L.Pečeliūnienė. Partijų maištininkai – demokratijos druska

Dvi didžiausios partijos ką tik išmetė lauk po vieną savo narį: Socialdemokratų partija (LSDP) – Joną Jagminą, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – Gintarą Songailą. Narių mėtymas nedaro garbės partijoms, jei jie išmetami ne už nusikaltimus. Tuomet pradedi abejoti partijų vidine demokratija. Abu partijų „blogiukai“ išmesti už pažiūras. Partinėje demokratijoje būtų natūraliau, kad „dėl nesutapusių pažiūrų“ nariai iš partijos pasitrauktų patys. O jei taip nedaro, tai, matyt, dar turi vilties pažiūras suderinti arba kitus partijos kolegas įtikinti.

Panašu, kad šie abu partijų atskalūnai patys provokavo sprendimą juos išmesti. Kodėl J.Jagminas išėjo iš Socialdemokratų frakcijos Seime į Mišriąją Seimo narių grupę? Būtent tas žingsnis pagal socialdemokratų įstatus tapo formalia priežastimi juo atsikratyti. Nors, panašu, partijos kantrybės taurę perpildė tai, kad J.Jagmino balsas išgelbėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės garbę. Vieno balso persvara nepriimta opozicijos parengta rezoliucija, kuria Vyriausybės praeitų metų veiklos ataskaita vertinama neigiamai.

Tiesa, J.Jagminas seniai pliekėsi su savo partija, nebalsuodamas nei už Seimo paleidimą, nei už interpeliacijas ministrams, nei už akcizo mažinimą alkoholiui ir laisvesnį jo pardavimą, nei už, jo žodžiais, blogus Syso ir Vėsaitės progresinius mokesčius, kurie tik nuskurdintų vidurinį visuomenės sluoksnį.

Iš esmės, J.Jagminas nepritarė triukšmingiems opozicijos išpuoliams prieš valdžią. Jis įsitikinęs, kad opozicija su valdžia turėtų konstruktyviau diskutuoti ir ieškoti bendrų sprendimų „vardan tos Lietuvos“, o ne tuščiai propagandiškai pliekti viską, ką daro valdantieji. Ko gero, J.Jagmino nuostata labai pagirtina, bet už ją jis yra gavęs partijos papeikimą, kurį apskundė teismui. J.Jagmino procesas prieš partiją turėtų būti labai įdomus ir pačiai LSDP, net ir visai Lietuvai. Juk smalsu sužinoti, kaip tarpusavy dera partinė drausmė ir konstitucinė Seimo nario laisvo mandato teisė balsuoti tik pagal savo įsitikinimus. Žinoma, teismas gali pažiūrėti tik formaliai: nepatinka partijos sprendimai, nebūk partijoje. Bet byla gali pasiekti ir Konstitucinį Teismą (KT) – tapti reikšmingu grūdu Lietuvos demokratijai. 

G.Songailos maištas prieš TS-LKD gal dar įdomesnis. Visiškai nusilpusi Tautininkų sąjunga prisijungė prie TS-LKD, ir tik todėl vos du tautininkai (G.Songaila ir Kazimieras Uoka) tapo Seimo nariais. TS-LKD leido savo viduje susikurti Tautininkų frakcijai. Truputį keista, bet gal tautinės valstybės tradicijų puoselėjimas – svarbi konservatyvių pažiūrų sudedamoji dalis. Beje, net Konstitucija prasideda pavadinimu „Lietuvių Tauta“, o ir kituose straipsniuose Tauta rašoma didžiąja raide.

Tiesa, KT jau yra išaiškinęs, kad Tauta suprantama kaip politinė tauta (visų tautybių Lietuvos piliečiai, ne vien „gryni“ lietuviai). Visiškai suprantama, kodėl išsivadavimo iš okupacijos kovoje dokumentų įrašas: „tautybė: lietuvis“ turėjo ypatingą prasmę. Ir visiškai natūralu, kad laisvoje valstybėje „Lietuvos Respublikos pilietis“ yra svarbesnis identifikavimo ženklas už pabrėžtą tautybę. Jei manote priešingai, tai tik paniekinate valstybę. 

TS-LKD Tautininkų frakcija viena iš svarbiausių vertybių laiko tautos vienybę. Bet kai kalbi apie tautos vienybę, reikia klausti: kokiu klausimu ta tauta vieninga. Visa tauta susivienyti gali tik ypatingu egzistenciniu klausimu, o šiaip demokratinėje valstybėje natūralus nuolatinis interesų susidūrimas, įvairių grupių dialogas ir kompromisas. Dar įdomiau, ar kalbėdami apie vienybę tautininkai turi galvoje tą KT išaiškintą tautos reikšmę. Ar kaip tik priešingai: lietuvius remia kaktomis su nelietuviais? 

Paprastai šiuolaikinės nacionalistinės politinės jėgos (o jų daugėja visoje Europoje) savo dokumentus surašo politkorektiškai – neperžengia tos ribos, kai jau galėtų būti pripažintos antikonstitucinėmis, kurstančiomis tautinę nesantaiką. Bet tas ir bėda: visos nacionalistiniu principu sukurtos politinės jėgos pilnos demagogijos ir dviprasmybių, kaip ir tas demonstrantų šūkis: „Lietuva – lietuviams“. Tarkim, Lenkų rinkimų akcija (LLRA) savo dokumentuose nerašo: nekenčiame Lietuvos valstybės ir kuriame uždarą Vilnijos getą. Tačiau savo rinkėjus ši politinė jėga suburia tik gąsdindama lietuviais. Pagirtina, kad Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės švenčia Abiejų tautų respublikos – Gegužės 3-iosios konstituciją (kodėl nešvenčia visa Lietuva?), bet ta proga kabina tik vienos Lenkijos vėliavą. Tokios dviprasmybės labiausiai ir skatina tautinę neapykantą.

Tautininkų frakcijos nacionalizmas iš jų dokumentų juokingai išlenda. Kad lietuvių ir latvių kalbos, tautininkų nuomone, turi „neišmatuojamą mokslinę reikšmę visai civilizacijos raidai ir dvasinei žmogaus prigimčiai pažinti“ – tai dar tiek to. Bet teigiama, kad visas aukštasis mokslas turi atitikti lietuviškus poreikius. „Gamtos mokslai (kaip ir viso Lietuvos mokslo tradicijos) yra tautinės kultūros dalis, o jų dėstymas – tautinio ugdymo dalis. Gamtos mokslų dėstyme šiandien stebima ypač daug nesavarankiško sekimo ir nevientiso lipdymo iš užsienietiškų pavyzdžių“, - taip prirašyta balandžio 30 d. deklaracijos projekte ketinant atkurti Tautininkų sąjungą. Išprotėję lietuviai sukurs tautišką fiziką ir chemiją? 

Tautininkų vadovas G.Songaila ėmė diktuoti TS-LKD savo ypatingą lietuviškumą ir euroskepticizmą, kuris konservatoriams iki šiol nebuvo priimtinas. Tiesą sakant, iš pradžių net nebuvo aišku, kodėl tautininkai nekenčia partijos pirmininko A.Kubiliaus. Šokinėjo prieš jį kažkokiais neaiškiai suformuluotais pareiškimais, kaltino jį visai panašiai kaip ir opozicija: premjeras skaičiuoja tik biudžeto eilutes, nesirūpina paprastu žmogumi. Dabar, kai Tautininkų frakcija baudėsi išeiti (bet neišėjo) iš TS-LKD, labiau paaiškėjo neapykantos priežastis: taigi A.Kubilius pataikavo lenkams teikdamas pavardžių rašymo dokumentuose nelietuviškomis raidėmis projektą. 

G.Songaila išmestas iš partijos todėl, kad apskundė teismui konservatorių ketinimą Vilniaus miesto taryboje jungtis į koaliciją su lenkais. Teismas tikriausiai tokios bylos net nenagrinėtų, pareiškęs, kad LLRA – įregistruota partija, ir ne teismo reikalas spręsti, su kuo partijoms sudarinėti koalicijas. Be to, TS-LKD Vilniaus savivaldybėje valdžios taip ir nesuformavo, ir G.Songaila savo ieškinį atsiėmė. Už beatodairišką draskymąsi partija galėjo jam papeikimą parašyti, bet kam šalinti iš partijos? TS-LKD pirmininko pavaduotojas Valentinas Stundys teisus, pavadinęs tokį sprendimą vištakumu. Jei visi partijų nariai būtų atskalūnai, partijos subyrėtų, tačiau vienas kitas G.Songaila ar J.Jagminas yra kaip demokratijos produkto druska. 

Ką tik blankiai praėjo Socialdemokratų partijos suvažiavimas be konkurencijos partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, be idėjų susikirtimo, demonstruojant apgaulingą vienybę (tą pačią suvažiavimo dieną J.Jagminą išmetė iš partijos, o Gediminą Kirkilą nustūmė nuo partijos pirmininko pavaduotojo pareigų). 

TS-LKD suvažiavimas turėtų būti daug įdomesnis. Tautiškumo klausimas (tikiuosi, su labai skirtingais argumentais) neišvengiamai bus darbotvarkėje. Ne tik todėl, kad grupė partiečių reikalauja G.Songailą sugrąžinti į partiją, bet ir todėl, kad tautininkai – smarkiausi Irenos Degutienės rėmėjai jos kovoje su A.Kubiliumi dėl partijos pirmininko posto. Ir labai gerai, kad rungiasi du stiprūs lyderiai ir jų rėmėjai. Beje, ta kova šį kartą tikrai nesuvaidinta.