Žmogus, kurį pražiūrėjo, – taip galima vadinti šį Rusijos politinį veikėją, po žinomo įvykio staiga tapusiu esmine Maskvos problema santykiuose su Vakarais.
Ar daug galėtumėte išvardyti politikos lauko veikėjų, kurie būtų prisikėlę kaip pranašas? Gal ir ne po trijų dienų ir ne visai mirusiųjų, o komos, bet vis tiek sutikite: Berlyno paciento statusas staiga tapo toks solidus, kad su juo reikia elgtis labai atsargiai ir apgalvotai. Tačiau net ir tokiu atveju viskas, ko gero, toliau Kremliui riedės velniop stačia trajektorija.
Kremliaus propagandos primadona Dmitrijus Peskovas šiame spektaklyje griežia pirmu smuiku, tačiau melodija – kažkokia liūdna ir neišbaigta. Jam padeda kolega ir bendravardis Kiseliovas, kuris nuskrido į miestą, kuriame buvo apnuodytas Navalnas, ir permiegojo kambaryje, kur tai nutiko, kad paneigtų šį faktą. Tačiau rezultatas buvo priešingas: po tokios akcijos jis buvo viešai išjuoktas ir Rusijoje, ir užsienyje.
Peskovas niekur neskraidė ir menamų įkalčių nerinko: jis tiesiog pareiškė, kad Navalnas yra Jungtinių Amerikos Valstijų agentas. Logiškas ir, ko gero, vienintelis šioje situacijoje Kremliui likęs argumentas, nes ankstesnė seniai pasakojama versija apie opozicijos veikėją čia nebetinka.
Iki nuodijimo Navalnas apskritai buvo ignoruojamas – esą tai tik toks smulkus sukčius, kriminalinis elementas, reketininkas, apie kurį neverta net kalbėti. Viena vertus, atvirai veikia prieš prezidentą ir jo tvarką. Kita vertus, jokio užnugario: nei partijos, nei akcijų, nei milijonų. Tikrai ne Boriso Nemcovo ar Michailo Chodorkovskio kalibro veikėjas.
Ir še tau: geraširdiškai atiduotas tradicinei merkantiliško biznio partnerei Vokietijai, gydomas geriausioje ligoninėje, lankomas pačios kanclerės. O atsibudęs pirštu iš karto duria į patį Vladimirą Vladimirovičių ir šaukia: jis – žudikas! Ponia Merkel irgi prabyla apie „Novičiok“ bei „Nord Stream 2“ energetinio projekto skausmingą pabaigą. Tik senas Rusijos draugas Schroderis mėgina prieštarauti, bet kam Vakaruose rūpi jo priplėkusi nuomonė!
Jei iki šio epizodo Kremlius vengė net minėti pilietį Navalną, dabar buvo priverstas staigiai keisti jo klasifikaciją. O tokių veikėjų klasifikacijos kodai pagal seniai žinomą Putino sistemą yra tik du: išdavikas arba priešas.
Bene ryškiausias pastarosios rūšies pavyzdys buvo garsioji rašytoja disidentė Valerija Novodvorskaja. Kalbėjo ką norėjo, buvo akivaizdžiai priešiška režimui, tačiau neturėjo jokių šansų išjudinti Rusijos masių ir tapti realia grėsme valdžiai. Pagal ikišiolinį Kremliaus supratimą, Navalnas – kitoks, jis veikiau ne priešas, o išdavikas, sulaužęs kažkokį slaptą susitarimą, paniekinęs valdžios gerumą. Ką dar kartą pademonstravo vos atgavęs sąmonę ir apkaltinęs Putiną.
Rusijoje (o ir kitose šalyse) vis pasirodydavo spėlionių, kas yra Navalnas, kodėl jam neva leidžiama ir atleidžiama tai, už ką kiti seniai būtų sunaikinti. Kokie jo įsipareigojimai režimui. Tačiau nuodijimo epizodas visa tai nubraukė, iškeldamas šį veikėją į visai kitą politinio svorio kategoriją. Todėl net ir išdaviko etiketė, Putino administracijos supratimu, čia jau nebetinka. Ypač po garsiojo pareiškimo apie nuodijimo užsakovus kartu su užgriuvusiu nemalonumu tarptautinėje arenoje.
Iki tol prieštaringai Rusijoje vertintas Navalnas tapo tarptautine figūra, įprasminančia visas šio režimo žiaurumo aukas. Beveik kaip Haris Poteris. Berniukas, kuris išliko. Tam, kad atkeršytų Tamsos valdovui. Žmonėms patinka tokios istorijos su aiškiu protagonistu ir bjauriu antagonistu.
Yra dar vienas esminis faktas, kuris išskiria Navalną iš visų opozicijos veikėjų. Skirtingai nei daugelio, jo tikslas nėra pati teisė į laisvą žodį ir atvirą Kremliaus kritiką. Jis siekia valdžios. Gali sutelkti mases. Todėl yra iš tiesų pavojingas. Ir vis dėlto, priešu skelbti dabar būtų neprotinga, nes bet koks politikas, net jeigu veikia atvirai ir priešiškai, yra savarankiška figūra šioje politinių šachmatų lentoje.
Tikroji Peskovo ištransliuotos žinios prasmė apie CŽV neva užverbuotą Navalną yra ta, kad šis asmuo tėra marionetė, aklai vykdanti Amerikoje parašytą scenarijų. Panašiai visus savo kritikus Vakarų specialiosioms tarnyboms priskiria ir Baltarusijos diktatorius.
Žinia paprastam rusui: tas išsišokėlis Navalnas – Vašingtono marionetė, todėl viskas, ką jis sako, yra priešo melai ir manipuliacijos. Jei taip, galbūt ir jokio nuodijimo nebuvo. Žinia Vašingtonui: visas jūsų palaikymas ir kaltinimai susiję su „saviškio“ gynimu, todėl negali būti traktuojama kaip sąžiningas žaidimas.
Pati įdomiausia žinia turbūt yra skirta Vokietijai. Tas, kurį jūs čia taip slaugote ir saugote, – viso labo kitos valstybės šnipas, o jūs apie tai sužinote paskutiniai, nes didysis sąjungininkas nesivargina apie tai jūsų informuoti.
Šiaip ar taip, po šios nuodijimo istorijos Maskva jau gali nubraukti bet kokias viltis ateityje savo interesus Europoje ginti per savaip silpną jos grandį – Vokietiją. Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos šalims, tai yra geras ženklas, nes šių dviejų galybių suartėjimas istoriškai visuomet reikšdavo geopolitinius lūžius.
Dabar galutinai byrant šiam trapiam Berlyno ir Maskvos draugystės fasadui galima prisiminti 2005 metus, kai tas pats Schroderis pasitraukė iš kanclerio posto ir prasidėjo frau Angelos epocha. Buvo tam tikro sutrikimo ir iliuzijų laikotarpis, o kartais atrodydavo, kad Maskvai pavyks suregzti eilinį melagingą „santykių perkrovimą“ ir bus galima vėl daryti biznį su Vakarais lyg niekur nieko.
Tačiau blogų ženklų daugėjo. Garsioji Putino kalba Miunchene su apgailestavimais dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Karas Gruzijoje. Krymas. Donbasas. „Malaysia airlines“ Lėktuvas. Pamažu Berlynas ėmė atidžiau klausytis, ką savo partneriai Rytų Europoje – toji pilka zona, kurią visuomet užgoždavo generalinė linija: atgailauti už tai, ką Hitlerio Vokietija padarė Rusijai visiškai nesuvokiant Baltarusijos, Ukrainos ir visų kitų vaidmens.
Berlyno nusivylimas augo, bet Maskvai tai nerūpėjo. Ji darėsi vis įžūlesnė, o 2015 metais rusų programišiai įsilaužė į Vokietijos parlamento tarnybines stotis. Netrukus po to Kremlius išsuko propagandinę kampaniją apie neva imigrantų Berlyne išprievartautą trylikametę rusę, o dar po kelerių metų Vokietijos sostinės centre buvo sušaudytas buvęs čečėnų kovotojas. Kaip paaiškėjo, pagal tiesioginį Rusijos valdžios užsakymą. O kur dar spektaklis Sirijoje, Skripalių nuodijimas, purvini žaidimai manipuliuojant rinkėjų sąmone Europos Sąjungos šalyse ir JAV.
Į kovą su terorizmu įsijautusių spec. tarnybų pamirštas Kremlius įsismagino, tačiau Vokietija, jei visa tai ir matė, realių politinių ir ekonominių sprendimų nepriėmė. Iki šiol. Navalno apnuodijimas pagaliau nusvėrė svarstykles, o Berlynas stojo į vieną gretą ten, kur jau seniai yra Londonas, Varšuva, Talinas, Vilnius ir kiti sąjungininkai, be iliuzijų vertinantys Putino režimo sugebėjimus ir užmojus.
Kaip į tai reaguoja Rusija. Ogi labai panašiai, kaip į savo prisikėlusį pilietį Navalną. Jos akyse ir retorikoje Vokietija iš ilgamečio partnerio staiga tapo nesavarankiška valstybe, kurios veiksmus lemia ne jos tauta ir lyderiai, o kitos valstybės politiniai technologai. Amerikos marionetė – visai kaip Lenkija ar Baltijos šalys.
Rusijos santykiai su Europos Sąjunga prastėja jau daugelį metų, tačiau Maskva, panašu, apskritai netiki šio bloko ateitimi ir įtaka pasauliniams procesams. Todėl yra linkusi juos palaidoti kartu su iliuzijomis dėl ES. Kai kas ten iš tiesų amžinai tikės Putino gerais ketinimais artimų kaimynų ir visų Vakarų atžvilgiu. Tai visai nesvarbu, nes draugų ir užtarėjų didžiųjų šalių sostinėse šis režimas nebeturi.