroliuoja, kokia yra karo dinamika, galima objektyviau spręsti apie karo eigą. Pastarosiomis savaitėmis žiūrint į žemėlapį pamatytume, kad per 1 tūkst., kilometrų ilgio fronte didelių pokyčių nevyksta.
Karas tęsis ir norit jį perlaužti sau naudinga linkme, kariaujančios šalys turės rasti naujų resursų. Kremliaus dispozicijoje yra keletas nepanaudotų kozirių.
Pirmiausia – visiška arba dalinė karinė mobilizacija Rusijoje. XXI a. naujųjų vandalų armiją sudaro Rusijos glūdumoje gyvenę, jokių šviesių gyvenimo perspektyvų neturėję ir karinį kontraktą pasirašę vyrai. Daugybė jų padėjo galvas Ukrainoje, tad papildyti karinius dalinius Maskvai tampa vis sunkiau sprendžiamas uždavinys.
Visuotinė ar dalinė mobilizacija būtų vienas iš sprendimo variantų, nes leistų Rusijai papildyti nustekentus karinius dalinius gyvąja jėga. Jei karo pradžioje toks žingsnis politiškai laikytas rizikingu, visuomenė nebuvo pasirengusi guldyti savo galas už V. Putino pergalę kare, tai dabar situacija pasikeitusi.
Rusijos propagandos ir represijų mašina nesutinkančius su karu užslopino. Karo pastovumas pripratino prie minties gyventi su karu. Kas seniau atrodė nepriimtina – dabar tampa norma.
Kitas Vovos koziris – atnaujinti sausumos puolimą iš Baltarusijos teritorijos. O galbūt net galiausiai prispausti ne legitimų baltarusių vadovą Aliaksandrą Lukašenką siųsti Baltarusijos kariuomenę kariauti su Ukraina. Puolimas iš šiaurės butų rimtas iššūkis pietų kryptyje susikoncentravusiems ukrainiečiams.
Karo svarstyklėms krypstant Rusijos nenaudai, realybės jausmą seniai praradęs V. Putinas gali ryžtis prieš Ukrainą panaudoti ir taktinį branduolinį ginklą. Nors kol kas tokia galimybė yra nedidelė, bet ji nėra visiškai atmestina.
Galiausiai Maskva tikisi, kad jos autokratinis valdymo modelis yra pranašesnis už demokratinį. Aptarimo, konsensuso paieškos laikas autokratijose sutrumpinamas iki valdovo noro pareiškimo. Be to, ekonominiai iššūkiai, vidinės politinės problemos suskaidys kolektyvinių Vakarų vienybę, o be jų Ukraina negalės tęsti kovos ir bus priversta sutikti su Kremliaus padiktuotomis sąlygomis.
Esant tokiai logikai, Maskvai tereikia pakentėti, išlaukti ir bus jos viršus.
Ukraina taip pat turi savų, dar nepanaudotų kozirių šiame kare. Pirmiausia – tai Jungtinėje Karalystėje ir kitose Vakarų šalyse apmokymą praeinantys Ukrainos kariai. Kiek tokių karių yra, karinė paslaptis, bet skaičiuojama ne šimtais, bet tūkstančiais.
Kijevas galės į mūšio lauką mesti nepavargusius ir pagal NATO karo standartus parengtus karius, kas taps rimtu iššūkiu agresoriui.
Dar vienas nepanaudotas pranašumas – vakarietiškos karinės aviacijos pasirodymas Ukrainoje. Jei karo pradžioje tai atrodė iš fantastikos srities. Net kalbėta apie būtinybę NATO imtis veiksmų, kad uždarytų Ukrainos dangų. Negalima erzinti Rusijos, jos provokuoti. Vakarietiškų karo lėktuvų pasirodymas ukrainiečių pusėje būtų kažkokių mistinių raudonųjų linijų peržengimas. Tai dabar nuomonė pasikeitusi, viskas apsivertė 180 laipsnių.
JAV Atstovų Rūmai pritarė galimybei mokyti ukrainiečių pilotus valdyti vakarietiško tipo orlaivius ir tam skyrė 100 mln. JAV dolerių biudžetą. Ukrainiečių pilotai mokomi dirbti su ketvirtosios kartos amerikietiškais naikintuvais F-15 ir F-16. O taip pat su moderniu atakos lėktuvu A-10 Thunderbolt II.
Modernių vakarietiškų karo lėktuvų turėjimas leistų Ukrainos kariuomenei pereiti į puolimą.
Kitas privalumas – tik nuo šio rudens pradėsiantis veikti JAV lendlizas. Kol kas Ukraina paramą gauna iš Vakarų pagal anksčiau pasirašytas ir patvirtintas programas. Nuo rudens turėtų startuoti lendlizo programa.
JAV pramonei tai svarbu, nes bus kariniai užsakymai, o Ukraina galės gauti daugiau modernios ir sunkios ginkluotės. Kad ir tų pačių raketinių sistemų M142 HIMARS. Galėdami smogti Rusijos kariniams taikiniams, esantiems už 80 kilometrų, ukrainiečiai ėmė naikinti okupantų artilerinius sandėlius. Nėra sviedinių, nėra ir artilerinės ugnies.
Jau dabar Ukrainos pajėgos sėkmingai naikina ir taip silpnas Rusijos kariuomenės tiekimo grandines. Jei ukrainiečiai gautų net 300 kilometrų šūvio nuotolį turinčias ATACMS raketas, už fronto linijos esantys orkų kariniai sandėliai degtų dar skaistesne liepsna.
Galiausiai – Ukrainos pranašumas, kad ją karine amunicija, žvalgybos duomenimis, finansiškai, kuru ir kitaip remia didžiosios, labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys. Tokiu būdu paramos našta pasiskirsto tarp Vakarų demokratijų ir leidžia šią paramą tęsti neterminuotai.
Rimtas klausimas, kam resursai greičiau pasibaigs – Maskvai ar kolektyviniams Vakarams? Labiau tikėtina, jog kuo ilgiau karas tęsis, tuo putinizmui vis sunkiau bus pakelti finansinę ir materialinę karo vedimo naštą. Ims trūkti ir kovinių komplektų, ir materialinių resursų.
Karas tęsis, nes Ukraina negali sustoti kariauti. Jei sustos, jos neliks. Net paliaubos būtų ne į naudą Kijevui. Maskva atgautų kvėpavimą, persigrupuotų ir su nauja, dar didesne jėga bei išmoktomis skaudžiomis karo pamokomis pultų šalį. Ukraina karą tęs.
Maskva taip pat nelinkusi sustoti. Panašu, kad bunkerinis fiureris ir toliau turi liguistas fantazijas apie visos Ukrainos okupavimą. Be to, pralaimėti karą, kai visą savo politinę karjerą pastatei ant nenugalimumo įvaizdžio, taip pat ne variantas. Pralaimėjimas tolygus Valodės valdžios pabaigai. Tad putinizmas dės visas pastangas, kad laimėtų.
Pirmas pasaulinis karas tęsėsi 4 metus. Antras pasaulinis karas – 6 metus. Dvidešimto amžiaus pabaigoje Bosnijoje ir Hercegovinoje vykęs pilietinis karas truko – 3 metus ir 8 mėnesius. Karas Ukrainoje yra didelio masto ir greitai nesibaigs. Nors karas tęsis tolyn, bet jau dabar galime pasakyti, kad užkariauti laisvos Ukrainos Maskvai nepavyks. Tik laiko ir pastangų klausimas, kada Ukraina atsiims iš okupantų savo teritorijas.
