Po Rolando Pakso apkaltos jau buvo iškilęs ginčas tarp Vyriausybės ir prezidento, ar naujai išrinktas prezidentas privalo dirbti su esama Vyriausybe, ar gali prašyti Seimo pritarimo naujam ministrui pirmininkui. Tada Konstitucinis teismas nebuvo toks kategoriškas, kaip kad dabartinis Konstitucinio Teismo vadovas. Interpretuodamas Konstituciją kaip lex patriae (nacionalinį įstatymą), Konstitucinis Teismas tada neteigė, kad Prezidento teisės prašyti Seimo pritarimo ministrui pirmininkui paskirti yra suvaržytos kitų šalių tradicijomis, koalicijų sudarymu, ar dar ko nors, darančio tą teisę formalia, taip pat nekeitė Konstitucijos 67 str.6 p. ir 84 str. 4 p. prasmės, sutikdamas, kad ministrą pirmininką Seimui teikia Prezidentas, o Seimas tam pritaria ar nepritaria.
Žinant, kad Respublikos Prezidentą Lietuvoje renka ne parlamentas, o Tauta, kad Prezidento ir Seimo galios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra subalansuotos, teigti, kad Lietuva yra tik parlamentinė respublika nėra teisinio pagrindo. Nors tai teisės teoretikų darbas, aš, kaip grupės, parengusios Konstitucijos tekstą, narys, tvirtinu, jog Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė respublika. Galima ginčytis, kuri pusė formuojant valdžias yra stipresnė, bet ne daugiau. Tada rašant Konstituciją ir nebuvo siekiama aprašyti visų situacijų, buvo siekiama numatyti visas galimas situacijas. Manau, kad tą padaryti pavyko.
Konstitucija nenumato privalomų partinių koalicijų sudarymo po rinkimų, nenumato ministrų ar Seimo pareigūnų postų dalybų, ypač atsižvelgiant į jų pinigingumą. Jeigu to nenumato Konstitucija, argi į tokias koalicijas būtinai privalo atsižvelgti Prezidentas? Manau, kad esant normaliems rinkimams ir jų rezultatams – taip, nes tai garantija gauti Seimo pritarimą skiriant ministrą pirmininką ir kitus pareigūnus. Deja, šių dienų situacija nėra normali. Vienos, dalyvavusios rinkimuose politinės jėgos dalyvavimas Lietuvos politiniame gyvenime bent iki teismo sprendimo – aiškiai kriminalizuotas. Kita politinė jėga net neslėpdama, kad rinkimuose dalyvavo su kitomis dviem politinėmis partijomis, kurios savarankiškai rinkimuose nedalyvavo, o savo atstovus tik delegavo į bendrą sąrašą – į Seimą pateko nesurinkusi reikiamo koalicijoms 7 procentų rinkėjų balsų. Juk tokia „partnerystė“ yra ne kas kita, kaip koalicija. Akivaizdūs faktai, kurie net nereikalauja įrodymų.
Tokie „mandatiniai“ nurodymai, kaip Seimo narys turi balsuoti vienu ar kitu klausimu yra akivaizdžiai neteisėti. Štai dėl ko Prezidentas turi Konstitucinę teisę, sakyčiau net pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms siekti savo siūlomoms kandidatūroms pritarimo ne frakcijose, o Seimo komitetuose. Suprantama, kad Seimo narių daugumos ar Prezidento aklas užsispyrimas gali baigtis pirmalaikiais Seimo, o po to ir Prezidento rinkimais. Bet Prezidento rinkimai vyktų tik po neeilinių Seimo rinkimų, be to dar ir nebūtinai, o tai daug ką pasako. Demokratinėse šalyse taip būna dažnai. Valstybės dėl to tik sustiprėja.
Autorius yra teisininkas, Kovo 11-osios akto signataras.