Kartkartėmis toks mąstymas net nuveda į utopines idėjas, kad rinkimai neįvyks, kad partijos bus priverstos ieškoti, kaip įveikti apatiją, iškils nauji sistemą keičiantys lyderiai. Deja, tokios utopijos yra visiškai nerealizuojamos, nes nebalsuojantys ir taip besitikintys ką nors pakeisti realiai nesuvokia, nei kad legitimumas užtikrinamas ne balsavimu, bet balsavimo procedūros egzistavimu, nei kad nebalsuojančiųjų nuomonė ir nuostatos nėra įdomios tiems, kas yra išrenkami, ir nebalsavimas arba biuletenių gadinimas išrinktųjų visiškai nejaudina.
Tai Maxo Weberio racionalusis-legalistinis legitimumo tipas. Jis remiasi tuo, kad valdžia įgyjama laikantis nustatytų procedūrų, o ne per dalyvavimą. Nebalsuojantieji painioja šį tipą su charizmatine lyderyste, kuri neįmanoma be demoso palaikymo. Tačiau racionalusis-legalistinis legitimumas būtent ir yra atspariausias tokio palaikymo nebuvimui. Valdžia yra teisėta ir turi teisę valdyti todėl, kad suformuota pagal procedūras, o ne todėl, kad ją palaiko. Ir jei nebalsavimas kels grėsmę legalistiniam legitimumo įteisinimui (nebalsuos kritinė masė), tai ne rinkimai neįvyks (taip gali atsitikti tik kartą), bet taisyklės bus pakeistos taip, kad rinkimai visuomet įvyktų. Ir tada valdžia bus legitimi, nors rinkimuose dalyvautų tik patys kandidatai.
Kad tuo neverta abejoti įrodo pakartotinių Seimo narių rinkimų istorija. Mirus, atsistatydinus ar pan. Seimo nariui vienmandatėje apygardoje, rinkėjai į pakartotinius rinkimus neidavo ir rinkimai neįvykdavo, nes nedalyvaudavo pakankamas įstatyme nustatytas rinkėjų skaičius. Tada Seimo rinkimų įstatymas buvo pakeistas taip, kad pakartotiniuose rinkimuose nebeliko jokio nustatyto rinkėjų skaičiaus. Kiek atėjo, tiek išrinko. Tas pats įvyktų ir susiformavus kritinei nebalsuojančiųjų masei. Tiesiog neliktų reikalavimo dalyvauti. Taigi, masinis nebalsavimas sistemos legitimumo užtikrinimo mechanizmo nepakeičia.
Aišku, viešumoje tokie politikai sakys, kad labai nemalonu, kad aktyvumas buvo toks mažas, bet iš tiesų jiems malonu, nes būtent juos išrinko. Tokiu būdu nebalsuojantieji prisideda išrenkant būtent tuos politikus, kurie jiems nepriimtiniausi.
Legitimumo krizė gali vesti prie dviejų alternatyvų. Pirmoji jų – revoliucija, kai iškyla charizmatiniai lyderiai, vyksta masinė mobilizacija ir (geruoju atveju) aktyvus balsavimas už tuos naujuosius „geresnius“, arba (bloguoju atveju) sistema keičiama jėga. Bet tokie atvejai reti. Antroji alternatyva – vis stiprėjanti rinkėjų rezignacija ir ilgalaikė žemo legitimumo pusiausvyra, kuomet piliečiai jaučiasi nepajėgūs ką nors pakeisti, balsuoja kojomis, o jokie pokyčiai nevyksta.
Lietuvoje yra būtent antrojo tipo pusiausvyra: žemas politinis dalyvavimas yra palaikomas žemo gebėjimo generuoti revoliucinį potencialą. Mobilizacijos teorijos aiškiai nurodo, kad norint pokyčių būtinas pasitikėjimas kitais, todėl esminis klausimas yra ne – „o jei taip darys visi“, bet – „o jei kiti taip nedarys“.
„Nė vienas nevertas pasitikėjimo“ mąstymas rodo, kad tikriausiai pasitikėjimo neverti pirmiausia tie, kurie neranda nė vieno už kurį balsuoti. Ypač tai galioja nerandantiems už ką balsuoti daugiamandatėje (nes, taip, vienmandatėse gali būti tikrai labai liūdnas pasirinkimas ir jas vertėtų naikinti).
Nebalsavimas faktiškai ne skatina pokyčius, o tik juos nutolina. Nes visuomet bus, kas balsuos, visuomet bus, kas rinksis „iš blogiausių“, net jei jų bus labai mažai. Kuo daugiau sąmoningi žmonės nebalsuos, tuo daugiau bus išrinkta „blogiausių iš blogiausių“. Ir, kaip rodo Vengrijos ir Lenkijos (labai panašios valstybės į Lietuvą) pavyzdžiai, tie blogiausieji, gavę absoliučią daugumą, gali įvesti tokias taisykles, kad iškrapštyti juos balsavimu taps nebeįmanoma.
Jei nenorima tokios revoliucijos iš viršaus (nes iš apačios revoliucijos Lietuvoje dėl pasitikėjimo stokos nebus), tuomet verta suteikti šansą evoliucijai ir balsuoti už tuos „nenorimus“ ir „nepasirinkimą“. Kad ir kaip tai bebūtų blogai. Nes būna ir blogiau, kai ne tik nebenori už ką nors balsuoti, bet tiesiog nebegali, net jei ir norėtum, nes jokių galimybių, kad tavo kandidatas būtų išrinktas nebėra. Nes jie, tie „blogiausieji iš blogiausiųjų“, perkūrė taisykles taip, kad išlaikytų savo racionalųjį-legalistinį legitimumą ir perrenkamumą. Ir tada suvoki, kad nebalsuodamas padėjai jiems tai padaryti.