Sėkmingos dronų ir raketų atakos prieš okupantų radarus, laivų remonto dokus, sandėlius ir vadavietes – tik įžanga, kurią seks intensyvesni veiksmai ant žemės, vandenyje ir ore. Ne tik dėl atkeliaujančių (ar jau pristatytų) raketų ATACMS ir pagaliau suteiktų tankų „Abrams“. Tiesiog jie visą vasarą atkakliai per minų laukus ir kraujo upes brido ten, iš kur galėtų smogti jau kaip reikiant.
Kada bus išvaduoti tie trys prezidento Volodymyro Zelenskio pažadėti miestai? Kada visa tai baigsis? Ar Ukrainos laukia dar viena rusiškų raketų žiema? To niekas nežino. Aišku viena: Rusijos pralaimėjimas darosi apčiuopiama realybe, o tą jausmą tik sustiprina vis stipriau drebančios Krymo tvirtovės sienos ir diktatoriaus pakinkliai. Rusija šitą karą pralaimės. Tačiau kas bus po to? Ir kodėl mums tai tūrėtų rūpėti?
Nutiks tai, kas visuomet nutinka visuomenėms po didelių kraugeriškų karų. Pacanai sugrįš iš fronto. Tada ir prasidės didžiosios įdomybės, kurioms rusai net turi specialų terminą naiviems Vakarams gąsdinti. Smuta. Tamsūs laikai, kai niekas už nieką neatsako. Bū!
Tai jau buvo. Daugybę sykių. Ir ne tik Rusijoje. Sovietiniame veiksmo filme „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ iš fronto grįžę „gerieji“ milicininkai naikina nusikaltėlius, po karo susibūrusius į galingas ir gerai ginkluotas gaujas. Visa tai vėliau atkartojo naujesnių laikų filmas „Brolis“, kurio herojus, Čečėnijos karo veteranas, po sugrįžimo pasijunta atstumtas ir niekinamas. Todėl griebiasi to, ką geriausiai moka: žudyti. Rusams labai patiko ir tas veteranas, ir, jų manymu, teisingas filmas. Netrukus jų miestuose tokių „brolių“ bus pilni patvoriai, o kraujas liesis laisvai. Tik filmuoti ir montuoti viso to nebus kam.
Visa tai jau prasidėjo. Iš įvairiausių kraštų pranešama tai apie nepilnamečių išžaginimą, tai grupinį apiplėšimą, tai nužudymus naudojant granatas ar automatinius ginklus. Bendra šitoje kriminalinėje statistikoje yra tai, kad prievartauja, plėšia ir žudo naujųjų laikų Rusijos didvyriai: „Wagner“ samdiniai, po kontrakto sugrįžę desantininkai ir šiaip iš karo pragaro ištrūkę pamišėliai. Rašytojo J. R. R. Tolkieno vaizduotės kadaise pagimdyti orkai, palyginti su šiais padarais, tėra pikti Siamo kačiukai. Be to, orkų buvo gerokai mažiau.
Filme „Brolis“ rodomi laikai, kuriuos rusai su gaižia bravūra vadina „laukiniais devyniasdešimtaisiais“. Lietuvoje tuo metu irgi siautėjo banditai: po chaotiškos privatizacijos, Komunistų partijos turto perdalijimo atėjo kooperatyvų laikai, o gaujos pelnėsi iš reketo ir plėšimų. Buvo čia ir susišaudymų kalašnikovais, ir nupjautų galvų, ir prie Vyriausybės rūmų sprogdinamų automobilių, tačiau nė vienoje posovietinėje respublikoje šis laikotarpis žiaurumu ir intensyvumu nė iš tolo neprilygo rusiško gaivalo šėlsmui.
Kodėl ten viskas vyko būtent taip baisiai? Afganistanas. Per 10 metų ten spėjo apsilankyti daugiau nei pusė milijono turistų iš SSRS. Tie turistai gyvi degė tankuose prie Kabulo, iš siaubo šlapinosi į aulinius batus apkasuose prie Kandaharo, klykė mudžahedų nelaisvėje kastruojami ar sodinami ant baslio. Daugelį tų kareivių paėmė iškart po vidurinių mokyklų. Tie, kuriems pasisekė, grįžo pražilę ir netrukus suprato, kad namie jų niekam nereikia. Mylimosios – ištekėjusios, Afganistano draugeliai prekiauja kioskuose, o valdžia apskritai byra. Bet yra automatas, fronto draugų numeriai ir visa kita, ko reikia norint apiplėšti kooperatyvą. Tai jie ir darė.
Tie pralaimėjusios armijos driskiai. Išduoti savo pačių valdžios. Priešo pažeminti fronte. Niekam nereikalingi sugrįžę. Kaip manote, ką veiks ta orda, sugrįžusi į savo Omskus, Pskovus ir Kaliningradus? Galbūt persikvalifikuos ir kurs vieningą klestinčią Rusiją? Kurgi ne.
Lyginant su ankstesnėmis rusų smutomis, yra dar vienas reikšmingas faktorius, dėl kurio reikalai anapus sienos šį kartą bus gerokai įdomesni. Anksčiau po didelių karų gaujos formuodavosi kariams jau sugrįžus ir nepritapus.
Niekam, nei carams, nei bolševikams nebuvo šovusi į galvą mintis išleisti iš kalėjimų baisiausius nusikaltėlius, juos apginkluoti ir mesti į frontą. Daugelis ten pavirto į faršą, tačiau nemažai išliko. Tie amnestuoti didvyriai, nevalingai šiepiantys nasrus, vos užuodę aukos kraują.
Ruoškis, mama Rusija, mes ateinam garsiai kaip atominė bomba. Šį kartą nebereikės grįžus ieškoti panašių į save likimo nuskriaustų „brolių“. Visi įšventinimo ritualai jau įvyko fronte prie Bachmuto, Marijinkos, Avdijivkos. Tai – paruošti kadrai, kurie niekada (kol bus gyvi) neveiks nieko kita, kas nėra susiję su paraku, mėsinėjimu ir nutrauktomis galūnėmis.
Holivudo filmuose apie Irako ar Afganistano veteranus rodomos jų psichologinės ir fizinės kančios mėginant pritapti pasaulyje, kur nekrinta bombos ir netyko savižudžiai sprogdintojai. Grįžusiems kariams padeda psichologai, reabilitologai, anoniminiai alkoholikai.
Bet jie vis tiek nesugeba atsitiesti. Rusijoje į tuos grįžusius apskritai niekas nekreips dėmesio, jų neužjaus ir nepadės. Nevykėliai, ir tiek. Todėl bus tik paprasčiau plėšti ir žudyti tuos bjaurybes civilius, kurie puto alų prie televizorių ekranų, kol pacanai Ukrainoje kraują už Z tėvynę liejo.
Tie vyrai ir moterys, kasdien ir kasnakt savimi ginantys šalį nuo agresoriaus. Po artilerijos ir minosvaidžių ugnimi. Karštyje, šaltyje ir purve. Jie – pagal prigimtį visai kitokie nei orkų orda, tačiau karas vienodai žeidžia visus, pasitaikančius savo kelyje. Ten reikės daugybės specialistų – tokių pačių, kokius rodo Holivudo filmuose. Ar Lietuva ir čia gebės padėti? Gal apie tai jau galvojama?
Jei ne, pagalvokite apie netolimą ateitį bent jūs patys. Ypač tie, kurie gyvenate puikiuose miestuose netoli Rusijos sienos. Tos pačios, kurią nevaržomi skrodžia visokie suverenai vaikų grobikai.
Ar suvokiate, kokie riebūs kąsniai atrodysite padarams, iš anapus upės stebintiems jūsų namus, žmonas ir vaikus? Jūs tikite, kad nuo visų bėdų apsaugos pasieniečiai ir policininkai? Tikiu ir aš. Bet kai kas nors pasiūlys stoti į šaulius ar bent įsigyti leidimą ginklui ir išmokti pirmosios pagalbos veiksmų – nenumokite atsainiai ranka.
Netikėkite tais, kurie sako, kad po Vladimiro Putino Rusija taps grėsmės kaimynams nekelianti šalis. Jų visų laukia devyni pragaro ratai, o mes tai stebėsime iš pirmųjų parterio eilių. Todėl, kaip sakė vienas išmanus romėnas, si vis pacem, para bellum. Jei nori taikos – ruoškis karui.
