Tad jeigu jus pastaruoju metu apninka nesmagios automatinės mintys arba net jau esate sugalvoję, kaip numirsite, tuomet akimirką aprimkite, atsipalaiduokite ir surinkite pagalbos linijos numerį 8 800 28888. Jeigu jau ketinate sau leisti tokią prabangą nusižudyti, tai vienam skambučiui neabejotinai galite skirti laiko.
Žmonės dažniau ketina nusižudyti ir po žiniasklaidoje paviešintų kitų savižudybių, ypač jei tie savižudžiai – garsenybės. Žinia apie populiaraus ir mėgstamo asmens savižudybę sukelia 14 kartų stipresnį Verterio efektą nei naujienos apie iš gyvenimo pasitraukusius nežinomus žmones (Stack, 2002). Lietuvoje buvo pastebėta koreliacija tarp laidų vedėjo Aurimo Dautarto nusižudymo ir po jo išaugusios savižudybių statistikos (Jastramskis, 2012).
Faktiškai po televizijos laidų vedėjų ir komiko Vytauto Šapranausko savižudybės Lietuva pateko į krizinę situaciją. Tai sufleruoja ir minėtu numeriu „Jaunimo liniją“ pasiekusių skambučių skaičius: jeigu įprastai per dieną ten paskambina apie 3,5 tūkst. žmonių, tai praėjusį sekmadienį jų buvo daugiau kaip 5 tūkst.
Specialiuose kursuose apmokyti psichologinių tarnybų savanoriai – šie tylūs herojai – nesiekdami sau naudos atlieka šventą misiją rūpesčių prislėgtus skambintojus išvairuodami iš juodų minčių pelkės.
Juk įvairūs žiniasklaidos kanalai įvairiomis formomis reprodukuoja tą pačią žinutę, užgriozdina eterį savižudybės akcentais ir detalėmis, o tai neabejotinai suveikia kaip velnio gundymas pranešimų užtvindytam individui, kuris kaipsyk planuoja pats save pribaigti anksčiau jam skirto laiko.
Kai žmogus, kad ir koks garsus ir garbingas jis būtų, pats sau atima gyvybę, būtina rengti ne ašaringas in memoriam laidas ar juolab velionį palydėti plojimais, o santūriai atsisveikinti eterį užpildant savižudybių prevencijos turiniu. Bet tai nepopuliaru, nesuvirpina širdies, neefektinga. Kažin kokį efektą sukels balandžio mirtingumo statistika, kurią Higienos institutas parengęs paskelbs birželio viduryje?
Žiniasklaida šį kartą vėl apsisaugojo nuo sensacijos pagundos tik iš dalies: didžiumoje pranešimų – kad ir ne antraštėse, o „giliau“ tekste – vis dėlto buvo atskleistas nusižudymo būdas ir vieta. Dar makabriškiau atrodo kai kurių pranešimų televizijose, laikraščiuose, portaluose, „Facebook“ tinkle perteikta ryškiai romantizuota nuotaika aprašant savižudžio gyvenimą ir poelgį.
Pvz., šiaip jau gana santūriai įvykį plėtojusio dienraščio „Lietuvos žinios“ balandžio 22 d. publikacijoje „Nusišypsok mums, Aktoriau“ nė karto nepaminėti žodžiai „savižudybė“, „nusižudė“, netgi tokie abstraktūs junginiai „pasirinko mirtį“ arba „pasitraukė iš gyvenimo“, užtat V.Šapranausko mirtis literatūriškai vaizduojama kaip dar vienas jo vaidmuo.
Šiame straipsnyje cituojamas režisierius Rimas Tuminas pasakoja: „Kaip kiekvienas komedinio plano artistas, taip ir jis svajojo suvaidinti dramatišką, tragiško likimo herojų. <…> Tai štai ir įvyko. Štai tragiško likimo vaizdas – tiktai ne scenoje, o gyvenime.“
Žiniasklaidą kritikuoti madinga, bet neišeina nepaminėti dienraščio „Lietuvos rytas“, kuris neseniai, atskleisdamas pasitraukimo iš gyvenimo būdą, išraiškingai ir vaizdingai aprašė septyniolikmetės mamos savižudybę kartu nužudant kūdikį, o balandžio 23 d. paskelbė dar vieną publikaciją šia „karšta“ tema: „Prieš baisią žūtį – viešas laiškas“. Publikacija pasakoja apie vilnietį, kuris prieš nusižudydamas dar aplankė savo mėgstamas vietas ir išsiuntė laiškus apie savo apsisprendimą per „Facebook“ tinklą ir pačiai žiniasklaidai.
Šiame straipsnyje nepaisoma Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijų, numatytų ir žurnalistų profesiniame etikos kodekse: jame smulkmeniškai aprašomi savižudžio motyvai ir mirties aplinkybės, atskleidžiamas konkretus savižudybės būdas ir vieta, o informacijai apie teikiamą psichologinę-socialinę pagalbą laikraščio puslapio jau pritrūksta. Šokiruoja ir papildoma informacija: apie kažkur paryčiais nusižudžiusio vyro ketinimus žurnalistai ir policija sužinojo dar vidurnaktį ir, net turėdami žmogaus tapatybės duomenis – vardą, pavardę ir telefoną – per kelias aukso vertės valandas neišgalėjo užkirsti kelio šiam mirtinam savęs sužalojimui.
Gal netgi galima klausti šitaip: gal užkirsti kelio ir nevertėjo, nes tuomet nebūtų atsiradę medžiagos išraiškingai publikacijai parengti? Klausimas anaiptol ne ciniškas, nes garsiai graudentis apie savižudžius yra lengviau nei bandyti jiems padėti. Ar ne tokį santykį su V.Šapranausku turėjo ir jo darbovietė bei gerbėjų auditorija, tik kraipę galvas, kai šios garsenybės problemos jau tapo viešos ir visų aptarinėjamos su gaidele pikantiško gando?
Ne, televizija V.Šapranausko nenužudė, nusižudė jis pats. Bet aktorius akivaizdžiai tapo pagal kapitalistinį modelį veikiančios pramogų industrijos iki paskutinio atodūsio išeksploatuotu žmogiškuoju ištekliu – talentais turtingu ištekliu, kuriam išsieikvojus oficialiojoje „TV3“ svetainėje neatsirado vietos užuojautai, užtat likę gyvieji pramogų inžinieriai kolegos mirtį iš karto pozicionavo kaip progą dar didesniam muzikinio projekto reitingui, nes show must go on ir tokia yra komercinės televizijos nepalaužiama prigimtis: kad pustrečios valandos trukę „Chorų karai“ in memoriam V.Šapranauskui buvo atseit prevenciniai – tai tik dūmų uždanga, buferis.
Nors televizija skyrė keletą nuoširdžių bei patosiškų kalbų ir nemokamai išreklamavo pagalbos telefonus, po teisybei tokia pomirtinė pramoga turi tik dar daugiau intriguojančio ir žiūrimumą didinančio prieskonio…
Tad taip ir gyvensime, kol žmogų negrįžtamai preke paverčianti industrija neperkraus savo vertybių (bet tai iš principo neįmanoma, nes reikėtų pradėti „perkraunant“ patį kapitalizmą). Taip ir gyvensime savižudiškoje visuomenėje, kol valstybė neperkraus savo politikos savižudybių prevencijos srityje.
„Galima drąsiai sakyti, kad Lietuva kaip valstybė sistemingai dėl šios problemos (savižudybių – M.Š.) nedaro absoliučiai nieko“, – konstatuoja psichologijos profesorė Danutė Gailienė. Bet valstybė, kitaip nei rinka, turi įgalių instrumentų ir galėtų juos pritaikyti, tik per metus nuo savęs pačių išgelbėti tūkstantį piliečių vis dar neužsibrėžęs valdantysis elitas pirmiausia turėtų sau atsakyti: ar vidutiniškai trys per dieną Lietuvoje nusižudantys žmonės tokiai nedidelei šaliai yra nedaug?
Daug, pernelyg daug – net vieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo jau yra per daug.