Visuomenės narių, turinčių patirties ir žinių kažkokioje srityje, balsai dažniausiai neprasimuša per komunikacinį triukšmą. Lieka neišgirsti. Tad šis visuomenės pranašumas – santykinis. Jis yra, bet pasinaudoti juo nesugebama.
Kita rimta problema – visuomenės atmintis realiai yra labai trumpalaikė. Šiandien aktualiausi politinės darbotvarkės klausimai rytoj jau bus primiršti. Po pusės metų mažai kas prisimins, kas ką sakė, ką žadėjo, kokie loginiai argumentai pateikti, kokios prognozės išsipildė, o kas prašovė pro šoną.
Šios dvi aplinkybė lemia, kad propagandistai ir politiniai šuleriai geba patikliai visuomenei žadėti ir prognozuoti vienus dalykus, kabinti makaronus ant ausų, bet retai kada atsakyti už neteisingą įvykių numatymą. Tokiu būdu kone amžinai galima viešai kalbėti ir siūlyti neveiksmingus sprendimus. Visuomenė tai praryja.
Praėjusiais metų antroje pusėje Ukrainos karinės pajėgos įvykdė dvi sėkmingas kontratakas. Pradžioje netikėtai okupacinėms ruSSijos pajėgoms smogta Charkivo srityje. Priešui teko skubiai trauktis.
Vėliau, nutraukus okupacinės kariuomenės logistinio aprūpinimo grandines, maskovitai buvo priversti palikti dešinįjį Dniepro upės krantą. Tuomet sužibo viltis, kad ukrainiečių karinėms pajėgoms pavyks išstumti okupacinę kariuomenę iš visos Ukrainos teritorijos.
Atsakydama į tai Maskva skubiai paskelbė vadinamąją dalinę mobilizaciją. Oficialiai kalbama, kad į karą buvo pašaukta per 300 tūkst. rusų. Neoficialiai manoma, kad skaičius gerokai didesnis.
Jau rudenį, prasidėjus mobilizacijai, be jokio karinio parengimo į frontą buvo nusiųsta per 100 tūkst. čmobikų. Pastarieji turėjo šokti į apkasus ir savo kūnais kamšyti fronto skyles bei stabdyti ukrainiečių judėjimą pirmyn.
Reikia pripažinti, kad toks nesiskaitymas su nuostoliais buvo efektyvus. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms teko sustoti.
Dalis rusų, patekusių į mobilizaciją, užuot vykę į karinį komisariatą pasirinko emigraciją. Manoma, kad mobilizacijos pradžioje į Sakartvelą, Armėniją, Serbiją, Kazachstaną, Turkiją ir Kirgiziją išvyko per 400 tūkst. žmonių.
Lietuva baimindamasi, kad bėgliai gali tapti penktąja kolona, kaip ir kitos Baltijos valstybės bei Lenkija uždarė sieną.
Bėgantiesiems nuo mobilizacijos paaiškinta, kad jie turėtų ne tikėtis saugaus prieglobsčio Vakaruose, bet eiti į ruSSijos miestų gatves ir protestuoti prieš putinizmą.
Vietos politikų pageidavimas – suprantamas ir pagirtinas. Deja, istorija nežino fakto, kad kitos šalies, esančios toli nuo represinio aparato gniaužtų, politikų pageidavimai būtų įgyvendinami. Masinių protestų rašizmo tėvynėje neįvyko.
Kita vertus, tie, kurie tuo metu pabėgo nuo mobilizacijos, nors ir netiesiogiai, padėjo kovojančiai Ukrainai. Praėjus pusei metų nuo vadinamosios „dalinės mobilizacijos“ paskelbimo galime konstatuoti – čmobikai padarė rimtų nuostolių ukrainiečiams.
Nors devyni iš dešimties čmobikų žuvo, dešimtas sugebėdavo nukauti besiginantį ukrainietį. Kadangi Ukrainos demografinis potencialas gerokai mažesnis nei ruSSijos, Maskvai toks nuostolių santykis buvo priimtinas.
Tai, kad masinis bėgimas nepatiko Kremliui, įrodo ir praėjusią savaitę ypatingos skubos tvarka priimti teisiniai mobilizacijos pakeitimai. Dar nuo sovietų laikų galiojo tvarka, kad šaukimo į kariuomenę pranešimai turi būti įteikiami asmeniškai.
Daugelis vyrų vengė šaukimo į kariuomenę atsisakydami pasiimti šaukimo lapelius ar pabėgdami į užsienį. Nuo šiol šaukimas į kariuomenę bus vykdomas elektroniniu būdu, kas palengvins vyrų mobilizaciją.
Užteks asmeniui atsidurti specialiame registre ir jis per 7 dienas privalės atvykti į karo prievolės tarnybą. Specialiame registre atsidūrę asmenys negalės išvykti į užsienį. Bus blokuojama ekonominė jų veikla. Kelių policija galės stabdyti tokių asmenų vairuojamus automobilius ir juos sulaikyti.
Nauja elektroninė sistema leis Kremliui nepastebimai vykdyti mobilizaciją. Jei praėjusiais metais į viešumą iškilo daug istorijų ir užfiksuota vaizdų, kad mobilizacija vyko ne taip sklandžiai, kaip norėjo Kremlius, tai dabar to bus galima išvengti.
Sukurtas ruSSijos mobilizuotųjų registras. Šiandien į jį patenka apie 40 mln. vyrų. Laukiame Ukrainos pajėgų kontrpuolimo. Norėdama jį sužlugdyti Maskva galėtų į karą nusiųsti papildomus 200–300 tūkst. karių.
200 tūkst. karių – tai tik 0,5 proc. nuo viso mobilizuojamo resurso. Skaičių lengva paslėpti. Išdalyti visai ruSSijai. Be to, elektroninė mobilizavimo sistema leidžia veikti nenutrūkstamai. Pavasarį pakviesti 200 tūkst., vasarą dar – 200 ir taip toliau.
Galime tikėtis, kad įprastas ruSSijai bardakas neleis sistemai būti 100 proc. efektyviai. Vis tik tai mažai guodžia. Net jei iš 200 tūkst. pusė neateis, tai kita pusė prisistatys ir galiausiai atsidurs fronte. O tai – 100 tūkst. čmobikų.
Nutekinti Pentagono slapti dokumentai pakartojo, kad Ukraina rimtai ruošiasi kontrpuolimui. JAV yra įsipareigojusi parengti 9 brigadas. Dar tris brigadas paruoš europiečiai. Vadinasi, bus parengta apie 60 tūkst. karių.
Kažkiek karių Ukraina tikisi parengti savarankiškai, tad visai racionalu kontrpuolimui tikėtis turėti apie 80–100 tūkst naujų karių. Tai gerai, bet nauja Kremliaus elektroninė mobilizavimo sistema gali šios jėgos efektyvumą gerokai sumažinti.
Praėjusių metų mobilizacijos metu į užsienį pasitraukę eiliniai rusai padėjo Ukrainai. Dabar pasitraukti tampa vis sunkiau. Galima bėgti per skylėtą ruSSijos–Kazachstano sieną. Bandyti laimę prie Suomijos, Estijos ar Latvijos sienų.
Vienaip ar kitaip, reikia galvoti, kaip šią mobilizavimo mašiną pristabdyti.
