Eiliniai rusai neišėjo ir neišeis į gatves protestuoti prieš valdžią. Jie įbauginti. Pripratę aklai paklusti valdžios diktatui, nekeldami klausimo, ar tai teisinga ir moralu. Pasaulinės ekonominės sankcijos veikia. Rusijos ekonomika ir žmonių gerovė ima buksuoti.
Kita vertus, ekonominės sankcijos – ilgojo veikimo priemonė. Efektui pasijusti reikia daug laiko ir pusė metų karo – tai dar ne tas laikotarpis. Iki galo spaudimo efektas atsiskleis vėliau.
Greičiausias ir realiausias būdas užbaigti karą – sutriuškinti Rusijos armiją Ukrainoje. Tad sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas yra greitesnio karo pabaigos garantas. Tiesa, ateina ir nemalonių žinių, ir net ne iš karo lauko. Net ne iš Ukrainos.
Čekijos sostinėje Prahoje į protesto mitingą susirinko maždaug 70 tūkst. žmonių. Protestuota prieš Čekijos Vyriausybę, netinkamą augančios infliacijos suvaldymą, didėjančias energetikos kainas, skiepijimą nuo COVID-19.
Protestuotojai taip pat reiškė nepasitenkinimą per dideliu valdžios dėmesiu karo draskomai Ukrainai, o ne savo pačios piliečiams.
Nuo pat karo pradžios Čekija buvo nuosekli Ukrainos rėmėja. Priglausta tūkstančiai karo pabėgėlių, teikta humanitarinė parama. Iš turimų karinių arsenalų Čekija Kijevui perdavė didelę dalį kad ir sovietinės, bet geros kokybės sunkiosios ginkluotės. Tankų, tankečių, artilerijos sviedinių.
Didelis protesto mitingas Prahoje – neabejotinai džiugus signalas Maskvai ir jos propagandai. Bus galima toliau įtikėjusiems rusams ir politinio raštingumo neturintiems kitataučiams per Kremliaus valdomus žiniasklaidos kanalus pasakoti pasakas apie teisingą kovojančią Rusiją ir grobuoniškus kolektyvinius Vakarus.
Prahos mitingo vaizdai bus propagandiniai kvaziįrodymai, kad eiliniai žmonės jau suvokia jų šalių politikos Rusijos atžvilgiu trumparegiškumą. Tereikia truputį palaukti ir Vakarai galutinai praregės, nustos remti Ukrainą ir Rusija laimės.
Propagandoje veikia viena paprasta taisyklė: lengviau panaudoti tai, kas egzistuoja. Atkreipti dėmesį į tai, kas jaudina eilinius žmones. Lengviau rodyti, išpūsti esamas problemas, nei sukurti, atrasti ir žiniasklaidoje išsukti kažkokią naują temą.
Mitingas Prahoje – ne išimtis. Jis naudingas Maskvai, bet visą suorganizavimo ir esamų problemų išsukimo garbę suteikti tik Rusijos specialiosioms tarnyboms nederėtų. Būtų per didelė garbė tiems mordoro šnipams.
Rusijos žvalgyba ir jai šalies viduje dirbanti penktoji kolona gali tik prisišlieti prie nepatenkintųjų. Išpūsti esamas problemas, bet pati, nuo nulio, išsukti milžiniško protesto – negali.
Didesnė problema – mūsų reakcija į protestus ir protestuotojus.
Užtenka proteste įžvelgti Maskvos interesus ir visas protestas, jo dalyviai ir jų reikalavimai – be gilesnio aiškinimosi – priskiriami Kremliaus penktosios kolonos veiklai. Kalbėtis su kolaborantais prasmės nėra, tad pasirenkama ignoravimo taktika.
Visas protesto mitingas ignoruojamas. Rusijos interesų dalis proteste neproporcingai išpučiama. Protestuotojai, kurie piktinosi blogai valdoma infliacija ir augančiomis energijos kainomis, be jų valios priskiriami dirbantiems Kremliaus naudai.
Proteste buvę, bet daugumos nesudarę reikalavimai valdžiai didesnį dėmesį skirti savo piliečiams, o ne karo draskomai Ukrainai, dėl mūsų neteisingos reakcijos, tampa dominuojantys. Dėmesį atkreipiame tik į tai. Kitus reikalavimus – ignoruojame.
Taip maža aktyvi prorusiškus interesus atstovaujanti grupė be didesnio vargo perima vadovavimą didelei amorfiškai ir nebūtinai Kremliui prijaučiančiai daugumai.
Nenoras išgirsti kitų, racionalių reikalavimų ir nusiskundimų yra tarsi užsispyrimas atkakliai ignoruoti ir nematyti esamų ekonominių ir socialinių skaudulių. Veikiama tarsi pagal logiką, kad jei ilgai, atkakliai ir nuosekliai ignoruosime kambaryje esantį dramblį, žiūrėk, jis ir išnyks.
Deja – neišnyks. Nesprendžiamos, ignoruojamos problemos niekur nedingsta. Jos tik auga ir gilėja. Reikalingų sprendimų atidėliojimas tik dar labiau išaugina tų sprendimų kainą.
Vakaruose vis garsiau kalbama, kad sugedo pastaruosius šešiasdešimt ir daugiau metų veikęs ekonominio vystymosi modelis, kai stabilus ekonominis augimas lemdavo, kad vaikai neišvengiamai gyvendavo turtingiau nei jų tėvai ar seneliai.
Ilgą laiką savaime suprantamu dalyku laikyta tai, kad ateinančios kartos, mūsų vaikai ir vaikaičiai, gyvens geriau nei mes. Deja, vadinamoji tūkstantmečio karta – kiekvienas gimęs 1980-aisiais ar 1990-aisiais – gali tapti pirmąja, kuri per visą gyvenimą uždirbs mažiau nei jų tėvai.
Britų „Resolution Foundation“ tyrimo duomenimis, vadinamoji kūdikių bumo karta (žmonės, gimę nuo 1946 iki 1965 metų) per savo gyvenimą vidutiniškai uždirbs 740 tūkst. svarų. Skaičiuojama, kad X kartos žmonės, kurių amžius dabar nuo 35 iki 50 metų, uždirbs 13 proc. daugiau nei kūdikių bumo karta. Prognozuojama, kad X kartos žmonės per savo gyvenimą vidutiniškai uždirbs 835 tūkst. svarų.
Tūkstantmečio karta, kurią šiandien sudaro asmenys, jaunesni nei 35 metų amžiaus, gali tapti karta, kuri uždirbs mažiau nei jų tėvai. Prognozuojama, kad jie uždirbs 825 tūkst., svarų per savo darbingą gyvenimą.
Vaikai negyvens geriau nei jų tėvai, ir tai nėra tik vaikų problema. Besikeičianti ekonominė aplinka nesukuria palankių sąlygų jaunai kartai oriai dirbti ir užsidirbti. Neoliberalūs ekonominiai sprendimai, kurie praeityje generavo stabilų gerovės augimą, šiandien – nebeveikia.
Reikia naujų idėjų, naujų vystymosi krypčių, o jų nėra.
Paprasti žmonės negali to aiškiai išsakyti, bet jaučia tai savo kailiu. Jaučia, kad esama ekonominė sankloda, įvykių eiga nėra jiems palanki. Jie negali suformuluoti aiškios, visus įtikinančios ekonominės vystymosi alternatyvos. Gali tik protestuoti, ką ir daro.
Vis dėlto tai, kad jie negali aiškiai suformuluoti alternatyvių ekonominės raidos pasiūlymų, nereiškia, kad jų reikalavimai turi būti a priori ignoruojami.
Protestas įvyko Čekijoje, bet augančios energijos kainos, infliacija, užsidarantys verslai gali lemti, kad jau šį vėlų rudenį panašūs protestai gali kilti ir kitose ES šalyse narėse. Lietuva – ne išimtis. Priešingai, neturėdami pakankamai elektros energijos generavimo pajėgumų, esame ganėtinai pažeidžiami.
Kuo daugiau bus protestų Vakaruose, tuo didesnis pavojus kils Ukrainai. Kijivas priklausomas nuo karinės, žvalgybinės, humanitarinės ir finansinės Vakarų pagalbos. Milžiniški gyventojų protestai Vakaruose tos paramos nedidins.
Priešingai, ją mažins, o tai bus palanku Kremliui. Kils pavojus esamai demokratijos tvarkai pasaulyje.
Jei toliau ignoruosime ir nespręsime paprastų žmonių keliamų problemų tai tuo naudosis Kremlius. Gausis situacija, kai tarsi atviroje vietoje paliktos parako statinės, kurioms tereikia žiežirbos, kad viskas aplinkui išlėktų į orą. Kremliui bus lengva į gatves išvesti minias.
