M. Markuckas. D.Grybauskaitė – eilinė ES pėstininkė

Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į Baltarusiją ir šiltas pabendravimas su vietos diktatoriumi Aleksandru Lukašenka, be jokios abejonės, yra tik dar vienas patvirtinimas, kad Lietuvos užsienio politika yra pasikeitusi. Šio proceso atžvilgiu esama įvairių nuomonių, pradedant entuziastingu palaikymu ir baigiant skeptišku vertinimu. Nors emocijų sulaukiama pakankamai, tai visiškai nepadeda atsakyti į patį svarbiausią klausimą: kas veikia plika akimi matomus pasikeitimus ir kur link šie pasikeitimai mus veda?

Atrodytų, iš pirmo žvilgsnio viskas akivaizdu: spjovusi į Vakarų „diktatą“, D. Grybauskaitė pasirinko savitą kelią – ne principingumu, o pragmatiškumu ir geros kaimynystės principais grįstą. Tačiau įsižiūrėjus įdėmiau tampa akivaizdu kas kita: bendrauti ir bendradarbiauti su autoritariniu Minsku labiausiai nori Europos Sąjunga, taigi tie patys Vakarai. Tai gerokai keičia situaciją, kadangi savarankiškos D. Grybauskaitės įvaizdis neišvengiamai bliūkšta ir vis drąsiau galima kelti kitą klausimą: ar mūsų šalies Prezidentūra, vadovaujama D. Grybauskaitės, nėra tik eilinė pėstininkė rizikingame geopolitiniame žaidime?

Marius Markuckas

Iki šiol neįsisąmonintas motyvas, jog principingumas ir yra didžiausias pragmatiškumas, neleidžia formuotis politinei sąmonei, kuri padėtų tvirtinti politinį kūną, paverčiant jį įtakingesniu žaidėju geopolitinėje aikštelėje.

Uždavus šį klausimą, neišvengiamai tenka įvardinti pagrindinius šio žaidimo dalyvius. Vienoje pusėje tai Europos Sąjunga, valdoma didžiųjų valstybių interesų, o kitoje – anaiptol ne Baltarusija, o Rusija. Nors idėja, kad Maskva gali būti suinteresuota ES ir Baltarusijos suartėjimu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek kvailoka, vis dėlto akivaizdu, kad šis požiūris turi nemažai racijos. Į klausimą, kodėl Kremlius turėtų norėti, kad ES ir Baltarusijos santykiai bent jau laikas nuo laiko taptų geresni, atsakyti galima taip: todėl, kad ne principais, o pragmatiniais motyvais grįstas bendravimas su autoritariniu režimu anaiptol nepadeda aiškiau apsibrėžti, kokios nepaminamos vertybės vienija ES nares. Ir dėl šios priežasties yra stabdomas ES kaip politinio kūno, gebančio ne tik deklaratyviai kalbėti, tačiau ir principingai veikti išvien, formavimasis.

Nepaliaujamai populiarinamos idėjos apie Europos vienybę, teisės viršenybę, demokratijos ir žmogaus orumo nelygstamą vertę tampa groteskiškos bičiuliavimosi su diktatoriumi kontekste. Turint omenyje šiuos prieštaravimus, nėra nieko stebėtino, kad nei ES branduolys, nei juo labiau periferinė Lietuva, neturi ir negali turėti bent kiek aiškesnės ir realios užsienio politikos vizijos.

Problema tampa dar gilesnė tuomet, kai suvoki, jog vienintelis motyvas, leidžiantis rusenti Europos Sąjungos gyvybei, yra pragmatinis – ekonominiai interesai. Paprasčiau kalbant, tai reiškia, jog jokių esminių pokyčių tikėtis nėra įmanoma, nes politika Europos Sąjungoje iš principo yra mirusi, o jos vietoje įsitvirtinusi neutrali ekonomika yra griežtai determinuota vienintelio tikslo – beatodairiško naudos siekimo. Sykiu tampa akivaizdu, pirma, kad ES vegetuos tik tol, kol nauda bus didesnė už kaštus ir, antra, kad apie jokius platesnius šio darinio strateginius tikslus, išskyrus ekonominius, kalbėti yra beprasmiška.

Iki šiol neįsisąmonintas motyvas (tiek ES, tiek ir Lietuvos mastu), jog principingumas ir yra didžiausias pragmatiškumas, neleidžia formuotis politinei sąmonei, kuri padėtų tvirtinti politinį kūną, paverčiant jį įtakingesniu žaidėju geopolitinėje aikštelėje. Būtent tai tampa ne tik vidinio silpnumo, tačiau ir išorinio pažeidžiamumo priežastimi.

Galiausiai, apibendrinant tai, kas pasakyta, reikėtų pastebėti, kad, Europos Sąjungai akivaizdžiai atsisakant deklaruojamų principų, pradeda ryškėti geopolitinio žaidimo laimėtojas. Norint tuo įsitikinti, reikėtų atsakyti į dar keletą klausimų. Pirmas: kokią teisę ES turi kritikuoti Kremlių ir jo valdomą demokratiją, kai tuo pačiu metu šiltai bičiuliaujasi su kur kas griežtesniu režimu? Antras: ar iš tiesų Kremliaus susipykimai su Lukašenka yra Rusijos negebėjimas su juo susikalbėti? Atsakius į šiuos klausimus, rezultatas gana aiškus - ,,1:0” priekyje Rusija.