Tai buvo įdomūs laikai, kurie reikalavo naujų idėjų ir ryžtingų sprendimų. Metas, kai viskas čia galėjo pakrypti į gerą ar blogą pusę. Dėl to, kad materializavosi būtent ši istorijos versija, turėtume būti dėkingi išskirtiniams to meto žmonėms. Įskaitant ir kooperatyvų verslininkus, anuomet štampavusius drąsius lipdukus.
Seniai tai buvo. Pamiršta. Žinoma, ir į Kaziuką šiemet niekas tokių neatvežė. O juk būtų pirkę ir klijavę, nes gąsdintojų dabar aplink ne mažiau nei anuomet, byrant Sovietų imperijai, gal net daugiau. Nuo mėgėjų iki profesionalių trolių. Ir svetimų, ir savų. Ateities regėtojų, karybos ekspertų ir naudingų idiotų pridygę tiek daug, o galimybės skleisti idėjas tokios didelės, kad psichologai nebespėja konsultuoti visų pagalbos prašančiųjų, stiprių raminamųjų ir antidepresantų paklausa viršija jungtinius šalies vaistinių pajėgumus.
Kai 2022-ųjų sausį, likus mėnesiui iki invazijos pradžios, „Delfi“ portale aprašiau Kremliaus metodus paruošiant tą tautą karui, kai kas man priekaištavo dėl panikos kurstymo. Tie žmonės, mažai ką suvokę anuomet, netoli pasaulio pažinime pasistūmėję ir dabar. Bet aš niekada nesiekiau ką nors išgąsdinti. Mano tikslas – pateikti faktus, sujungti taškus, padėti suprasti. Sprendimus raginu priimti patiems.
Šis tekstas yra apie tai, ką žmonės vadina baime, nors tai kitas jausmas. Nieko labai naujo: kažką panašaus kadaise jau yra patyrę ir panašias lygtis savo galvose naktimis vartę milijonai europiečių. „Mes gyvename bailumo, šiukšlių ir banalybės amžiuje.“ „Karas yra vienintelė pasaulio higiena.“ Tai – tik keli iškilių XX amžiaus pradžios europiečių mėginimai šlovinti karą masėms, iš esmės nesuvokiant to organizuoto žudymo proceso beprasmybės ir siaubo. Šitą mąstymo kryptį vėliau apibendrino Kinijos diktatorius Mao: „Revoliucinis karas ne tik pašalina priešo nuodus, bet ir išvalo mus nuo mūsų pačių nešvarumų.“
Dabar tai – Rusijos religija. Be melo ir smurto nieko daugiau jie seniai nesugeba generuoti. Todėl belieka kurti naujus baimės naratyvus, juos tiražuoti ir stebėti nervingai trūkčiojančius europiečių veidus. Tai, ką dabar išgyvena daugybė žmonių – visai ne baimė. Matote, baimė yra tokia ūmi gynybinė kūno reakcija, padedanti išlikti ekstremaliomis aplinkybėmis: užpuolimo, sprogimo, nelaimingo atsikimo metu. Tai netgi ne fobija, kurią sukelia kokie nors anksčiau patirti, keistai mutavę ir iki galo iš galvos neišgyvendinti blogi nutikimai.
Tai – nerimas. Jūsų energija, nepavirtusi veiksmu. Procesas, kurio metu smegenys nurodo išskirti kortizolį, arba streso hormoną, kuris žinduoliui padeda pavojaus akivaizdoje susitekti ir išlikti. Bėda ta, kad jis trumpai galioja, o paskui virsta toksinu. Kovai ar atsitraukimui kortizolis kūną paruošia kitų išteklių sąskaita: sulėtėja medžiagų apykaita, paralyžiuojama imuninė sistema. Turbūt nereikia aiškinti, kas vyksta organizme, kai viskas sutelkta kovai už išlikimą ir tai tęsiasi jau nebe lemtingą akimirką ar valandą, o dienų dienas, savaites, mėnesius. Nerimas žudo – lėtai, bet patikimai.
Kažkuriuo metu tai netgi gali tapti priklausomybe – tas nuolatinis dirginimo poreikis ieškant išorėje blogų naujienų ar pasaulio pabaigos prognozių, šitaip užmaskuojant savo pačių kūno nelaimės signalus. Būtent šis poreikis dabar maitina visus nesuskaičiuojamus interneto kanalus ir šaltinius, kasdien skelbiančius karo statistiką ir įžvalgas apie neišvengiamą Vakarų žlugimą. Ir tai labai keistai sutampa su anos pusės gąsdintojų interesais: puikiai žinodami, kad hibridiniame kare žudo ne tik ginklai, bet ir žodžiai, milijonai žmonių nuolatos siurbia tą informaciją. O ką paskui su visu tuo svoriu daryti? Rauginti savyje ir toliau platinti, kas per klausimas.
Bet juk apie Rusiją ir rusus viskas galutinai tapo aišku dar 2022-ųjų vasarį. Tai kokių dar sodrių detalių ar įrodymų apie tos padermės kėslus mūsų atžvilgiu jums reikia? Įprotis, kurio atsikratyti sunku.
Todėl ir plūsta į Krašto apsaugos ministeriją, Valstybės saugumo departamentą, Seimą virpančia ranka surašyti paklausimai: kiek mums dar liko? Institucijoms tenka ruošti keistokai atrodančius, bet visiškai suprantamus atsakymus rinkėjams: karo šiandien nebus. Bet ar jūs pastebėjote, kaip toji slidi melo gyvatė prasuko pro jūsų minčių apsaugą? Kada jie pasėjo nerimo daigus jūsų galvose priversdami pamiršti fundamentalius dalykus apie 20 metų trunkančią Lietuvos narystę NATO, naujas Aljanso nares ir paliegusios Rusijos karo mašinos vargus Ukrainoje?
Ar kada nors susimąstėte, kad čia galbūt susipynė kelių pusių noras padaryti tam tikrą įspūdį? Vienų – kad supuvę Vakarai tuoj puls ant kelių, kitų – kad tuoj pat negavę ginklų nebesugebės priešintis, o agresorius tada puls visus kitus. Trečių – padaryti kuo didesnę reputacinę žalą politiniam oponentui kovoje dėl prezidento posto. Tokia velniškai sudėtinga mišrainė, kur darosi vis sunkiau atskirti tiesos grūdus nuo propagandos pelų. Ir amžinas ramybės neduodantis egzistencinis klausimas: o kas, jeigu?
Priešnuodžiai? Atranka ir veiksmas. Meskite šalin tuos šaltinius, kurie rimtu veidu nuo sofos aiškina, kad Baltarusija tuoj smogs Vilniui branduoliniu ginklu, o rusai lapkritį užims Narvą (gal dar Suvalkų koridorių), kad priverstų Donaldą Trumpą derėtis dėl Ukrainos padalijimo. Jie dabar kalbės vis tą patį. Jei jau labai reikia, susiraskite realias pareigas užėmusių, tikrus darbus nuveikusių ekonomistų, mokslininkų, kurie pranašystėmis neužsiima, bet analizuoja duomenis ir daro atsargias prielaidas. O jei jau patikėjote tomis nutrintų sofų kasandromis ir netveriate savo kailyje, veikite – užsirašykite į šaulius, pasirūpinkite leidimu ginklui, pasikartokite savo planus B, C ir D. Galų gale – pasisodinkite ant palangės pomidorų ir bazilikų: juodžemis panagėse, sako, ramina. Konstruokite virtuvėje dronus.
Bet visų pirma, atminkite – ana pusė kaip nususęs šakalas užuodžia baimę. Jie negerbia tų, kurie pasiruošę atleisti ar atsukti antrą skruostą. Jie patys bijo tų, nuo kurių, be jokios abejonės, gaus į savo raudoną išpurtusį snukį. Akumuliuodami ir skleisdami nerimo pasakėčias nepadedate nei sau, nei savo artimiesiems. Susilaikykite nuo tų liguistos fantazijos ar trolių fabrikuose pagimdytų naratyvų sėjos.
Viso to nereikėtų suprasti kaip patarimo panirti į rožinį užmaršties debesėlį apsimetant, kad nieko blogo nevyksta ir mums niekas negresia. Abejoju, ar koks nors sveiko proto žmogus Lietuvoje apskritai galėtų taip panirti. Tiesiog visur gyvenime būtinas balansas – įskaitant ir jautrios informacijos vartojimą buitiniu lygiu.
Apgauti, išmušti iš vėžių, priversti suabejoti savimi ir savo šalimi – tai nuolatiniai ir nesikeičiantys priešo tikslai. Sumuštas rusų opozicionierius? Melagingi pranešimai apie užminuotas viešąsias erdves? Deginamos tautinės vėliavos ir dergiami paminklai didvyriams? Žinoma. Šakalai svajoja, kad jūs suabejotumėte policija, pasienio tarnyba, kariuomene. Savo pačių sveiku protu. Bet jiems neišdegs, mes dar ne to esame matę. Ir pasiruošę. Gaila tik, kad tie smagūs Sąjūdžio laikų lipdukai pasibaigę – kai kam praverstų kaip priemonė mintims praskaidrinti.
