Rusija ilgai ir metodiškai skyrė milijardus kariuomenės atnaujinimui. Propagandistai pasakojo apie rusiško ginklo nenugalimumą. Apie elektroninės kovos mašinas „Krasnuha – 4“, galinčias net 300 km. spinduliu blokuoti radijo signalus. Apie modernias užkoduoto ryšio sistemas „Era“.
Rusiška pasaulinė padėties nustatymo sistema „Glonass“ ne tik, kad turėjo pakeisti JAV sukurtą GPS sistemą, bet ir būti įdiegta armijos kovinėse mašinose. Raudonoje aikštėje demonstruoti šiuolaikiški tankai: trečios kartos tankas T – 90 ir kone nesunaikinamas ateities tankas T–14 Armata.
Karas Ukrainoje parodė, kad „Krasnuha – 4“ negali nuslopinti radijo signalų. Ukrainos kariuomenės naudojami turkiški bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“ veikia ir nepraranda ryšio su ant žemės likusiu komandiniu pultu.
Užkoduoto ryšio sistema „Era“ – neveikia. „Glonass“ – Putlerio kariuomenės kovos mašinose neįdiegta. Įdomiausia tai, kad Rusijos kariuomenė Ukrainoje naudoja senus, dar sovietmečiu sukurtus tankus T –72, T – 80 ar net 1966 metais kurtą T – 64 tanko modelį.
Modernaus T – 90 tanko Ukrainoje niekas nematė. Dar įdomiau su nesunaikinamu tanku T–14 Armata. Vienintelis kartas, kai šis tankas parodytas plačiai publikai, tai karinis paradas Raudonojoje aikštėje Maskvoje.
Nėra viešai prieinamų duomenų apie šio tanko panaudojimą karinėse pratybose, o juo labiau tikrame mūšio lauke. Ar tik nebus taip, kad pasaulis matė Potiomkino kaimų reinkarnaciją tanko Armata pavidalu. Tankas yra, jis važiuoja, bet tai viskas, ką šis gali padaryti. Iš esmės tai važinėjantis tanko muliažas.
Milžiniški pinigai iš Rusijos biudžeto duoti kariuomenės vystymui, bet Ukrainos karas parodė, kad didžioji dalis pinigų tikslo nepasiekė. Pinigai Rusijos armijai išpy*****i.
Čia ne šiaip sau vagystė stambiu mastu. Čia tūkstantmečio apiplėšimas. Tai, kad diktatorius Vladimiras Putinas Rusijoje sukūrė kleptokratinę sistemą, nebuvo didelis netikėtumas.
Vienu iš invazijos į Ukrainą simboliu Kremlius pasirinko lotynišką raidę Z. Simbolis tapo šiuolaikine apipjaustyta svastika. Kitus 50 proc. svastikos, kaip ir viską kitą, pavogė. Tad liko tik Z raidė.
Siurprizu tapo vogimo mastas. Vagia visi, kas gali, kas prieina prie valdiškų resursų ir vagiama stambiai.
Karo pradžioje Lietuvoje organizuota pilietinė iniciatyva paskambinti Rusijos gyventojui ir papasakoti apie karą, jo baisumus, paraginti eilinius piliečius priešintis režimui.
Problema ta, kad Lietuvoje gyvenančių žmonių gyvenimo aplinkybės, išpažįstamos vertybės ženkliai skiriasi nuo vidutinio dydžio Rusijos miesteliuose gyvenančiųjų. Siunčiama žinutė skamba įtikinamai tik iki tol, kol eilinio ruso vietoje įsivaizduojame pačius save.
Eiliniam rusui, pasirašiusiam profesinės karo tarnybos sutartį, jo šeimos nariams ir aplinkiniams kalbos apie karo baisumus, mirtis ir skausmą nepaveikios. Kitas kontekstas – kitos vertybės.
Kita vertus, kas tokiems žmonėms suprantama – pinigai. Ten, kur nėra gerai apmokamų darbų, kur galimybės dirbti ir užsidirbti – ribotos, profesinio kario kelias yra bilietas į geresnį gyvenimą.
Pasirinkusiems tarnauti Kremliaus armijoje žadamas geras atlyginimas, įvairios socialinės lengvatos. Kiekvienas profesinės karo tarnybos karys apdraustas 5 mln. rublių suma, kuri žūties atveju išmokama šeimai.
Prasidėjus karui su Ukraina, Kremlius profesinės kario tarnybos paketą pasaldino. Žadėta, kad profesinės tarnybos karys už vieną parą kare gaus 53 JAV dolerių dydžio apmokėjimą. Vadinasi, mėnesį Ukrainoje pakariavęs rusų soldatas turėtų gauti 1590 JAV dolerių dydžio atlyginimą. Jam taip pat priklausytų dalyvio karinėje operacijoje statusas su visomis iš to išplaukiančiomis socialinėmis garantijomis.
Be to, visoms žuvusių Ukrainoje rusų karių šeimoms, papildomai bus išmokėta vienkartinė 7 mln. 421 tūkst. rublių dydžio išmoka. Taigi – Putlerio vajako šeimai už žuvusįjį iš viso pažadėta 12 mln. 421 tūkst. rublių dydžio kompensacinė išmoka. Perskaičiavus į eurus tai būtų apie 110 tūkst eurų.
Nuskurdusiam, ateities perspektyvų nematančiam, tokie pinigai gali pasirodyti, kaip teisinga kompensacija už karinę riziką. Padėtį už laisvę kovojančiai Ukrainai ir visam demokratiniam pasauliui taiso nenugalima rusiška korupcija.
Pažadėti nereiškia tesėti. Vadovaujantis tais pačiais Rusijos teisės aktais, jei karys neteisingai dėvėjo neperšaunamą liemenę ir žuvo, išmoka sumažėja iki 1 mln. rublių. O jei jo kūno nėra, tai tokį asmenį galima laikyti dingusiu.
Vadinasi, ir kompensacinių išmokų šeimai mokėti nereikia. Putlerio armijos nesivarginimas susirinkti žuvusių mūšio lauke yra ne tik barbarizmas, nepagarba savo kariams, bet ir kriminalinė „razvodkė“. Kai iš anksto pažadi kariui aukso kalnus, o vėliau pažadų nevykdai, kompensacines išmokas pasisavini.
Būtent apie tai telefonu ir reikia kalbėti rusų karių šeimoms. Jos tai supras ir priims greičiau nei pamokymus apie taiką ir teisingumą.
Pinigus, skirtus Rusijos kariuomenės modernizavimui, vogė visi. Generolai daugiau, pulkininkai mažiau, leitenantai dar mažiau. Sukurta visa pinigų pasisavinimo sistema.
Karas su Ukraina atskleidė tai. Dabar Maskvoje karštligiškai ieškoma, kas kaltas ir atsakingas už karines nesėkmes. Kas atsakingas už išvogtus pinigus?
Karas Ukrainoje sudrebino V. Putino valdžios pamatus. Per visą valdymo istoriją dar niekada nebuvo taip, kad politinis V. Putino apsiskaičiavimas gali lemti valdžios netektį. Už tai turi kažkas atsakyti. V. Putinui reikia kraujo.
Pasirodė, nors ir nepatvirtinta, informacija, kad Maskvoje į namų areštą uždaryti du aukšti Federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolai. Jie kaltinti 5 mlrd. JAV dolerių, skirtų diversinei ir ardomajai veiklai prieš Ukrainą finansuoti, išgrobstymu.
Manoma, kad prasidėjus Rusijos invazijai, Kyjivo gatvėse turėjo pasirodyti ginkluoti kolaborantai, kurie Kremliui turėjo padėti paimti valdžią. Invazija įvyko, bet kolaborantai į gatves neišėjo. Tikėtina, kad pinigai kolaborantams FSB generolų dėka atsidūrė jų kišenėse.
Esant tokiai padėčiai, kai Kremliuje karštligiškai ieškoma kaltų, nenuostabu, kad širdis gali sustreikuoti Rusijos gynybos ministrui Sergejui Šoigu. Juk jis nuo 2012 metų tiesiogiai atsakingas už Rusijos kariuomenės modernizavimą.
S. Šoigu nesvetima buvo prieš televizijos kameras pozuoti ir rodyti menamą Rusijos kariuomenės galingumą. Dabar Ukrainoje reikia tą realiai parodyti, o padaryti – neįmanoma. Į krūmus dėjo ir Rusijos gynybos štabo vadas generolas Valerijus Gerasimovas. Jis dingo iš viešumos.
Aukšti Rusijos kariuomenės generolai ir FSB vadovai gyvena lyg ant adatų. Sukurta sistema, kai visi draugiškai vogė. Net V. Putinas, ir tas dalyvavo. Oficialiai Kremliaus galva turėjo tik seną automobilį ir butą. Realiai už biudžeto lėšas įvairiose Rusijos vietovėse V. Putinui statyti vieni rūmai po kitų.
Dabar esant nesėkmingam karui, kažkas turi atsakyti. O juk Rusijos generolų galvose taip neteisinga. Vogė visi, o turi atsakyti kažkas vienas. Sunku gyventi ir bijoti, kad su areštu naktį pas tave gali ateiti saugumiečiai.
Tai ne tik pavogtų pinigų, nusistovėjusio gyvenimo būdo, bet ir gyvybės klausimas. Tvyrant nuolatinei įtampai, kai V. Putinas duoda neįvykdomus karinius įsakymus, kai už nesėkmę gali būti asmeniškai apkaltintas, gali kilti noras rasti sprendimą.
Rusijos korupcinėje sistemoje dalyvavo šimtai. Šimtai dabar atsidūrė teisminio tyrimo pavojuje. Iškyla pasirinkimas, kas turi nukentėti – dešimtys generolų ir saugumo tarnybos karininkų, kitaip sakant, visa sistema ar vienas V. Putinas.
Galimas problemos sprendimo būdas – pašalinti V. Putiną. Juk jam mirus, visą kaltę dėl nesėkmingo karo, dėl ekonominių sankcijų poveikio, dėl išvogto karinio biudžeto būtų galima lengvai suversti diktatoriui. Galima būtų užbaigti karą. V. Putinas taptų atpirkimo ožiu.
Be to, nebūtina susidorojimą įvykdyti viešai. Galima duoti vadovui išgerti arbatos su poloniu arba parpurkšti kvepalus su novičioku. Tokios patirties Kremliaus specialiosios tarnybos turi. Tautai pasakysi, kad mirė nuo kovido.
Jei po karo Ukrainos sostinėje Kyjive bus pastatytas paminklas pergalei, tai jis turėtų stovėti ant trijų stulpų. Stulpų, kurių kiekvienas simbolizuotų pagrindines jėgas, lėmusias ukrainiečių pergalę.
Vienas stulpas simbolizuotų Ukrainos ginkluotojų pajėgų ir žmonių valią priešintis okupantui. Antras – kolektyvinių Vakarų pagalbą ir ekonominių sankcijų poveikį. Trečias – Rusijos korupcijos pagalbą įveikiant okupacinę kariuomenę.
