aA
Jau kuris laikas pastebime pragaištingą idėjų deficitą mūsų politikoje. Šia prasme esame visateisė vakarietiškos civilizacijos dalis. Idėjų skurdo fone veikiantys politikai sukasi kas kaip išmano.
Liudvika Pociūnienė
Liudvika Pociūnienė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šokiruojančiais pasisakymais ir demaršais laimintys populiarumą menkiau išsilavinusiuose ir nepatenkintuose sluoksniuose Donaldas Trumpas ar Borisas Johnsonas laimi rinkimus ir, nepaisant skandalų, virtuoziškai išsilaiko prie valdžios vairo. Emmanuelio Macrono bandymai sekti panašia laikysena gal ir ne tokie sėkmingi viešųjų ryšių prasme, tačiau ne mažiau destruktyvūs.

Nei Trumpas, nei Johnsonas nėra kokie nors žiopliai ar naivuoliai. Bėda tik, kad visiškai neaišku, kokios idėjos iš tikrųjų slepiasi po spalvingomis kaukėmis.

Mūsų lietuviškoje padangėje madingiausios politinės kaukės vienaip ar kitaip puošiasi gerovės lozungais. Kiek tai padės – parodys artėjantys rinkimai. Dabartiniam prezidentui padėjo. Ir štai – turime tokį „minkštą“ prezidentą, šiek tiek primenantį Algirdą Mykolą Brazauską... Tik Brazauskas dar sugebėjo išlaikyti regimybę, kad valdo situaciją. Nerangiai klaupdavosi per šventines iškilmingas mišias arkikatedroje, kurios grąžinimo nuopelną sužavėtos bobutės jam ir priskyrė...

Nausėda taip pat klaupiasi, ir matyti, kad tai jam neįprasta. Neišdyla iš atminties jo paties pasakymas per baigiamuosius prezidentinius debatus: „...esu nereguliariai praktikuojantis katalikas...“ Vienas išmintingas kunigas pasakė, kad tai maždaug kaip nereguliariai praktikuojantis sutuoktinis...

Bet kadangi nemaža dalis lietuvių, laikančių save katalikais, yra tokie pat nereguliariai praktikuojantys, šis pasakymas nieko nešokiravo.

Gal ir gerai, kad prezidentas taip sakydamas buvo bent jau nuoširdus. Tik tiek, kad galiausiai daugelio katalikų naivumu buvo pasinaudota politiniams tikslams.

Tai – pakankamai grėsmingas signalas; visų pirma Bažnyčiai kaip institucijai. Šiandien gal dar nesame tokioje padėtyje kaip Lenkija, kur daugelis tikinčių krikščionių nebenori turėti nieko bendra su politikuojančia katalikybe ir greičiau pavadintų save krikščionimis individualistais.

Religijos naudojimas politiniais tikslais diskredituoja Bažnyčią labiau negu antireliginiai apšvietos amžiaus pamfletai prieš porą šimtmečių.

Tai tikra priešingybė autentiškam krikščionio dalyvavimui visuomenės gyvenime – ne naudotis religija kaip vienu iš politinių kozirių, o visuose lygmenyse siekti teisingumo ir racionalių sprendimų dėl bendrojo gėrio, priešintis jėgos kultui, ginti pačius silpniausius, kurie patys apsiginti negali, įskaitant ir atvejus, kai bandoma pirkti teisingumą ar užčiaupti kitokią nuomonę.

Šiandien gal dar nesame tokioje padėtyje kaip Lenkija, kur daugelis tikinčių krikščionių nebenori turėti nieko bendra su politikuojančia katalikybe ir greičiau pavadintų save krikščionimis individualistais. Religijos naudojimas politiniais tikslais diskredituoja Bažnyčią labiau negu antireliginiai apšvietos amžiaus pamfletai prieš porą šimtmečių.
Liudvika Pociūnienė


Ir manau, kad kuklus Ingridos Šimonytės atsakymas į tą patį klausimą apie tikėjimą per tuos pačius baigiamuosius debatus buvo žymiai solidesnis – iš tiesų krikščioniškų pažiūrų politikas kiekvieną savo sprendimą turi sverti taip, kad galėtų nebijoti pakelt akių į Dievo veidą. Ir visuomenės požiūriu tikrai nėra taip svarbu, kaip kas žegnojasi. Svarbu, kokius sprendimus kas priima, ar tie sprendimai tarnauja bendrajam gėriui, ar neturi paslėptų savanaudiškų tikslų.

Nemeluoti sau nei kitiems ir neišsisukinėti nuo sunkių klausimų, stengtis, kad žodžiai ir darbai neišsiskirtų, nėra lengva – bet tik tokia krikščionio dalyvavimo politikoje prasmė.

Atrodo, senokai jau praėjo agresyvaus ateizmo laikai, kai Bažnyčią mėginta uždaryti tarp keturių sienų, o tikėjimą laikyti vien privačiu reikalu. Daryta viskas, kad krikščionis neturėtų progos būti šios žemės druska. Šiandien kyla kitas klausimas – kaip gali krikščionis reikštis sekuliariame amžiuje, kad vis dar būtų Gerosios Naujienos nešėju. Būtent naujienos, o ne pasyvios (ar sustabarėjusios) tradicijos.

Popiežius Pranciškus daugeliu atvejų žodžiu ir pavyzdžiu tai rodo. Kai ką iš ortodoksų šokiruodamas, kartais net vadinamas eretiku... Bet ir jis neišvengia puolimų iš kitos, krikščionybės priešininkų, pusės.

Kažkaip netyčia atkreipiau dėmesį į kelis itin priešiškus atsiliepimus prie garsių kunigų – Antano Saulaičio, Arnoldo Valkausko – pasisakymų Vėlinių proga. Kas tie komentatoriai, iš kur jie? Rašo be klaidų – tai, ko gero, turime reikalų ne su kokiais XIX a. Smerdiakovais, vos pramokusiais skaityti, prisiskaičiusiais pigių propagandinių brošiūrų, pasiruošusiais rodyti Dievui špygą.

Susidaro įspūdis, kad pats kunigų ir tikinčiųjų egzistavimas jiems kažkuo trukdo.

Viena vertus, nieko keista, juk kaip tik mūsų dienomis, kai žmonija mokslo pasiekimų dėka įgyja neregėtų iki šiol galių, etikos ribų klausimas medicinoje, teisėje, žiniasklaidoje, politikoje atsiduria dėmesio centre. Šiame kontekste krikščioniška pozicija yra pakankamai griežta.

Tai neabejotinai erzina tuos, kurie nenori savęs kaip nors riboti (įskaitant ir gamtos išteklių tausojimą ir saiką vartojant žmogaus darbo vaisius) – iš čia ir nenoras nieko žinoti apie autentišką krikščionybę, ir įpareigojančias vertybes, kuriomis, beje remiasi pamatinės žmogaus teisės...

Dar daugiau, pamatinių žmogaus teisių sampratą vis dažniau bandoma praplėsti ir iškreipti, prie tų žmogaus teisių priskiriant galimybes eksperimentuoti su savo prigimtimi bei disponuoti kito žmogaus gyvybe, arba gyvybę traktuoti kaip nuosavybės formą.

Kita vertus, vis daugiau žmonių, bent jau vakarietiškoje civilizacijoje pradeda suprasti, kad godumas, besaikis gamtos ir žmogaus išnaudojimas ir savo užgaidų tenkinimas, kiek tik išneša fantazija ir kišenė, gali turėti katastrofiškų padarinių visai žmonijai. Todėl Bažnyčios ir atskirų krikščionių pareiga įspėti, kad mokslo laimėjimai pirmiausia turi būt naudojami bendrajam gėriui, o etikos ribos ir tyrinėjant, ir naudojantis mokslo pasiekimais neturėtų būt ignoruojamos.

Vis daugiau žmonių, bent jau vakarietiškoje civilizacijoje pradeda suprasti, kad godumas, besaikis gamtos ir žmogaus išnaudojimas ir savo užgaidų tenkinimas, kiek tik išneša fantazija ir kišenė, gali turėti katastrofiškų padarinių visai žmonijai. Todėl Bažnyčios ir atskirų krikščionių pareiga įspėti, kad mokslo laimėjimai pirmiausia turi būt naudojami bendrajam gėriui, o etikos ribos ir tyrinėjant, ir naudojantis mokslo pasiekimais neturėtų būt ignoruojamos.
Liudvika Pociūnienė


Bažnyčios istorijoje būta laikotarpių, kai šios institucijos autoritetu rėmėsi draudimų politika. Tie laikai praėjo.

Per visą dvidešimtą amžių diktatūrų akivaizdoje Bažnyčia veikė kaip sąžinės laisvės, nuomonių įvairovės ir laisvos pažiūrų raiškos gynėja. Ir šiandien, leftistinio politkorektiškumo diktatūros akivaizdoje, krikščionims, atrodo, nelieka nieko kito, kaip tik pakelti nuo žemės sutryptą, kadaise liberalizmui būdingą imperatyvą – jei esama nuomonės su kuria nesutinku, vis dėlto padaryčiau viską, kad ta nuomonė nebūtų užgniaužta.

Bendrojo gėrio siekiantys sprendimai negali rastis be gilios ir visapusiškos diskusijos, be atodairos į išsiskiriančias nuomones ir sąlyčio taškų paieškos.

Beje, negalima ignoruoti ir skirtumo tarp nuomonės, kurios susidarymas reikalauja asmens pastangų, nuo išankstinių nuostatų, kurių pagrįsti nesivarginama.

Užgaulūs žodžiai ir radikalūs veiksmai dažniausiai lydi būtent tokias primityvias išankstines nuostatas. Deja, šito pasitaiko ir tarp laikančių save krikščionimis. Taip pat ir tarp laikančių save tautiškumo gynėjais bei istorinės atminties saugotojais.

Prezidento prašymu rengę rekomendacijas dėl istorijos vertinimo mokslininkai rekomendavo dvi viena kitai prieštaraujančias istorijos vertinimo koncepcijas: holistinę nuostatą, kai asmenybės pėdsakas istorijoje vertinamas kaip gerų ir nelabai gerų darbų visuma ir nuostatą, kad geri asmens pasirinkimai negali kompensuoti jo klaidų ar blogų darbų.

Pastaroji nuostata, tiesą sakant, tiesiogiai išplaukia iš Senojo Testamento imperatyvo „Akis už akį, dantis už dantį“. Pirmoji nuostata – labiau krikščioniška ir atspindi Gerosios Naujienos esmę – kol gyvas kiekvienas žmogus turi galimybę atsiversti, suprasti savo klaidas ir dėl jų gailėtis, ir savo pasiaukojimu išlyginti padarytą blogį.

Prezidentas teisus, kad Lietuvai reikia didvyrių. Tik kažin, ar tokių rastume vadovaudamiesi nekompensuojamumo principu. Tuo tarpu krikščioniškoje tradicijoje yra puiki analogija – tai šventųjų institucija. Jei kiek atidžiau pasidomėtume garsių šventaisiais tituluojamų asmenų gyvenimais, pamatytume, kad daugelis jų tikrai negimė šventaisiais.

Nei šventas Pranciškus, nei Ignacas Lojola negrįžo iš karo nesusikruvinę rankų, šventas Augustinas iki atsivertimo gyveno toli gražu ne tokį jau dorybingą gyvenimą, o šventas Paulius apskritai buvo nuožmiausias pirmųjų krikščionių persekiotojas, kol kelyje į Damaską nesusidūrė su pačiu Kristumi... Bet visi jie laikomi šventaisiais.

Taip pat, kaip Vytautas Didysis laikomas Lietuvos didvyriu, nors realybėje ten būta visko, įskaitant ir žemaičių užrašymą kryžiuočiams, ir Vilniaus sudeginimą... Taigi, holistinis, iš esmės krikščioniškas šaknis turintis, istorinių asmenybių vertinimas turi akivaizdžių pranašumų. Ką pasirinks Lietuvos politikai – vis dar atviras klausimas.

Vytautas Didysis laikomas Lietuvos didvyriu, nors realybėje ten būta visko, įskaitant ir žemaičių užrašymą kryžiuočiams, ir Vilniaus sudeginimą... Taigi, holistinis, iš esmės krikščioniškas šaknis turintis, istorinių asmenybių vertinimas turi akivaizdžių pranašumų. Ką pasirinks Lietuvos politikai – vis dar atviras klausimas.
Liudvika Pociūnienė


Didžiausią žalą krikščioniškų idėjų plėtrai vis dėlto daro veidmainystė. Apsimestinis dangstymasis vertybėmis ir autoritetais. Demonstratyvus dalyvavimas apeigose ar partinių programų apkaišymas šviesios atminties asmenybių (pavyzdžiui, Tėvo Stanislovo) citatomis. O kai klausaisi lygiu veidu meluojančios Agnės Širinskienės, norom nenorom imi galvoti apie tai, kas gi vyksta jos privačiame gyvenime.

Juk katalikas, einantis išpažinties negali gauti išrišimo, nepasistengęs paneigti paskleisto melo, ypač jei tas melas nebuvo šiaip jau nekaltas pafantazavimas, o turėjo rimtų neigiamų pasekmių kitiems žmonėms.

Apie patologiškus Karbauskio melus gal neverta nė kalbėti – ko gero, jo tikyba to nedraudžia... Kaip ir patologiškos neapykantos oponentams.

Bet grįžkime nuo politinių kaukių prie idėjų. Tenka pripažinti, kad viešųjų ryšių visagalybės eroje eiliniam piliečiui tikrai nėra paprasta atskirti autentiškas politines idėjas nuo patogių lozungų.

Atidžiau pažiūrėję, netruksime pastebėti, kad, pavyzdžiui, gerovės valstybė daugelio mūsų galvose tėra žodžiai be konkretaus turinio. Ir tai turbūt yra pagrindinė priežastis, kodėl šis lozungas toks patogus nerimtoms partijoms, kurios nė negalvoja apie atsakomybę prieš rinkėją, viliodamos jį neįvykdomais pažadais.

Nepagalvojame, kad esama skirtingų gerovės valstybės modelių ir jie taikomi ne dėl to, kad gerovės nori visi, o dėl objektyvių sąlygų: kuomet BVP augimas leidžia taškytis pašalpomis, socialdemokratinis modelis visai neatrodo pragaištingas, bet netgi nuoseklūs socialdemokratai supranta, kad rezervas pašalpoms yra konkretus dydis, su kuriuo tenka skaitytis, ir jis neatsiranda „lydekai paliepus...“.

Kai BVP augimas lėtėja, o dalis ekonominio aktyvumo pasilieka šešėlyje, nes kitaip neišgyventų, – reikalinga išties neprimityvi mokestinė politika, kuri skatintų sąžiningą, intensyvų darbą su galva. Deja, tenka pripažinti, kad tai, kas Lietuvoje pastaraisiais metais vadinta mokesčių reforma, tebuvo apgailėtina reformos imitacija būtent dėl to, kad ji neturėjo aiškaus tikslo, krypties, netgi trumpalaikės rezultatų prognozės. Ir dar nesibaigusi istorija su paskutiniuoju valstiečių biudžetu tai akivaizdžiai rodo.

Skylių lopymas nėra jokia mokestinė politika. Mokestinė politika remiasi pirmiausia nuosekliu mokestinio modelio pasirinkimu. Skirtumui tarp socialdemokratinio ir krikščioniškai demokratinio ar konservatyvaus BVP perskirstymo modelio suvokti specialių žinių tarsi ir nereikėtų: socialdemokratija siūlo BVP perskirstymą per pašalpas, krikščioniškoji demokratija (konservatizmas ir nuosaikus liberalizmas, beje, taip pat) – per neapmokestinamų pajamų lygį, bei proporcingą darbo ir kapitalo apmokestinimą.

Gaila, bet šio proporcingumo įgyvendinimu, nė viena Seimo kadencija per tris nepriklausomybės dešimtmečius pasigirti negali. Abu modeliai turi savų pavojų. Socialdemokratinių prioritetų atveju rizika yra sukurti išlaikytinių visuomenę. Liberalaus ir konservatyvaus pasirinkimo atveju išlieka rizika pražiūrėti kokią nors socialinę grupę, kuriai neapmokestinamų pajamų lygis įtakos neturi.

Jeigu per stebuklą pradėtume racionaliai svarstyti savo apsisprendimą rinkimuose, vis dėlto liberaliai konservatyvaus apmokestinimo modelio pranašumai akivaizdūs, nes tik jis skatina ekonomikos produktyvumą, be kurio gerovės valstybė tėra fikcija.

Be abejonės, esama skirtumų tarp liberalesnio ir konservatyvesnio prioritetų nustatymo. Liberalūs politikai, bent jau daugelis jų Lietuvoje, tebėra įsitikinę, kad visagalė rinka susireguliuoja pati, tik nereikia jai trukdyti. Pasaulinė praktika, įskaitant krizinius reiškinius, aiškiai rodo, kad globaliame pasaulyje tokia teorija jau negrįžtamai paseno.

Tokia pat klaida yra ir manyti, kad gerovę sukuria BVP perskirstymas. Ją sukuria ir ne vien ekonomikos produktyvumas. Jei gerovę sietume su laimės indeksu, tai negalėtume nepastebėti, kad tam nemenkos įtakos turi piliečių pasitikėjimas valstybe ir savo jėgomis, empatija, solidarumas...

Dalykai, kurių neįmanoma suskaičiuoti, bet jie veikia. Deja, dabartinė mūsų valdančioji dauguma apie tai net nenori girdėti.

Šiandieninėje Lietuvos situacijoje tikrai amoralu (jau nekalbant apie nuostolius tolimesnėje perspektyvoje) kišti leteną į labiausiai įtemptai dirbančių vidutiniokų, išlaikančių šeimas, kišenę. Darbo apmokestinimas Lietuvoje ir taip jau yra perteklinis.

Lygiai tokia pat amorali iš esmės yra ir visokeriopų draudimų politika.

Šiandieninėje Lietuvos situacijoje tikrai amoralu (jau nekalbant apie nuostolius tolimesnėje perspektyvoje) kišti leteną į labiausiai įtemptai dirbančių vidutiniokų, išlaikančių šeimas, kišenę. Darbo apmokestinimas Lietuvoje ir taip jau yra perteklinis. Lygiai tokia pat amorali iš esmės yra ir visokeriopų draudimų politika.
Liudvika Pociūnienė


Apie kokį pasitikėjimą galima kalbėti valstybėje, kur aštuoniolikmetis laikomas pakankamai suaugusiu imti į rankas ginklą ir kurti šeimą, bet nepakankamai suaugusiu pakelti taurę šampano mokyklos baigimo proga?

Apie kokį solidarumą galima kalbėti, kai latifundininkai a la Karbauskis naudojasi mokestinėmis lengvatomis, kurios net nesisapnuoja ariančiam nuo ryto iki vakaro be išeiginių vidutinio verslo atstovui, ar jaunam medikui?

Žinoma, naivu tikėtis, kad stambaus kapitalo atstovai (o Kirkilo partija ir artimiausia Karbauskio aplinka atstovauja būtent tokiems lobistams) pritartų biudžeto subalansavimui kapitalo apmokestinimo sąskaita, nors ir kaip akivaizdu, kad čia – didžiausias rezervas.

Teisinga būtų solidariai apmokestinti visą kapitalą, ir bankų pelnus galbūt reikėtų apmokestinti paskutinėj eilėj, nes galiausiai tas apmokestinimas per palūkanas, pavyzdžiui, būsto paskoloms praris ir tuos varganus vaiko pinigus, dėl kurių tiek iečių laužoma jau kelintą mėnesį.

O kur čia solidarumas apmokestinti vargingiausių vairuotojų automobilius, užuot apmokestinus prabangius, kurių savininkai skirtumo gal net nepajustų? Apie kokią empatiją galime kalbėti, jeigu patyčių kultūra sklinda pirmiausia iš vyriausybės, besityčiojančios iš gydytojų, mokytojų, gaisrininkų?

Melas, kad nėra iš ko kelti algų. Užtektų nebeišlaikyti tuščių mokyklų ir ambulatorijų sienų. Ir kažkas turi tai aiškiai pasakyti. Galite būti ramūs, to niekada nepasakys „gerovės“ partijos ir partijėlės ar dar kokie judėjimai, kad ir krikdemiškais save vadinantys. Jie ir toliau kalbės tai, kas patinka labiausiai depresuotų ir ištuštėjusių regionų rinkėjams – nes miestuose patys supranta, kad neturi šansų.

Tik tiek, kad krikščioniškumo tuose būreliuose rastum ne daugiau, negu Tomaševskio partijoje.

Bandymas nuleisti rinkimų kartelę tėra bandymas pratęsti politinį chaosą ir po kitų rinkimų. Stambios „gelbėtojų“ partijos horizonte tarsi nematyti, ir kažin, ar kam nors bepavyks sukelti tokią bangą, kokią savo laiku sukėlė valstiečiai. Apskritai tos margaspalvės partijėlės puikiai atliktų savo misiją, sudegindamos nesusivokiančių rinkėjų balsus...

Vis dėlto šiuo tamsiausiu metų laiku norėčiau įžvelgti ir šviesesnę perspektyvą. Kol kas nedrąsiai, bet daugelis atsakingų rinkėjų gręžiasi į Tėvynės sąjungą-krikščionis demokratus. Manau, TS-LKD tik į sveikatą, kad pasitraukia Rimanto Dagio šalininkai. Tikiuosi, kad kartu pasitrauks ir draudimų politikos idėjos. Jos nekrikščioniškos jau vien dėl to, kad sukuria bereikalingas pagundas ir didina šešėlį (Vien alkoholio draudimai ir apmokestinimas jau smogė kultūrai – jei tokia politika tęstųsi, Kultūros tarybai gali nebelikt, ką skirstyti net perspektyviausiems projektams... ) TS-LKD dabar atsiranda erdvės kvėpuoti šiuolaikiškoms krikščioniškos demokratijos idėjoms, ir jeigu Rokas Masiulis ryžtųsi šią erdvę užimti – atsirastų šiek tiek daugiau optimizmo ir partijos patrauklumo rinkėjams.

Būgštavimus, kad Roko Masiulio rankomis gali būti bandoma patraukti Ingridą Šimonytę iš politikos laikau visiška nesąmone. TS-LKD – ne savižudžiai. O R. Masiulis per daug išmintingas ir kilnus (vartoju šiuos žodžius visiškai atsakingai, kad ir kaip jie erzintų cinikus) žmogus, kad leistų save šitaip panaudoti, net jeigu esama intrigantų, stumiančių tokį scenarijų.

Kuklumas, maksimalūs reikalavimai sau, pasiaukojimas dėl Lietuvos ir nuoseklus darbas kartais, atrodytų, net neįmanomomis sąlygomis Masiulių giminėje per kelias kartas ir sunkiausiais laikais buvo norma. Iš tokių šaknų išaugęs svajonių ministras tikrai būtų pajėgus sukonstruoti solidarumo principą įkūnijantį mokestinės politikos modelį ir įgyvendinti jį turėdamas prieš akis inovatyvios ir aukštų kvalifikacijų Lietuvos viziją. Jis neabejotinai išjudintų partiją iš vidaus, galėtų tapti Gabrieliaus Landsbergio dešiniąja ranka ir galbūt būsimu finansų ministru...

Tuo tarpu Ingridai Šimonytei stoti į partiją visai nebūtina. Vesti sąrašą – taip, tačiau jai reikėtų ryžtis platesniam atstovavimui ir imtis formuoti būsimą ministrų kabinetą jau dabar.

Akivaizdu, kad būsimai premjerei vieno svajonių ministro tikrai neužteks. Reikėtų dar bent kelių žvaigždžių tokioms įsisenėjusių problemų kamuojamoms sritims, kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra. Norėtųsi tikėtis, kad susisiekimo sferoje J. Narkevičius daug bėdų jau nespės pridaryti, bet ir ten reikės išmanančio lyderio. Iš tiesų reikės visos svajonių komandos.

Žvaigždžių, tokių pat principingų profesionalų, turinčių ir darbo patirtį, ir aiškias politines bei pasaulėžiūrines pozicijas, yra ir Ingridos Šimonytės, ir Roko Masiulio aplinkoje; ir partijoje, ir versle – tereikia juos įkalbėti prisijungti prie Lietuvai taip reikalingo darbo.

O po Karbauskio ir Kirkilo kompanijos pasiautėjimo reikės iškuopti tokį jovalą, kad darbo tikrai užteks visiems. Nematau, kad Lietuvoje šiandien būtų dar bent viena partija, pajėgi suformuoti tokią žvaigždžių komandą – tad nepasinaudoti šiuo pranašumu būtų tikra nuodėmė.

Svarbu, kad TS-LKD neprarastų laiko delsdama pristatyti rinkėjui tokį asmenybių su idėjomis ir gera patirtimi būrį. Šioje situacijoje Gabrielius Landsbergis tikrai neatrodo pats blogiausias partijos pirmininkas. Raskite dar bent vieną politinį lyderį Lietuvoje, kuris nebijotų šalia savęs matyti asmenybių, lenkiančių jį ir patirtimi, ir populiarumu. Juk dažniausiai ambicingi vadai elgiasi kaip gražuolės, besistengiančios atkreipti gerbėjų dėmesį vakarėlyje, ir apsistato nedailiomis draugėmis, kad atrodytų neprilygstamai...

Santūri, telkianti lyderystė yra galbūt kaip tik tai, ko šiandien labiausiai reikia. O tai, kad karbauskininkai dar nei iš šio, nei iš to užsimojo ir prieš privačias mokyklas, ko gero, irgi išeis tik į naudą – toks desperatiškas veiksmas mobilizuos ir tuos jaunus, veržlius profesionalus, kurie gal iki šiol net nebuvo dideli TS-LKD simpatikai, bet yra suinteresuoti, kad jų vaikai gautų geriausią įmanomą išsilavinimą...

Ši visuomenės grupė tikrai gali prasklaidyti miglas ir „kunigaikštukų“ valdomuose depresuotuose regionuose, kurie kol kas yra tų „nerimtųjų“ partijų taikinys.

Sakysite, čia jau Pociūnienė įsisvajojo. Nesiginsiu – kol kas būtent taip ir yra. Bet jeigu nesvajosi apie gerus dalykus ir bent kartais apie juos nekalbėsi – tai nieko gero ir neįvyks...

Pasvajokime dar šiek tiek. Juk prieš Kalėdas visi ieško progų geriems darbams. Netgi šis Seimas turi tokių galimybių.

Pavyzdžiui, perkelti Seimo rinkimus į pavasarį kitoje kadencijoje ir tuo pačiu ženkliai padidinti Seimo narių atlyginimus, kad kitame Seime vėl nesudarytų daugumos tokie subjektai, kurių tikroji vieta – darbo biržoje; kad galėtume pritraukti į valstybės valdymą šviesiausius protus – teisininkus, ekonomistus, vadybininkus, – dėl kurių dabar beviltiškai pralaimime konkurencinę kovą su privačiu sektorium.

Seimas galėtų ir nepatvirtinti to kreivo – šleivo biudžeto. Premjeras galėtų atsistatydinti ir taip padaryti gerą darbą pirmiausia sau ir savo šeimai, ir neabejotinai – tėvynės labui.

Galbūt tai paskatintų neveiksnią daugumą baigti Seimo kadenciją anksčiau ir nebetęsti tos visai šaliai nuostolingos agonijos.

Prezidentas galėtų pasisemt drąsos ir vetuoti rinkiminį biudžetą, kuriame jau lopas ant lopo gula taip, kad nežinia, kuo viskas baigsis... Ar jis tam ryšis – nežinia, bet gerai, kad bent jau linksta vetuoti rinkimų kartelės nuleidimą. O tie, kas už tą nuleidimą balsavo, dar irgi turės laiko pagalvoti. Gal tai padės, gal žmonės prisimins savo priesaikos žodžius, atsakomybę prieš rinkėjus, ir neatmes prezidento veto...

O mes, eiliniai piliečiai, irgi galime rasti progų geriems darbams. Tereikia apsidairyti aplink ir pradžiai padaryti kažką ne dėl savęs, o dėl kitų. Kažką visiškai nedaug... Visiškai nesiekiant apstulbinti... Tik taip ir pasiekiamas tikras džiaugsmas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(157 žmonės įvertino)
4.0510

Top naujienos

Gauti koronavirusu užsikrėtusios moters šeimos narių tyrimų rezultatai: visi ėminiai neigiami atnaujinta 22.56 (227)

Praėjusią naktį pranešus, kad iš Italijos sugrįžusi 39 metų moteris yra užsikrėtusi...

Atrodė, karjera bus trumpa, bet viską pakeitė Landsbergio skambutis: kaip jauna provincijos gydytoja tapo įtakinga politike (166)

Kitą rytą po laimėtų rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rasa Rastauskienė...

Rizikingą žingsnį ir lūžusią derinių lentą aptaręs Jasikevičius galiausiai pasisakė ir apie virusą (234)

Krepšinis „Žalgirio“ arenoje penktadienį turėjo padėti pamiršti tiek Italijoje, tiek...

Į infekcines ligonines vežami žmonės iš visos Lietuvos, kol kas naujų susirgimų nenustatyta (47)

Į penkias šalies ligonines, kuriose yra specialiai pritaikyta infrastruktūra ir infekcinių ligų...

Svarbi pergalė lenktynėse dėl TOP-8: prireikė pratęsimo, bet „Žalgiris“ patiesė Milano ekipą (694)

Penktadienio vakarą Nemuno saloje vykusiose Eurolygos 26-ojo turo rungtynėse Kauno „Žalgiris“...

Po Kobe Bryanto žūties papasakojo apie grėsmes, su kuriomis skraidydami privačiais orlaiviais susiduria turtingieji

Privatūs lėktuvai ir prabangūs sraigtasparniai yra tikrai malonus bei greitas būdas keliauti,...

Visockas apie koronaviruso identifikavimą: tai sėkmės atvejis (41)

Šiaulių miesto meras Artūras Visockas po miesto savivaldybėje surengto ekstremalių situacijų...

Užsienietis nesitikėjo tokio akibrokšto gydymo klinikoje: moka visus mokesčius, bet paslauga – neprieinama (71)

Lietuvoje jau kelerius metus gyvenantis ir dirbantis užsienietis labai nustebo, kai jam prireikus...

Po sauso penktadienio laukia nauja kritulių banga (8)

Šeštadienio naktį orus lems tolstančio ciklono pietvakarinis pakraštys. Šlapdriba ir sniegas...

Žaidimas degtukais virš parako statinės: ar Turkija įtrauks NATO į Trečiąjį pasaulinį karą su Rusija? (710)

Jungtinių Valstijų kariuomenė atsargiai vertina savo vaidmenį Sirijoje . Tačiau Jungtinių...

|Maža didelių žinių kaina