Vėgėlė. Tą žodį dabar girdėsite vis dažniau – ir nebūtinai kulinarinių receptų ar gamtosaugos temų formatuose. Veikiausiai bus kalbama ne apie kalėdinius valgius ar žuvų apsaugos iššūkius. Žvejai žino: vėgėlė medžioja naktį, prisėlinusi prie aukos puola ir lėtai ryja. Aktyviausia, kai vanduo jau atšalęs; mėgsta lietuviško lapkričio orą ir tamsą. Laikosi giliau, kur prastai matosi. Jai ten geriausia.
Tokios yra vėgėlės, tačiau apie jas jums nepasakos. Tai bus kitoks nerštas. Ne vaikantis slieką ar mailių. O ne, jokių gružlių ar kitos smulkmės – tai bus didžiausio laimikio medžioklė. Ko gero, sėkminga. Visi vandens ženklai rodo, kad artėja plėšriausių žuvų valanda.
Žmogus gelmių žuvies pavarde turi gerų šansų tapti prezidentu, nes įveikti atsitiktinį žmogų, atsidūrusį šiame poste, neturėtų būti sudėtinga. Dabartinis prezidentas mėgina žaisti naudodamasis tais pačiais švietalais, jo kortos yra silpnesnės. Jis pats – iš tos pačios sistemos, kurią nekantrauja įveikti naujoji jėga. Būtent į jų vedlius taikosi žmogus žuvies pavarde.
Kas ta naujoji jėga ir kodėl dabartinis šalies vadovas negali pretenduoti į jos simpatijas?
Norint suvokti šitą valstybės raidos etapą teks prisiminti dar 2014 metais paskelbtą įžvalgą apie socialinius lūžius demokratinėse valstybėse. Buvęs JAV Centrinės žvalgybos agentūros analitikas Martinas Gurris veikale „Visuomenės maištas“ įvardijo tai, kas daugiau ar mažiau nutiko lyg pagal iš anksto parašytą scenarijų.
„Black lives matter“ (BLM) riaušės, geltonųjų liemenių siautėjimas Prancūzijoje, Kapitolijaus šturmas Vašingtone – visa tai knygoje netiesiogiai įvardyta kaip tikėtini netrukus prasidėsiantys procesai, kurie radikaliai pakeis liberalių demokratijų tradicijas. 2021 metų riaušes prie Seimo (ir šį smurto epizodą lydinčius procesus) galima priskirti tam pačiam globaliam reiškiniui.
M. Gurris mano, kad visų šių sukrėtimų (jau įvykusių ir dar tik bręstančių) priežastis yra ta pati. Demokratinių institucijų ir valdžios institutų krizę kelia reiškinys, be kurio neįsivaizduojame gyvenimo. Tai – internetas. Chronišką valdžios krizę sukėlė pasaulinis tinklas? Skamba keistai?
Bet pažvelkime į procesus atidžiau. Žlungant logocentrinei sistemai, kuri kelis amžius užtikrino esamą tvarką, demokratijos pateko į savotišką turbulenciją, kuri – deja – dar tik prasideda, o jos galutinių rezultatų prognozuoti nesiima niekas.
Logocentrinė sistema – tai centralizuotas įstatymų, vertybių, naujienų transliavimo viena kryptimi modelis, toks „aš kalbu – jūs klausote“ variantas. Ši sistema miršta. Jau seniai gali kalbėti visi. Žiūrėti, klausytis (ar tuo labiau skaityti) norinčiųjų – vis mažiau. Kova dėl dėmesio (ir pajamų) – vis nuožmesnė.
XIX ir XX amžiais informacija buvo dozuojama pagal valdžios, politikų ir leidėjų pasirinkimą. Šios jėgos kontroliavo informacijos sklaidos kanalus, žinių gamybą ir distribuciją, o informacijos gavėjas galėjo tik rinktis, kurį kanalą vartoti – arba iš viso visa tai ignoruoti, tačiau tokių buvo mažuma.
Internetas viską apvertė aukštyn kojomis. Visiems laikams.
Dabar kalbėti gali visi. Ir – praktiškai – bet ką. Improvizuoti, taukšti nesąmones, meluoti ir visa tai skleisti visiems, kurie nori tuo tikėti. Maža to – niekuo nerizikuojant. Su retomis išimtimis, kuo ką tik įsitikino „Fox“ žinių kanalas, už cinišką šmeižto kampaniją priverstas sumokėti 787 mln. JAV dolerių kompanijai „Dominion Voting Systems“.
Įvykus Didžiajam informacijos sprogimui mus užplūdo žinių, gandų, komentarų, teorijų ir jų kanalų srautas. Pasitikėjimas kertinėmis institucijomis – parlamentu, vyriausybe, partijomis, tradicine žiniasklaida – išblėso. Šitų įstaigų reitingai toliau tirpsta. Tiesa, dalis piliečių vis dar balsuoja ir skaito laikraščius, tačiau daugybė jų tautiečių ateitį įsivaizduoja visiškai kitaip. Ir jie pasiryžę kautis.
Tai, kas jau gerą dešimtmetį vyksta JAV, geriausiai apibūdino tas pats M. Gurri, paklaustas, kur gravituoja Amerika. „Tai – klanų, kovinių grupuočių telkimosi metas“, – atsakė jis. Priklausymo grupei bendraminčių, aklo paklusimo tam, kuris žada geresnį rytojų, metas. Žinoma, paaukojant dalį savasties, atsisakant pažiūrų, gal – draugų, darbo ar net šeimos. Juk priklausyti kažkam, kas pakeis istoriją, – jaudinantis ir kažkokią prasmę teikiantis blyksnis pilkos kasdienybės horizonte.
Tai epocha, kai žlunga tikėjimas tuo, kas nekėlė abejonių tėvams, seneliams ir kitoms kartoms. Elitas – korumpuotas. Sistema – supuvusi. Žiniasklaida – parsidavusi ir meluojanti. Tuo įsitikinę žmonės nėra visiškai neteisūs, jie remiasi naujais šaltiniais, kurie formuoja jų pasaulėžiūrą ir pasirinkimus. Visuomenė, gavusi galingą informacijos ginklą, pamėgino sukilti prieš elitą. Ir pralaimėjo. Dabar sistema atsako į smūgį, kuris ją buvo gerokai išgąsdinęs po 2016 metų rinkimų. Imperija kontratakuoja – visai kaip „Žvaigždžių karuose“. Taip pasaulį regi tie Kapitolijaus šturmo dalyviai ir jiems plojusieji.
Donaldas Trumpas, kad ir kaip jį vertintumėte ar ką apie jį esate skaitę „New York Times“, yra genijus. Tipiškas elito atstovas, aptekęs turtais patricijus, sugebėjęs pagauti svaiginamą socialinių tinklų bangą, įtikinęs plebėjus, kad yra saviškis, ir suteikęs milijonams viltį, esą kažkas jų gyvenimuose pasikeis. Lygiai kaip tie „Occupy Wall Street“, BLM ir kiti maištininkai. Krūtinę drasko permainų šauksmas, tačiau užėmus pastatus, kvartalus ar miestus tampa neaišku, ką daryti. D. Trumpas sugebėjo laimėti milžinišką šalį. Tačiau ši revoliucija buvo panaši į visas ankstesnes. Nes visada ateina akimirka, kai kas nors paklausia: o kas toliau? Atsakymų būna įvairių, bet viskas visada baigiasi tuo pačiu scenarijumi.
Senąjį drakoną nužudęs jaunesnis irgi ima senti. Kitos išeities tiesiog nėra.
Amerikiečių maištininkų skausmo taškas yra 2008 metų finansų krizė: jie tai suvokia kaip kapitalizmo kracho momentą, elito supuvimą įrodantį istorinį įvykį, po kurio kelio atgal nebėra. Lietuvoje kovotojams prieš sistemą, valdomiems tų pačių Didžiojo informacijos sprogimo procesų, anoji finansų krizė irgi yra svarbi. Kubilius, Landsbergis, konservatoriai... Tačiau dar svarbesnis yra pandemijos suvaldymo procesas, galvanizavęs sistemos priešininkus. Tai, ką tradicinė žiniasklaida (viena iš žlugusios logocentrinės sistemos kolonų) laiko sąmokslo teorijomis, jiems – šventa tiesa. Tai, kas kritiškai mąstančiam žmogui atrodo kaip pagiežingo šarlatano kanalas, jiems – pranašas. Jie turi teisę balsuoti, tai ir darys. Būtų kvaila nepasinaudoti. Jei sugebėjo seniukas Donaldas, kodėl negali Ignas?
Apie antrąją kadenciją svajojantis prezidentas tai nutuokia, tačiau istorinė revoliucijų logika tokiems kaip jis nėra palanki. Kylant temperatūrai randasi vis radikalesnių veikėjų, siūlančių narsius sistemos griovimo planus. Prezidento flirtas su maršistais? Silpna. Kova su Vyriausybe? Baikit juokus, imitacija. Užuominomis „aš – jūsiškis“ nieko neįtikinsi. Nes tu nesi savas. Tu – vienas jų.
Kas toliau? Ogi dėsningas spartus pasenusios sandaros byrėjimas. Didesnė priešprieša, aršesni susidūrimai, stiprėjantis masių puolimas, aršesnė sistemos gynyba. Tačiau galų gale dulkėms nusėdus laimėtojams, kad ir kas jie būtų, vis tik teks pripažinti, kad už seną gerą balsavimo, atstovavimo ir žmogaus teisių tvarką pasaulyje nieko geriau nebuvo išrasta. Nes alternatyva – tik kiniškas modelis. Arba rusiškas pasaulis.
