Tačiau politikai ir visuomenininkai atsiduria aklavietėje ne vien dėl neišmanymo. Dažniausiai koją pakiša arba radikalus susitelkimas vien į savo kiemo reikalus (analogiškas Trumpo „America first“), arba noras pasirodyti superliberaliu tolerantu. Ir viena ir kita kraštutinė pozicija – viso labo gryniausios provincializmo apraiškos.
Provincializmas nulemtas dešimtmečių kalėjimo socialistiniame lageryje ir giliai įsėdusio sovietmečio palikimo – pilietinio mažaraštiškumo ir korupcinių papročių (kai tikrieji motyvai ir veiksmai slepiami, o viešumoje demonstruojama absoliuti ištikimybė primestiems idealams). Tą provincializmą ir šiandien, jau skaičiuojant trečią nepriklausomybės dešimtmetį, įveikti sunku. Dar daugiau – jis persiduoda jaunesnei kartai. Juk Remigijus Šimašius tik nedidelę savo gyvenimo dalį praleido sovietinio režimo sąlygomis, turėjo galimybių matyti pasaulio ir sukaupti kitokios, demokratinės patirties...
Bet nereikia stebėtis dėl tokio visuomenę supriešinančio paslydimo. Demokratija iš esmės tėra valdymo forma, gal ir tobulesnė už anksčiau buvusias, bet forma, kurią nelygu, kuo užpildysi. Prasmės problema niekur neišnyko, ir tebėra toks pat rimtas iššūkis šiandienos mąstytojams kaip ir antikos ar XIX a. genijams. Norint rasti būdą gyventi su istorija tokia, kokia ji buvo, reikia keisti mąstymo lygmenį: gilintis į faktų, skaičių, prieštarų ir kertinių įvykių prasmę. Suprantama, kad tai – nelengva. Bet būtina, norint išvengti panašių klaidų ateityje.
Tokie stereotipai buvo eksploatuojami visais laikais, bet ekstremalias formas įgijo komunizmo ir nacizmo pavidalais. Stereotipams visada reikėjo pavyzdžių – herojų ir niekšų. Etikečių klijavimas dažnai neturi nieko bendra su realybe. Pakanka vieno pasauliniu mastu žinomo pavyzdžio: paklauskime savęs, kas toks buvo Shindleris? (turbūt savo artimiausioje aplinkoje nedaug rasime žmonių, kurie nebūtų matę filmo pavadinimu „Šindlerio sąrašas“). Bet kas jis, tas žmogus? Nacionalsocialistų partijos narys, pramonės magnatas, atsakingas už Hitlerio iškilimą? Ar tūkstančių žydų gelbėtojas? Tiesos yra ir viename ir kitame apibūdinime. Tačiau bet kuri etiketė būtų netiksli. Ir joks istorikas nesiryš vienareikšmiškai pasakyti taip ar anaip, nes yra ir viena, ir kita.
Štai čia ir prieiname prie svarbaus supratimo, kad tikroji fronto linija tarp gėrio ir blogio eina per kiekvieno žmogaus širdį; ypač tokiais istorijos laikotarpiais, kuriuos pavadinti mėsmale turbūt būtų per švelnu. Toks supratimas leidžia matyti ir visą problemos sudėtingumą, ir atsakomybę, kurią prisiimdamas žmogus tampa asmenybe, o nuo jos išsisukinėdamas savo žmogiškąjį orumą praranda.
Tikrosios grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Kai kalbam apie istorines asmenybes, ne visada galim žinoti, kuo tos grumtynės baigiasi. Žmogus nenori palikti savo artimųjų plėšikų valiai ir stoja tarnauti į okupacinės teisėtvarkos struktūras, kuriose priverstas pasirašyti žydų tautybės asmenų perkėlimo į getą dokumentus; po kurio laiko (o gal nuo pat pradžių?) yra antinacinio pogrindžio dalyvis, už pasipriešinimą nacistinio režimo veiksmams įkalintas Štuthofe, nužudytas už pasipriešinimą jau sovietiniam okupantui... Kas jis toks – galime klausti kaip ir Shindlerio atveju.
Būtų geriau, kad Vilniaus meras tokį klausimą būtų uždavęs pats sau, prieš užsimodamas įtartinai paslapčia nuimti atminimo lentą Generolui Vėtrai. Apskritai, prieš imantis sprendimų istorijos įamžinimo klausimais, reikėtų atsikratyti provincialių stereotipų, nepriklausomai nuo jų ideologinės prigimties. Galima, pavyzdžiui, nukrapštyti skulptūras nuo Žaliojo tilto ir įsivaizduoti, kad su sovietiniais stereotipais jau baigta. Bet tai – tik lengvoji dalis. Daug sunkiau stereotipus nukrapštyti nuo smegenų...