Tiems, kurie santuokoje išgyvena ilgiausiai - nepaisant barnių ir dėl jų traumuotų vaikų - būtų galima skirti socialines išmokas. Joms sutaupytume apkarpę paramą toms partnerystės formoms, kurios nedera su dešiniųjų siūloma Konstitucijos 38 straipsnio pataisa. Joje būtų įtvirtinta, jog „šeima sukuriama sudarius santuoką“. Šias išmokas net galima būtų įšaldyti ir išmokėti ne sutuoktiniams, o jų vaikams - jei ir jie, nepaisydami liudytų tėvų kryžiaus kelių, pasiryžtų savo partnerystę grįsti santuokos įžadu iki grabo lentos. Taip galima būtų pasaką sekti be galo, toliau sėkmingai taupant ir neišleidžiant nė lito. Juk būtent litų klausimas pagaliau išlindo iš M. Adomėno - konservatorių mašinisto, vairuojančio šeimos ir tradicijų ekspresą, - maišo. Šis ekspresas žada perkelti Lietuvą ten, kur nenuvežė Atgimimas, dosnių Europos Sąjungos fondų lėšos ir emigrantų ištikimai į Lietuvą siunčiami sunkiai uždirbti eurai.

Lina Žigelytė
Tiems, kas mano, jog konservatoriams išties rūpi šeima, pakanka prisiminti spontaniškas jų reakcijas į KT pasmerktą Šeimos koncepciją. Tuomet vienbalsiai prieš tokį sprendimą sukilę konservatoriai net nesusimąstė, jog vieniša vaikus auginanti mama su savo atžalomis irgi sudaro šeimą.
Įdėmiai žiūrėjusiems vaizdo įrašus iš pataisos svarstymo parlamente neturėjo kilti abejonių, jog politinės diskusijos šioje valstybinėje institucijoje seniai nebevyksta. Pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo pataisos svarstyme skambėjo pasakaitės apie elnių seksą, byrėjo iš piršto laužiama statistika apie laimės matavimą santuokiniame gyvenime ir, be abejo, vaidenosi paradų šmėkla (mūsų parlamentarai iki šiol temena vieną, pačią taikiausią Vilniaus gatvėse kada vykusią eiseną, nes kritiškai prabilti apie kasmetinius neonacių maršus seimūnai neturi ryžto).

Socialdemokrato Broniaus Bradausko pasažai paklydo kažkur tarp užuominų apie užkrečiamas ligas ir kandžių pastabų apie susituokusių moterų pavardžių trumpinimą. Taip buvo užtildyti galimi debatai dėl to, jog Konstitucijos pataisa nustumtų į įstatymo užribį šimtus vaikų, kuriuos jų tėvams dirbant užsienyje Lietuvoje augina seneliai. Tame pačiame užribyje liktų ir dėl įvairių priežasčių drauge gyvenančios, bet nesituokiančios poros. O dauguma vienalyčių porų, kurių mūsų dešinieji bijo labiau nei atominio karo, net neturi iliuzijų apie tai, kad Lietuvoje jų partnerystė greitai galės būti įteisinta. Bet jei tokia partnerystė kada ir ras vietą po mūsų saule, Petrą Gražulį ir Kazimierą Uoką jų košmaruose lankys tikrai ne tos vienalytės poros, kurios įsiamžins ant Santuokų rūmų laiptelių. Veikiau, šiuos politikus persekios tos vizijos, kurios netelpa į įstatymų rėmus ir būtent dėl to audrina jų fantaziją.

Lina Žigelytė
Ne santuokoje su vyru gyvenanti moteris jau yra laisvo elgesio moteris, kuri veikiausiai vartoja kontraceptines tabletes, o pastojusi, bet nebūdama „-iene“ ji iki šiol rizikuoja paskęsti Antano Vienuolio heroję XX a. pradžioje užgriuvusių minčių liūne.
Nuo fantazijos grįžkime prie litų klausimo, kuris lyg netyčiom išsprūdęs iš M. Adomėno lūpų pagaliau atskleidė, kad paskutinė šio Seimo gulbės giesmė, kuria dešinieji mėgina pritraukti tirpstantį visuomenės palaikymą, neturi nieko bendra su tradicijų ar vertybių puoselėjimu. Šeimos sugretinimas su santuoka, kuri Lietuvoje yra vienintelė valstybės pripažįstama partnerystės forma, įrodo valdžios siekį traktuokti piliečius visų pirma kaip galimus biudžeto lėšų vartotojus ir kiek galima labiau mažinti šių potencialių vartotojų kiekį, taigi ir jiems išleidžiamas lėšas. Šiuo atveju skyrybų statistika yra dešiniųjų pusėje, nes „ilgai ir laimingai“ gyvenančiųjų Lietuvoje kasmet mažėja. Padėjus lygybės ženklą tarp šeimos ir santuokos, valdančiosios koalicijos aritmetinės bėdos, per jų kadenciją tik paaštrinusios socialinę nelygybę, yra užglaistomos.

Dešinieji šeimos koziriu žaidžia jau nebe pirmus metus. Galima būtų prisiminti, jog praėjusios kadencijos Seimo paskutiniai mėnesiai irgi buvo kaip niekad pritvinkę deklaruojamo rūpesčio šeima. Būtent tuomet buvo patvirtinta Šeimos koncepcija, kurią Konstitucinis Teismas pernai pripažino prieštaraujant Konstitucijai. Lietuvos motinoms suteiktos bene ilgiausios motinystės atostogos ES išaušo irgi artėjant rinkimams. Šis sprendimas dešiniesiems atseikėjo lengvai priviliotų balsų. Be to, buvo nugesintos diskusijos apie tai, jog ši motinystės atostogų tvarka nukreipia dėmesį nuo būtinybės reformuoti vaiko priežiūrai skirtas institucijas, suteikti didesnę galimybę motinoms dirbti nepilnu etatu ir kitaip garantuoti vaikus pagimdžiusių moterų teisę ne vien į motinystę, bet ir į socialinį gyvenimą.

Lina Žigelytė
Reikia kelti į viešumą ko gero vienintelį dešiniųjų įgyvendintą siekį per pastarąjį dešimtmetį - visuomenės supriešinimą. Jis ypač akivaizdus reaguojant į dešiniųjų propaguojamą šeimos politiką.
Dešiniųjų mūšis dėl šeimos ir santuokos sugretinimo tėra tas pats grėblys, ant kurio jų rinkėjai jau buvo ne kartą užlipę. Tiems, kas mano, jog konservatoriams išties rūpi šeima, pakanka prisiminti spontaniškas jų reakcijas į KT pasmerktą Šeimos koncepciją. Tuomet vienbalsiai prieš tokį sprendimą sukilę konservatoriai net nesusimąstė, jog vieniša vaikus auginanti mama su savo atžalomis irgi sudaro šeimą. Dabar, prisiderinę prie visuomenėje nuaidėjusių protestų, dešinieji vėl deklaruoja tėvišką šeimos globą. Būtent tėvišką - nes pirmajame Konstitucijos pataisos svarstyme nekalbėjo nė viena moteris iš pataisą stumiančios dešiniųjų stovyklos. Nejau Lietuvos moterims - motinoms, žmonoms, partnerėms - tokia dešiniųjų strategija nekliūva?

Nenuostabu, kad tie patys dešinieji su neva dosniomis motinystės atostogomis šias moteris nustūmė būtent į namų erdvę, nes kitur jie moterų negali įsivaizduoti. Mat ne santuokoje su vyru gyvenanti moteris jau yra laisvo elgesio moteris, kuri veikiausiai vartoja kontraceptines tabletes, o pastojusi, bet nebūdama „-iene“ ji iki šiol rizikuoja paskęsti Antano Vienuolio heroję XX a. pradžioje užgriuvusių minčių liūne.

Apie tokius galimus šeimų scenarijus ar apie tai, kur prasideda dešiniųjų peršamos tėvystės ir motinystės sampratos, nekalbama. Ir net socialdemokratai, kurie kaip partija bene vieningiausiai pasisako prieš Konstitucijos pataisą, konservatorių retoriką - nuspėjamą, pažįstamą ir ne kartą surepetuotą - irgi pasitinka pasakėlėmis, panašiomis į tas, kuriomis dešinieji vilioja savo rinkėjus. Tegu apie žmonių tarpusavio santykius kalba poezija, o ne Vytenis Andriukaitis, iš Seimo tribūnos cituojantis Evangeliją pagal Morkų.

Dešiniųjų peršamos darnios šeimos fantazijos oponentams reikia kalbėti apie tai, kad Lietuvoje įstatymais kai kurie piliečiai paverčiami vertesniais socialinių išmokų. Reikia netylėti apie tai, kad skambiais raktažodžiais dangstomas dešiniosios politinės minties bankrotas Lietuvoje. Reikia kelti į viešumą ko gero vienintelį dešiniųjų įgyvendintą siekį per pastarąjį dešimtmetį - visuomenės supriešinimą. Jis ypač akivaizdus reaguojant į dešiniųjų propaguojamą šeimos politiką. Jos oponentai tuoj pat išvadinami laisvamaniais, iškrypėliais, vakarietiškų vertybių propaguotojais, gyvenimo nemačiusiomis mergaitėmis, nepajėgiais vyrais ir kitais moralizuojančiais epitetais, kuriais konservatoriai muša artėjančios Lietuvos apokalipsės būgną.