Prieš pradedant analizę norėčiau pabrėžti – nesiginčiju su tuo, kad LSDP dabar yra populiariausia Lietuvos partija, nes tą patį rodo skirtingų kompanijų apklausos. Net jeigu jos nėra tobulai reprezentatyvios, atstumas nuo kitų partijų yra tiesiog per didelis, kad būtų atsitiktinumas. Tačiau populiarumas populiarumui nelygus.
Nepasitikėjimą prognoze „LSDP tikrai laimės“ kelia Seimo rinkimų istorija. Neturėjome partijos, kuri užimtų pirmą vietą du kartus iš eilės: klausimas būdavo ne „ar valdantieji laimės“, o „kiek pralaimės“. Politologas Andrew Robertsas tai vadina „hiperatskaitomybe“, kai žmonės labai daug reikalauja iš demokratinės valdžios ir nuolat ją rinkimuose baudžia.
2001-2004 m. potencialo turėjo LSDP ir Naujosios sąjungos koalicija, bet Rolando Pakso apkalta pakirto pasitikėjimą politine sistema ir sudarė idealias sąlygas Darbo partijos triumfui. 2008 m. socialdemokratams atsiliepė septyni metai valdžioje, nepadėjo ir „Leo LT“ projekto istorija. 2012 m. konservatoriai neturėjo rimtesnių šansų, nes vėl pataikė valdyti per ekonominę krizę.
Pritaikykime šiuos pastebėjimus dabarčiai. Pirma, LSDP išvengia nepalankių ekonominių aplinkybių – į valdžią ateita po nepopuliarius sprendimus priėmusių konservatorių. Be to, antroje kadencijos pusėje vengiama imtis stambių, valstybinio lygmens projektų ar pertvarkų (Darbo kodekso reforma yra didelis klaustukas). Galiausiai, išvengta aukščiausias figūras paliečiančių rimtų skandalų (pavojinga buvo Druskininkų istorija, tačiau ji taip ir nesieskalavo).
Yra pagrindo galvoti, kad LSDP reitingas yra išpūstas – tų žmonių, kurie neturi tvirtesnių politinių preferencijų, sąskaita. Iš Lietuvoje darytų rinkiminio elgesio tyrimų žinome, kad aiškia partine tapatybe ir nuosekliu balsavimu pasižymi apie ketvirtadalį šalies rinkėjų. Pasakyti, kuriai partijai jaučiasi artimas, gali maždaug kas antras.
Todėl tikėtina, kad tikrų rinkėjų LSDP reitinge geriausiu atveju yra pusė. O kokią motyvaciją sakyti, kad balsuotų už socialdemokratus, turi kita pusė? Vienas iš galimų paaiškinamų yra nugalėtojo efektas. Jeigu neturi ką pasirinkti, renkiesi populiariausią.
Socialdemokratams puikiai susiklostė aplinkybės. Nors 2012 m. Seimo rinkimuose, daugiamandatėje apygardoje daugiau balsų gavo Darbo partija, jos populiarumas dėl prezidentės kritikos ir atsinaujinusios juodosios buhalterijos istorijos staigiai smuko. Taip socialdemokratai tapo vieninteliais ir aiškiais laimėtojais, ką matėme jau 2012 m. porinkiminėje apklausoje – ten net 28 procentai teigė balsavę už LSDP, nors rinkimuose negauta ir 20 procentų balsų.
Žmogus šį vidinį politinį konfliktą standartiškai spręs savo gero įvaizdžio naudai ir apklausoje parems nugalėtoją („prisimins“ balsą už jį), taip sau parodydamas, kad viskas su politikos supratimu gerai. Reitingas tampa save išpildančia pranašyste, kai nedarai rizikingų judesių, o daug potencialių rinkėjų tave remia, nes esi populiarus. Tačiau kai ateis rinkimai, ar jie pasirodys?
Sakykime, kad partiją A remia 200 žmonių, tačiau tik 100 dėl to, kad jiems patinka partijos programa ar ją palaiko jau seniai. Partiją B palaiko 100 žmonių, 90 jų yra ištikimi rinkėjai. Į rinkimus ateis tik tie, kurie turi aiškią motyvaciją, o ne šiaip kažką pasako apklausėjui, vengdami nemalonių jausmų. Partija A laimės rinkimus, tačiau ne tokia triuškinama persvara, kaip jai žadėjo reitingai.
Todėl tie, kurie atkreipia dėmesį į aktyvumo reikšmę artėjančiuose Seimo rinkimuose, mąsto teisinga kryptimi. Tik kartais pamirštama, kad tai nėra vien oro funkcija. Statistiniai tyrimai rodo, kad oro pablogėjimas (pagerėjimas) gali sumažinti (padidinti) aktyvumą tik per 1 ar 1,5 procento. Svarbiau yra tai, kiek svarbūs rinkėjams patys rinkimai (pavyzdžiui, gal juose sprendžiamas istorinės svarbos klausimas), kokią rinkimų kampaniją vykdo pačios partijos.
Socialdemokratai turi geriausias startines pozicijas prieš lemiamą etapą. Tačiau jų reitingo reikšminga dalis sudaryta iš molio, kuris gali suaižėti, susidūręs su rimtesniu skandalu (o jam dar nevėlu) ar silpna rinkimų kampanija. Rudenį intrigą turėsime.