Lietuvių liaudis yra pagimdžiusi ir gerokai baisesnio folkloro. Tačiau šitas ėjimo į mišką ir šaudymo į naktinį paukštį aktas yra išskirtinis. Tą siužetą savo galvose visiškai nesąmoningai vis dar suka nemažai lietuvių, kurie iš pirmo žvilgsnio net gali pasirodyti kaip visai normalūs žmonės. Neįmantriame miško žudynių siužete užkoduoti simboliai net ir XXI amžiuje lemia kai kurių mano tautiečių laukinę mąstyseną.
O kas pamena kitą, gerokai naujesnį tautosakos kūrinį? Tą, kuris pasirodė po pastarųjų Seimo rinkimų. Trys mergaitės, turinčios supergalių ir ką tik įveikusios priplėkusią nevidonų armiją, skrieja dangumi į priekį, kovingai ištiesusios kumštelius. Žiedelė, Burbuliukė ir Vėdrynė, išrinktos į kertinius postus valstybėje.
Tikras stebuklas, o ypač – žinant, kad iki tol Lietuvą valdžiusiame ministrų kabinete buvo vos viena moteris. Paskutinė vieta Europoje. Tas atsitikimas patiko toli gražu ne visiems. Kai kas net suvokė visa tai kaip asmeninį įžeidimą. Tikrieji mūsų vyrai mūrai. Netrukus į apyvartą buvo paleistas gaižiai šmaikštus naujadaras. Moteriausybė. Suprask, kažkoks politinis socialinis nesusipratimas. Matriarchatas. Gėda.
Paskui prasidėjo rimtesni dalykai. Mitingai, maršai ir kiti demokratinei valstybei būdingi piliečių valios reiškimo ritualai. Ėmė vis garsiau skambėti naujos sąvokos, suponuojančios idėją, kad valdžia Lietuvoje yra užgrobta. Lyg ir gėjų, o gal ir fašistų. Arba moterų, kurios naktimis pavirsta į driežus.
Asmenys, laikinai administruojantys valstybę. Nežinia kam dirbanti Vyriausybė. Klanas. Režimas. Ir taip toliau. Žinoma, į visa tai būtų galima nekreipti dėmesio. Juk kiekvienoje žodžio laisvę gerbiančioje šalyje apstu anarchistų, pacifistų ir kitokių amžinai nepatenkintų žmonių, nesėkmes asmeniniame gyvenime kompensuojančių audringais socialiniais eksperimentais.
Tačiau pastaruoju metu prie šito mintį apie fašistų režimą atrajojančiųjų būrio prisidėjo kelios specifinės asmenybės. Generolai, dar visai neseniai buvę tos pačios sistemos dalimi, staiga praregėjo ir ėmė gravituoti jos griovimo linkme. Būtent dėl jų veiksmų ir žodžių tenka prisiminti žodžius apie sušaudytą pelėdą.
30 metų Konstitucijos sukaktį šį mėnesį mininti Lietuvos Respublika per savo dar neilgą istoriją regėjo visokių politinių reiškinių ir brandos egzaminų. Įskaitant dešiniųjų inspiruotą parlamentinę rezistenciją, kai sąmoningai buvo žlugdomas Seimo darbas. Taip pat – ginkluotų vyrų išėjimą į Pakaunės miškus, Bražuolės tilto sprogdinimą ir šios bylos tyrėjo brutalų nužudymą. Dar buvo prastai užmaskuotas Rusijos specialiųjų tarnybų mėginimas aukščiausiajame valstybės poste instaliuoti savo kontroliuojamą asmenį. Ir daugybė kitų atgal į tą liūną mus mėginančių nutempti projektų. Visi jie gėdingai žlugo.
Tačiau dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po Kovo 11-osios, ryškėja kažkur jau regėti veiksmo scenarijai. Pagal senus brėžinius vėl kuriamos valstybės destabilizacijos strategijos. Šio teksto antraštėje minimos mergaitės yra sąlyginė sąvoka. Ji reiškia viską, kas Lietuvoje yra santykinai nauja, europietiška ir pažangu. Politiniai ir socialiniai reiškiniai, pralenkę laiką ir (deja) visuomenės daugumos raidą. Šiais laikais niekas nebemėto iš grindinio išluptų luitų į LGBT žygeivius. Mažumų reikalai jau seniai nustojo buvę egzotiška tema.
Nesakau, kad priėmė. Tiesiog priprato ir prisitaikė. Panašiai, kaip kadaise taikstėsi su nacių ar sovietų valdžia. Būtent iš to supratimo, kad tai „svetima ir primesta“, kyla visi pareiškimai apie laikinai valstybę administruojančią „moteriausybę“. Tai – latentinis ir silpnai užmaskuotas troškimas, kad visos tos erzinančios demokratijos čia pagaliau baigtųsi. Kad į valdžios sostą tūptų tikras vyras ir pagaliau valstybėje padarytų tvarką. Panašiai kaip Baltarusijoje, Brazilijoje ar Filipinuose.
Galbūt kažkuris iš nuskriaustųjų generolų? Išties, kiek dar mes terliosimės su tomis mergaitėmis? Reikia kiečiau varyti.
Apie nusiteikimą „varyti kiečiau“ galima spręsti pasitelkus paprastą, bet patikimą metodą: rašysenos analizę. Iš barščių išdrėbti pilvoti, bet nelabai galvoti diedai staiga ima taškytis seilėmis socialiniuose tinkluose ir alternatyvios realybės interneto laidelėse. Pastarosiose jų loginio mąstymo ir profesionalumo lygį atskleidžia išraudę sprandai ir nuolat pakeltas tonas. O jų vieši įrašai mirga nuo didžiųjų raidžių ir šauktukų gausos. Generolai kalbėti nemoka – tik šaukti. Jei galėtų, savo ne itin rišlius tekstus nuspalvotų raudonai. O, ką? Juk gražu. Ir daug geriau derėtų su nosies ir akių tonu.
Ką sako generolai ir kiti mergaičių valdymo išvarginti Lietuvos didžiavyriai? Žinoma, jie mūsų šaliai nori tik gero. Panašiai kaip Vladimiras Putinas, trokštantis išvaduoti Ukrainą nuo tą šalį laikinai užgrobusio „fašistinio režimo“. Kad ir kur pažiūrėsi – aplink vien geri žmonės. Lygiuot! Ramiai! Į maršą – žengte marš! Pasaulį senąjį sugriausime ir ant griuvėsių naują mes pastatysime.
Kažkur girdėta? O kaipgi. Visos panašios permainos prasideda nuo štai tokio nešvankaus svieto lygintojų maršo. Virdami savo socialinių tinklų burbuluose, plekšnodami per kūno vietas, kurias kadaise dengė platūs antpečiai, jie pamažu išties patiki savo gebėjimu pakeisti pasaulį. Nors iš tiesų turėtų pradėti jį keisti nuo savęs. Išsivaduoti nuo alkoholizmo. Antsvorio. Siaurakaktiškumo, nors tai – sunkiai įmanoma misija. Kur kas lengviau unisonu baubti, kad valdžia – užgrobta, aplink vagys, o su jais – susidorota. Būtina laimėti mažą mūšį. Bet kokia sąskaita. Kad tik aplankytų tas saldus pergalės jausmelis. Net jeigu po to aplink liks tik išdeginta žemė.
Pasaulyje tėra likusi vos sauja tikros demokratijos valstybių. Lietuva su tam tikromis išlygomis patenka į šį klubą, todėl už grotų sėdi tik visiškai atviri FSB įtakos agentai arba prastai užsimaskavę aferistai. Nėra sunku visa tai sugriauti. Tada kalėjimuose atsidurtų daug mergaičių, berniukų ir viso to socialinio purvo, gadinančio senstančių pilvotų karo vyrų laimę. Tą jie jau žada rinkėjams savo įrašuose. Didžiosiomis raidėmis.
Nesąmonė! Lietuvoje taip niekada nenutiks, juk esame ES, ET ir NATO valstybė – galėtų sušukti laisve bei šviesia ateitimi tikintis pilietis. Tebūnie jis šimtą kartų teisus. Kartoniniai generolai telieka pramoginių siužetų klounais. Gali būti, kad jie niekada nelaimės jokių rinkimų, negaus valdžios, o užgrobti valstybės ginklu mažutėliams pristigs įkarščio ir polėkio.
Tačiau įkyrus balselis kužda, kad trys dešimtys Lietuvos laisvės metų veikiau yra anomalija, nei normalus būvis. Kad mužikas, peržiemojęs carų priespaudą ir sovietinį įšalą, išliko toks pats. Atsparus, įtarus, piktas. Dabar pasipudravęs nosį vakarietiška pomada. Na, tokie laikai, matote. Darna, tvarumas ir žaliavalgystė. Tačiau sielos gelmėje jis ilgisi vietos krikštasuolyje, diržo rankoje ir Tėvo figūros, kurios šešėlyje turėtume gyventi mes visi.
Nuostabu, kaip greitai nuo fasado lupasi tie politinio korektiškumo dažai! Tai galima pamatyti įsijungus Seimo posėdžių transliacijas ar paklausius mūsų tautinio verslo patriarchų samprotavimų. Ne šiaip padrikų, diskusijose išprovokuotų sparnuotų frazių. Tikro, nuoseklaus pasaulio matymo, vertybių ir įsitikinimų. Apie mergaites. Diržo vaidmenį vaikų auklėjimo procesuose. Moters vietą miegamajame ir virtuvėje. Arba, pavyzdžiui, naująjį Didžiosios Britanijos premjerą. Ir tai – ne kokie išsišokėliai. Jie taip mano. Ir taip jaučia. Beje, kaip ir nemaža dalis rinkėjų, kuriuos deramai apdorojus galima tikėtis sėkmės kovoje dėl realios valdžios.
