L.Žigelytė. Vilniaus istoriją turi perrašyti ne politikai

Klausti, kam priklauso miestas, vos pasibaigus vietos rinkimams ir tebekylant galybei klausimų apie galimas atomozgas ir jų būsimas reakcijas nėra labai gudru. Jei toks klausimas kartkartėmis būtų keliamas ne vien rinkimų fone, o nūdienos Lietuvoje, galbūt dažniau susimąstytume apie galimybes turėti balsą kuriant mūsų miestų atmosferą. Išties miestas nepriklauso nei valdžiai (nors tuo vilniečiai beveik įtikėjo Artūro Zuoko eros metais), nei miestiečiams.

Sakydama „miestas“, visų pirma turiu omeny viešąsias jo erdves ir tą gyvenimą, kuris gali skleistis jose ir greta jų. Tose vietose, kurios iki šiol vilioja kaip tikros miesto kultūros židiniai, tarkim, Berlynas, Amsterdamas ar Niujorkas (kiekvienas turime savo sąrašą), vietos bendruomenės nuo seno suvokia miestą kaip erdvę, kurią jie patys gali kurti. Čia nebūtina būti „Maxima“, norint išlaikyti savo verslą centre.

Svarbiausia, kad dėl šios teisės kurti miesto gyvenimą ten nuolat kovojama - ne vien per rinkimus, bet ir viešaisiais debatais, meninėmis iniciatyvomis ar kūrybingomis provokacijomis, kurios gina miesto kaip nuolat perrašomo rankraščio idėją. Būtent dėl to miestas nepriklauso niekam, nes įvairiausios socialinės ir kultūros grupės jį vis gali performuoti ir perdaryti. Vilniaus, ties kuriuo norėčiau stabtelėti, tragedija yra tai, jog vilniečiai dažnai yra visiškai abejingi tokio gyvenimo mieste idėjai: dėl miesto istorijos ir politinių sprendimų, kuriems retai prieštaraujama, dauguma tiesiog yra svetimi šiam miestui.

Svetimųjų miestas

Apsiriboju Vilniumi dėl subjektyvios priežasties - jam nesu abejinga, nes čia gimiau. Tiesa, pastaruosius šešerius metus čia negyvenu, o dabar nuo Vilniaus skiria septynios laiko zonos. Taigi, kaip ir dauguma šiandienos vilniečių, ne visai jam priklausau. Prieš porą metų anglų kalba buvo išleista intriguojanti kultūros geografo Laimono Briedžio knyga, kurioje jis pavadino Vilnių svetimųjų miestu (knyga vadinasi „Vilnius City of Strangers“).

Šį apibūdinimą autorius aiškina tuo, jog Vilniuje nuo seno namus atrado žmonės iš įvairiausių kultūrų, o keičiantis valstybių sienoms ir miesto socialiniam bei etniniam audiniui, vietiniai vis lanksčiai taikėsi prie šių pokyčių. Į lietuvių kalbą šiemet išverstos knygos pavadinimas – „Vilnius savas ir svetimas“ - nebėra toks nepatogiai provokuojantis kaip originalas, mat nukreipiamas dėmesys nuo Vilniuje gyvenusių žmonių vidinės būklės ir akcentuojamas paties miesto charakteris.

Retas vilnietis galėtų pasigirti, jog jo/s seneliai ar proseneliai čia gyveno. Dėl pagreitintos urbanizacijos, vykusios po Antrojo pasaulinio karo, dauguma vilniečių tiesiog dar nesijaučia priklausantys šiam miestui. Tuo tarpu A. Zuoko buldozerinė retorika, pacukruota neva toliaregiška nauda miestui, kuri beveik sužlugdė bet kokias smulkaus verslo galimybes miesto centre ir išsterilizavusi Senamiestį sukūrė dinamiško miesto iliuziją, iš esmės apsunkino bet kokias galimybes tikėti, jog Vilniuje eilinis miestietis ar jų grupė gali ką nors pakeisti.

Šiandien turime „Europą“ priešais „Lietuvą“, „Akropolį“ Šeškinėje ir palmes panerės pievoje. „Taip!“, kad ir įtariai, A. Zuoko epochos metu šnabždėjome į Vilnių migravusioms iš Vakarų miestų pasiskolintoms idėjoms, nes geidėme išsiskirti Rytų bloko miestų masėje ir gal slapta tikėjome, jog energingas, žavus ir tikrai nekvailas meras gali tą padaryti už mus. Už naująjį tolį - Vilniaus tapimą Vidurio ir Rytų Europos moderniausiu miestu bei politikos, verslo ir kultūros centru - balsavo beveik kas penktas vilnietis, praėjus beveik dešimtmečiui po A. Zuoko ankstesnės mažorinės rinkimų melodijos - „Už Vilnių, kuriame gera gyventi visiems“.

Įtikėti tokiomis utopijomis lengviau nei konkrečiais politiniais pasiūlymais ne tik todėl, kad jie skamba patraukliai, bet ir todėl, kad vilniečių sąmonėje nėra suvokimo, jog gyvenimas mieste nėra tapatus sėdėjimui prie Kūčių stalo su viltimi ir tikėjimu. Pagavia retorika tikima todėl, kad nuo tikrojo miesto gyvenimo esame atsiriboję, nes miesto kultūra - tai ne kava su cinamono bandelėmis, o nuolatinis mėginimas derinti savo erdvę su kitais, paliekant lygiavertę galimybę kitiems derėtis dėl lygiai to paties. Paprasčiau sakant, Vilniuje niekada nebus gera gyventi visiems ir dėl to reikia nuolat tartis. Tie šaukliai, kuriais vis įtikime, naiviai manydami, jog tebėra 1989-ieji ir pakanka drauge laikytis už rankų, tebemanipuliuoja vakarykštėmis viltimis.

Be to, jie akivaizdžiai demonstruoja negebėjimą suvokti, jog gyvenimo pulsui jautri politika gimsta ten, kur ieškoma būdų gyventi drauge pripažįstant esamus konfliktus, o ne pranašaujant visiems įtiksiantį vanilinį rytojų. Politikai tebesiūlo cinamono bandelių horizontą, nes jis bent laikinai nuskausmina socialines trintis, kurių nemokama spręsti.

Naudos retorika ir vietinis atsakas Niujorke

Kadangi ieškant platesnio konteksto dažnai cituojami pavyzdžiai iš svetur, pabaigai paminėsiu trumpą epizodą iš šeštojo dešimtmečio Niujorke - ne todėl, kad lyginti Vilnių ir Niujorką yra adekvatu, o todėl, kad agresyvių rekonstrucijų, megalomaniškų vizijų ir kiek vėliau ištikusios finansinės krizės akivaizdoje Niujorke susiformavo labai tirštas kultūrinis gyvenimas, kuris buvo neatsiejamas nuo lokalių iniciatyvų ir subkultūrų. Jei ne jos, visas Manhetenas šiandien būtų į dangų besistiepiančių biurų pastatų apsuptas greitkelis. Turint omenyje artėjančius pasikeitimus Vilniaus valdžioje, šis pavyzdys turėtų sukelti minčių apie „naudą miestui“ akcentuojančios retorikos demagogiją ir pasiūlyti galimus būdus konfrontuoti su ja.

1960-aisiais Niujorko valstiją politiškai ir finansiškai suvystę broliai Rockefelleriai drauge su jiems parankiais miesto planuotojais nutarė įgyvendinti Niujorko metamorfozę - industrinį uostamiestį paversti vadinamuoju FIRE miestu, ekonomiškai įsišaknijusiu į finansų, draudimo ir nekilnojamo turto sektorius (akronimas yra anglų kalbos žodžių finance, insurance, real estate trumpinys). Ši vizija turėjo pakeisti postindustrinių permainų krečiamą miestą - sulyginti su žeme ištuštėjusius uostamiesčio sandėlius ir apleistus pastatus, o darbininkų šeimas, kurios sudarė didžiausią miesto gyventojų grupę, nustumti gilyn į priemiesčius. Dangoraižių ir viadukų Manhetenas turėjo tapti gundančiu magnetu ateities niujorkiečiui.

Daugeliui žinomi Niujorko simboliai, tarkim, Pasaulio prekybos centro dvyniai ar neoninis „Times“ skveras, tapo šitos metamorfozės kūdikiais. Bet tik retas žino, jog su kraupia Rugsėjo 11-osios tragedija visam laikui į istoriją įėję suporuoti dangoraižiai išties buvo tapę porą dešimtmečių trukusių bylinėjimųsi objektu, mat šimtai, jei ne tūkstančiai smulkiųjų verslininkų buvo priversti užleisti kelią buldozeriams ir kylantiems betono gigantams, kurie neva turėjo plėsti miesto nekilnojamojo turto rinką.

Kaip uostamiesčio renovacija „prastumtas“ projektas iškilo už mokesčių mokėtojų pinigus ir tapo dvigalviu brolių Rockefellerių - valstijos gubernatoriaus ir įtakingiausio šalies bankininko - eros simboliu. Ironiškiausia tai, jog šie investuotojus pritraukti turėję pastatai, kurie galiausiai tapo komerciniu projektu, ilgą laiką buvo pustuščiai, mat dėl ir taip gausių statybų miesto nekilnojamo turto pasiūla buvo žymiai gausesnė nei paklausa.

Kitas neva miestui „naudingas“ projektas buvo „Times“ skveras. Veikiausiai nedaugelis žino, jog šiandien Disnėjaus šeimyninius miuziklus sukantys 42-osios gatvės teatrai, iš vakarinės pusės juosiantys šį skverą, iki 1970-ųjų rodė hardcore pornografiją, o visa 42-oji gatvė tuomet dar gerokai segreguotame mieste buvo pats tikriausias kultūrų, rasių ir klasių mišinys. Čia buvo įsikūrę legendiniai bokso klubai, kur rasinės mažumos nejautė atskirties, bilietai į kiną buvo perpus pigesni nei Brodvėjuje, o barų ir klubų pasirinkimas traukė pačius įvairiausius žmones. Miesto valdžia ilgus dešimtmečius siekė iš esmės „atnaujinti“ (o išties - sugriauti) šią Niujorko erdvę, norėdama pademonstruoti sugebėjimą neva kontroliuoti nedarbo ir socialinės nelygybės krečiamą miestą.

Nors Pasaulio prekybos centras iškilo, o 1990-ųjų pradžioje 42-oji gatvė buvo iš esmės pertvarkyta, šios metamorfozės metu Manheteno gyventojai - smulkieji verslininkai, rašytojai, menininkai - pokyčių nesutiko tylomis. Jie kėlė teisėtus ieškinius. Viešoms erdvėms, o ne baltam galerijos kubui ar muziejui kurti ėmę menininkai (beje, neretai moterys) iš esmės perrašė meno istoriją, o niujorkietės Jane Jacobs, neturėjusios jokio formalaus išsilavinimo urbanistikoje, knyga „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“ iki šiol lieka manifestu toms bendruomenėms, kurias verslo rykliai ir politikai nori ištrinti iš žemėlapio.

J. Jacobs balsas mobilizavo būrius pietvakarinio Manheteno gyventojų, kurie, pasipriešinę neribotai dangoraižių plėtrai, sugebėjo išsaugoti socialinę miesto įvairovę. Maža to, graffiti ir hiphopas tapo atokiau esančių Niujorko rajonų bendruomenių, iš esmės sudarytų iš skurdesnių etninių bei rasinių mažumų, atsaku politikų retorikai.

Beje, kasmet pirmąjį gegužės savaitgalį įvairiuose pasaulio miestuose vietos bendruomenės organizuoja J. Jacobs šviesiai atminčiai skirtus nemokamus turus po įvairias vietas, kurių istorijos šiandien gali būti pamirštos. Pernai tokie turai vyko 68 miestuose. Jie nebūtinai vyksta miestų centruose ir neretai juose galima išgirsti labai asmeniškų pasakojimų. Norėtųsi tikėti, kad bėgant laikui vilniečiai netaps pernelyg drungni panašioms iniciatyvoms. Ir kad miesto istorija bus nuolat perrašoma - tiek ant popieriaus, tiek gatvėse. Tik tą visų pirma turėtų daryti ne politikai.

Autorė studijuoja vizualinių ir kultūros studijų programos doktorantūroje Ročesterio universitete, JAV.