Į Kremlių dar neseniai skambinėję taikos balandžiai net pasišiaušė išgirdę, kad nuo šiol kasetinės bombos skris ne tik iš rusų fronto pusės. Dabar jų turės ir ukrainiečiai. Liberalioji Vakarų žiniasklaida klykia antraštėmis apie „prieštaringai vertinamus“ sprogmenis, kuriais amerikiečiai nusprendė paspartinti driskių išvijimą iš Ukrainos žemių.
Šitas taikos balandžių purpsėjimas – tai senosios pasaulio tvarkos konvulsijos. Visos tos po Antrojo pasaulinio karo pasirašytos sutartys, konvencijos. Nukriošusios organizacijos, veikiančios iš inercijos. Tai – graudu ir beprasmiška, nes viena žmonijos dalis yra nusiteikusi baigti tuos liberaliosios demokratijos žaidimus. Tuo tarpu kita užsispyrusi žengia tolyn (jų šventu įsitikinimu) į šviesią ateitį. Rusija, daugiau nei 500 dienų nuosekliai naikinanti kaimyninę šalį, tuo pačiu atsakingai pirmininkauja Jungtinių Tautų Saugumo tarybai. Tarptautiniu nusikaltėliu paskelbtas Vladimiras Putinas priiminėja užsienio delegacijas.
Salvadoro Dali teptuko verti siužetai? 2023-iųjų politinė tikrovė.
Rusijos mylėtojų gretos Vakaruose – gausesnės, nei kas nors galėjo pamanyti šio karo pradžioje. Ciniška tarptautinė prekyba apeinant sankcijas – išplitusi kaip vėžio metastazės. Kartais gali atrodyti, kad pusė pasaulio eina iš proto. O kita aptarnauja pamišėlius monetizuodama šiuos procesus. Vieną ryškiausių šio tariamo pamišimo pamokų neseniai pateikė užsiliepsnojusi Prancūzija. Tačiau visa tai neturi nieko bendro su protiniais sutrikimais.
Žinia paprasta: taip, kaip buvo, nebebus. Pakeliui į patogią, sočią taiką kažką, panašu, būsime išbarstę.
Policijos pareigūnas, birželio 27-ąją nušovęs siautėjusį Alžyro kilmės paauglį, sukėlė ugningą smurto proveržį, kuomet buvo sunaikinta tūkstančiai automobilių, sudeginta šimtai parduotuvių ir net pasikėsinta į mero šeimos gyvybę. Riaušėse siautėjo daugiausia etninių mažumų paaugliai ir net vaikai, todėl daug kam galėjo pasirodyti, kad tai – savotiškas panašių įvykių JAV atspindys, kuomet šalis sukilo policininkams nužudžius juodaodį. Tačiau nebuvo galima nepastebėti ir to, kad šis siautėjimas buvo kažkoks tarytum pramoginis renginys: niokojant kitų žmonių turtą su tokiu, žinote, žaismingu lengvumu, tarsi skinant zombius kompiuteriniame žaidime.
Tiesa yra tokia: Prancūzija nei labai stengiasi, nei itin nori asimiliuoti musulmonų imigrantus. Taip, dalis jų gyvena prastesnėmis sąlygomis, palyginti su kitais piliečiais. Trūksta socialinių paslaugų ir kitų patogumų. Kai kurie teisėsaugos pareigūnai yra radikalių pažiūrų. Tačiau tai nėra sisteminis rasizmas, kaip kad tvirtina tam tikri kanalai abipus Atlanto. Ir jokiu būdu – ne priežastis tokio masto riaušėms. Tai kas gi ten vyksta? Ir kodėl tai yra rimtas signalas mums visiems?
Ogi todėl, kad Vakarus yra apėmusi ne šiaip sau kažkokia masinių protestų mada – tai jau yra karštinė, kuri krečia visuomenes pakankamai seniai. Ateityje bus dar blogiau. Vos prieš porą mėnesių šimtai tūkstančių prancūzų siautėjo norėdami sustabdyti prezidento Emmanuelio Macrono planus. Deja, protestavo ne prieš mistišką jo norą kas antrą dieną skambinti Rusijai. Rinkėjus siutino finansinių galų nebesuvedančios valdžios sprendimas padidinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų. Kaip jie drįsta! Dėl tų pačių planų prancūzai jau buvo įsismarkavę ir praėjusią žiemą. Tada į gatves išėjo milijonas piktų žmonių. Palyginti su šiais skaičiais ir degančių mašinų pašvaistėmis, ankstesni „geltonųjų liemenių“ bruzdėjimai 2018 metais dabar atrodo tik kaip padykusių vaikų kaprizas.
Apie daugelį protestų, jeigu jų metu ko nors neužmuša, jūs apskritai nesate girdėję. Tačiau pikti žmonės dabar eina į gatves daug kur. Siutina juos viskas. Nuo Jungtinės Karalystės ir Vokietijos – iki Kanados ir Naujosios Zelandijos. Nuo protestų prieš anglies deginimą – iki mitingų prieš korporacijas. Yra susiformavusi profesionalių tarptautinių riaušininkų kasta, užgrūdinta nuožmių protestų dėl „Covid-19“ suvaržymų ir riaušių, kurias tai šen, tai ten išprovokuoja etninių mažumų atstovą nuskriaudę pareigūnai.
Demokratija? Žodžio ir susirinkimų laisvė? Žinoma! Ir, ko gero, viskas būtų visiškai normalu. Įdomu kas kita – tai šitokio visuomenės elgesio dinamika. Strateginio tarptautinių studijų centro (CSIS) duomenimis, masinių neramumų skaičius nuo 2009 iki 2019 metų visame pasaulyje išaugo beveik 12 proc., o per pandemiją visa tai tiesiog išsprogo. Per šį laikotarpį ramieji lietuviai spėjo net du kartus išdaužyti Seimo langus. Tai ko tada norėti iš audringųjų pietiečių?
Tai kas tada čia vyksta?
Iš tiesų visko vyksta labai daug, ir tai yra painūs socialiniai-politiniai procesai. Tačiau priežastis yra ganėtinai banali. Ponios ir ponai, mus yra apėmęs riebalų siutas. Vakarų ekspresas, į kurį prieš dvidešimt metų spėjo įšokti ir Lietuva, yra pasiekęs tokią laisvių, galimybių ir klestėjimo fazę, kokios jokia visuomenė nėra regėjusi nuo šitos civilizacijos pradžios. Joks Viduramžių didikas negalėjo net pasvajoti apie galimybes ir perspektyvas, kurias dabartinės technologijos, medicinos paslaugų skverbtis ir apskritai visa socialinė sąranga suteikia bet kuriam turtingųjų klubo mokesčių mokėtojui.
Žmogaus teisės, laisvės ir santykinis turtas jau nėra laikoma vertybėmis – tai savaime suprantama. Šį reiškinį prieš kone 100 metų labai tiksliai įvardijo ispanų filosofas José Ortega y Gassetas: „Kuomet dar neseniai buvęs idealas tampa kasdienybe, tai neišvengiamai nustoja būti idealu.“
Ar kas nors dar prisimena po 1990-ųjų Kovo 11-osios ant mūsų galvų užgriuvusias negandas: blokadą, eiles degalinėse, nežinomybę dėl rytojaus? Purvinus kioskus, talonus, banditus ir reketą? Dabar mes piktinamės paspirtukais, nepakankamu krypčių pasirinkimu iš Vilniaus oro uosto ir eismo suvaržymais NATO Viršūnių susitikimo metu.
Gegužę Lietuvos gyventojų terminuotųjų indėlių portfelis bankuose išsipūtė 579 milijonais eurų, ir tai yra didžiausias mėnesio prieaugis per visą indėlių statistikos skelbimo laikotarpį nuo 2004 m. Lietuvos gyventojai bankuose laiko per 21 mlrd. eurų. Mūsų šalyje 832 eurai yra mažas atlyginimas, o 2729 eurai – jau skaitosi pakenčiama.
Bet juk visa tai niekaip nesusiję su laimės ir teisingumo jausmu, ar ne? Kažkas vis erzina, norisi kovoti dėl teisybės, nešti šviesą pasauliui. Ar bent jau pasiskųsti blogu gyvenimu feisbuke.
Kai aplink viskas normalu, kažkaip vis prisireikia to aštrumo, ar ne? Apgaulingos prasmės. Iliuzinės įtakos. Kasdienės dopamino dozės. Nedėkingus šunsnukius užsupo ir užliūliavo žmonijai šiaip jau nebūdinga taikaus sotumo epocha. Visuomenės neteko poreikio ugdyti ir iškelti tikrus lyderius, gebančius telkti, įkvėpti ir parodyti kryptį. Tačiau apie tai – jau kitą kartą.
