Panašiai ir su Lietuvos ekonomine gerove. Iš išorės viskas tarsi ir neblogai. Pajamos valstybėje per pastaruosius 4 metus padidėjo labiausiai per visą nepriklausomybės laikotarpį. Žvelgiant giliau – atsiveria rimtos finansinės problemos ir „biudžetinės traumos“.
Seime svarstomas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Planuojama, kad 2024 metų valstybės biudžeto pajamos sieks apie 14,522 mlrd. eurų. Dar 2,487 mlrd. eurų pajamų tikimasi gauti iš Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos.
Planuojamos išlaidos sudarys beveik 17,328 mlrd. eurų. Įskaičiuojant ir ES lėšas, 2024 metų išlaidos sieks 20,502 mlrd. eurų. Skaičiuojama, kad išlaidos viršys pajamas daugiau nei 3,493 mlrd. eurų. Valdžios sektoriaus deficitas 2024 metais sudarys 2,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Kitais metais gyvensime skolon. Tai gal ir nėra labai blogai, jei ne faktas, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ilgesnį laiką gyvename skolon. Buvo keletas metų, kai valstybės pajamos viršijo išlaidas. Vis dėlto, žiūrint į ilgalaikę dinamiką matyti, kad tai labiau išimtis, o ne taisyklė.
Lietuva beveik visą laiką gyvena skolon. Kai kada skola būna didesnė, kai kada – mažesnė, bet ji būna. Šiandien Lietuvos valdžios skola yra apie 24,2 mlrd. eurų. Prognozuojama, kad valstybės skola 2024 metų pabaigoje bus 39,8 proc. šalies BVP.
Vertinant euro zonos šalių kontekste – Lietuva nėra prasiskolinusi šalis. Remiantis 2022 metų lapkričio duomenimis, Lietuvos valdžios skola sudarė 39,6 proc. šalies BVP, o tai vienas mažesnių rodiklių ES. Mums iki Graikijos, kurios skola sudaro apie 182,1 proc. BVP, dar toli.
Juo labiau, kad Lietuva pakankamai pareigingai laikosi ES Mastrichto kriterijų: neturėti didesnio biudžeto deficito nei 3 proc. ir neturėti didesnės nei 60 proc. nuo BVP valstybės skolos.
Kita vertus, žiūrėdami ne tik į pastato fasadą, bet ir į interjerą turime pasakyti, kad jau seniai gyvename skolon. Galbūt ne per daugiausia prasiskoliname, bet skolinamės. Jei reikėtų čia ir dabar grąžinti valstybės skolą, tai 2024-ųjų biudžeto lėšų neužtektų.
Didesnė problema ne tai, kad nesuvedame išlaidų su pajamomis, o tai, kad esamų finansinių resursų nebepakanka šalies ekonominei gerovei palaikyti ir kokybiškiems, tvariems žingsniams į priekį žengti.
Pensijos Lietuvoje mažos, nes socialinei apsaugai skiriama vos 12 proc. nuo BVP, kai ES – vidutiniškai net 18 proc. nuo BVP. Švietimui trūksta pinigų, nes jam skiriam apie 3 proc. BVP, kai ES vidutiniškai švietimui atseikėjama 4,8 proc. BVP. Trūksta pinigų ir sveikatos apsaugai.
40 proc. šalies kelių – blogos kokybės ir norint juos visus sutvarkyti reikia 6,5 mlrd. eurų! Byra elektros tinklų infrastruktūra. Norint įgyti energetinę nepriklausomybę – reikia stiprinti elektros tinklų galią, didinti gaminančių vartotojų skaičių, o visa tai kainuoja dešimtimis milijardų.
Jei nuo energetikos pereitume prie krašto gynybos ir pažiūrėtume žvilgsniu ne ką GALIME įsigyti, bet ko REIKIA, kad Lietuva būtų saugi, – pamatytume, kad poreikis viršija galimybes kartais. Dabar planuojama kurti diviziją. Jos kaina apie 6 mlrd. eurų.
Smetoninėje Lietuvoje buvo penkios divizijos. Jei vietoj vienos kurtume 5 divizijas, poreikis pasiektų 30 mlrd. eurų. Lietuvoje viešajame sektoriuje iš esmės trūksta pinigų viskam. Sudėję viską į vieną krūvą turbūt gautume per 100 mlrd. eurų biudžetą.
Kai valstybės pajamos nesusieina su išlaidomis, galima daryti keletą veiksmų. Pirmiausia karpyti išlaidas.
Tiesa, šis būdas ir skausmingas, ir politiškai nepatrauklus. Teoriškai egzistuoja, bet praktiškai valdžia jį panaudoja ypač retai.
Kitas būdas – padidinti pajamas. 2022 metais Lietuvoje konsoliduotos bendros biudžetinės pajamos kartu su ES parama ir skolintomis lėšomis sudarė vos 37 proc. BVP, kai ES vidurkis – 48 proc. BVP. Žmonių kalba sakant – mokesčiai Lietuvoje per maži ir pinigų per biudžetą perskirstoma nepakankamai.
Šis būdas – dar politiškai nepatrauklesnis. Politikai žaidžia žaidimą pavadinimu „Mokesčių pakėlimas ne mano kadencijos metu“. Tegul didina kiti. O kadangi visi žaidžia tą patį žaidimą, tai niekas ir nedidina mokesčių.
Kurį laiką galvota, kad rastas pakankamai saugus finansavimo modelis. Kai drastiškai nereikia didinti mokesčių, nereikia karpyti išlaidų, bet po truputį, palengva, su projektavimu į tolimą ateitį investuojama į infrastruktūrą, kitus svarbius valstybei projektus.
Tikimasi, kad augant ekonomikai – augs ir biudžeto pajamos ir taip išlaviruosime. 2024 metų biudžeto projekte planuojamas 9,4 proc. biudžeto pajamų augimas. Viskas gražu, kai prognozės pasiteisina, kai ne – tuomet skausminga.
Valstybė tarsi įgudęs žonglierius bando skubiai permetinėti pinigus į sritis, kurioms tuo metu tarsi labiausiai reikia. Dalis finansavimo nuimama nuo vienų sričių, kurios plius minus gyvuoja, ir perduodama kitoms, kurios jau ima merdėti.
Tikimasi, kad tie, nuo kurių nuimta, kažkaip ištemps. Tiems, kam pridėta, kažkaip – pasitemps. Vėliau šį žongliravimą bus galima pakartoti su kitais.
Problema, kad Lietuva jau pasiekė tokį lygį, kad labai skauda ir tiems, kuriems sumažinamas finansavimas. Jie palaukti ir pakentėti poros metelių jau negali. O tiems, kam pridedama, tai nelabai jau gelbėja. Jiems vis tiek trūksta pinigų.
Anot S. Freudo, norint pamatyti realią padėtį, reikia žvelgti ne tik į išorę, bet ir į vidų. O kas sakė, kad norima pamatyti? Juk taip „gerai“ gyventa nežiūrint į šalies ekonominį vidų.
Juk galima, nesukant sau ir kietiems galvos, žiūrėti ir grožėtis išore. Gyventi hipsteriškame Vilniaus burbule, matyti gražią išorę, o apgailėtiną vidų – ignoruoti.
