Tačiau kai ką mes vis dėlto darome gerai. Netgi puikiai. Mes dar atsimename tai, ką pamiršo gausesni ir turtingesni (kol kas) mūsų kaimynai Vakaruose. Mename istorijos pamokas, krauju įrašytas į XX amžiaus Lietuvos atmintį. Šalyje gerėjant gyvenimui ir nuolatos pučiantis indėlių portfeliui mes irgi daromės panašūs į sočius ir neurotiškus vakariečius. Tačiau kai kas neleidžia visko pamiršti. Tai Ukraina.
Todėl per vieną dieną Vilniuje sutikęs J. Bieną, A. Blinkeną, V. Zelenskį suvokiau ne tik šio renginio istorinį simbolizmą, bet ir terapinį poveikį jo šeimininkams. Mums vis dar rūpi, ką apie Lietuvą mano kiti. Mūsų miestai ir miesteliai dar nėra išvarginti sunkiai pakeliamo turistų srauto, o Vilnių tebekamuoja nepilnavertiškumo kompleksai, pasireiškiantys kalbėjimu apie tai, kad niekas pasaulyje apie mūsų nuostabų miestą nėra girdėjęs.
Todėl mes ruošėmės – kaip ruošiasi komandos prieš lemiamą čempionato etapą. Tūkstančiai savanorių, pareigūnų, valdininkų ir šiaip gerų žmonių padarė viską, kad NATO susitikimas vyktų sklandžiai. Kad ir Lietuva, ir visi kiti Ukrainos draugai pagaliau išgirstų kažką aiškesnio, nei seną pažadą apie atviras NATO duris, kadaise daug metų kartotą mums patiems.
Žinoma, milžiniškame reginyje pasitaikė techninių nesklandumų ir žmogiškų klaidų, tačiau tai buvo smulkmenos, kurias tiesiog ištaisai ir vakare pamiršti. „Aš mačiau aštuonis ar devynis NATO aukščiausiojo lygio susitikimus, bet šitas buvo vienas geriausių – vertinant darbo sąlygas, lietuvių paslaugumą ir apskritai atmosferą“, – man „Litexpo“ kavinėje pasakė vienos didžiausių naujienų agentūrų reporteris veteranas, rašantis saugumo temomis.
Tačiau juk ne dėl sklandaus veikimo ir skanių patiekalų vakariniuose pokyliuose yra rengiamos tokios konferencijos. Net jei protokolas reikalauja surengti puotą šalimais liepsnojančio karo metu, galbūt stalo sidabro šurmulyje pasaulio galingieji vis dėlto nušlifuoja aštrius kampus ir numato kitus ėjimus? Ar jie tik klajoja po šalių sostines pozuodami spalvotų skydelių fone ir kaip prisukamos lėlės kartoja tuščias frazes priešais mikrofonų mišką?
V. Zelenskis šią savaitę du kartus aiškiai parodė, ką apie tai mano – delegatų pasipiktinimą sukėlusiu įrašu apie visų tų kalbų „absurdą“ ir savo sprendimu pirmiausia vykti ne į susitikimą pas ponias ir ponus, bet į Lukiškių aikštę, kur kadaise caro kareiviai kardavo sukilėlius. Stovu kylanti Bachmute suvarpyta dvispalvė ir kimus prezidento balsas tariant paprastus žodžius apie karą ir taiką žiauriai skyrėsi nuo rafinuotos aplinkos „Litexpo“ angaruose, kur šilkiniai kaklaraiščiai ir žavingos kaklaskarės žengė raudonu kilimu svaigdami nuo savo svarbos ir didybės.
„Žinote, mums kartais būna labai sunku tai paaiškinti savo parneriams – mes dabar kovojame už išlikimą“, – ištarė V. Zelenskis per spaudos konferenciją trečiadienį.
Kadaise, kažkur, kažkam taip jau buvo. Vieni rūmuose ragavo naujo derliaus gėrimus, kiti ant gynybinių sienų liejo kraują mėgindami sustabdydami barbarus. Kovojantiems dėl išlikimo nelengva perduoti savo jausmus tiems, kuriems tai negresia.
Šiais laikais moksleiviams per istorijos pamokas niekas nepasakoja apie Konstantinopolio žlugimą. O gaila, nes istorija yra sena gyvatė, ryjanti savo uodegą. Ar žinote, apie ką įsiaudrinę diskutavo Konstantinopolio valdovai, kai 1453 metais į tą gražų miestą žygiavo sultono Mehmeto kariuomenė? Jie aptarinėjo gyvybiškai svarbų reikalą: angelai yra vyriškos lyties, ar belyčiai? Gali būti, kad tai – istoriškai ne visai tiksli detalė, tačiau tikrai žinoma, kad tos audringos diskusijos iš tiesų vyko, o miestas netrukus krito.
Vilniaus susitikime dominavo tikrovei artimesnės temos, tačiau Romos imperijos ainiai net ir barbariškos invazijos į Ukrainą akivaizdoje iš esmės iki šiol nesuvokia, su kuo Europa susidūrė ir kas jai gresia. O tie, kurie galbūt supranta, mėgina žaisti labai sudėtingą žaidimą. Jo esmė – pamažu išleisti orą iš baliono jo šeimininkui to nepastebint ir jokiu būdu nespaudžiant per stipriai, kad viskas velniop nesusprogtų.
Tik naivuoliai galėjo tikėtis Vilniuje NATO kvietimo Ukrainai. Geriausiu atveju – kažkokio tvarkaraščio, kuris galbūt irgi nebūtų pats geriausias sprendimas. Kam nurodyti konkrečią datą ir įjungti laikmatį Kremliaus pamišėliui, kad šis žinotų, kiek mėnesių dar turi savo makabriškiems tikslams gyvendinti? Dabar tiesiog reikia sutriuškinti orkų kariauną ir pamiršti iliuzijas, kad štai šis vasaros puolimas galbūt viską išspręs. Taip nebus. Jeigu neatsiras kita rimta karinė jėga, kuri išsprogdins Rusiją iš vidaus, laukia dar daug mūšių. Todėl šiame Ukrainos išbandymų etape geriausia, kas gali nutikti – tai daugiau artilerijos sviedinių, tolimojo nuotolio raketos. Ir, žinoma, F-16.
Vilniaus susitikimo salėse, koridoriuose ir kabinetuose neapleido jausmas, kad to supratimo apie Rusijos prigimtį pamažu daugėja. Taip, tai vis dar yra vegetariškų įpročių užkrėstas taikos meto lyderių klubas. Taip, didžioji dalis jų nemato reikalo gynybai skirti bent 2 proc. nacionalinio biudžeto. Arba įsivaizduoja, kad po karo Rusija kažkaip stebuklingai nusipurtys V. Putino blogio kerus ir pavirs balta gulbe, kurią bus galima lesinti trupiniais nuo savo stalo.
Tačiau vis daugiau randasi tokių kaip Jungtinė Karalystė, Lenkija, Suomija ir Baltijos šalys, kurios supranta: žmogėdrų orgiją nutraukti ir juos vėliau urvuose sulaikyti įmanoma tik galinga ugnimi. Ne susirūpinimais ir idiotiškomis taikos iniciatyvomis.
Čekija ką tik patvirtino naują valstybės saugumo strategiją, kurioje Rusiją įvardijo tiesiogine grėsme, Kiniją – sistemine priešininke ir konstatavo, kad po Šaltojo karo pabaigos Europoje įsivyravęs taikos ir stabilumo laikotarpis baigėsi.
Pasakius A, tenka ištarti ir B. Arba prisiminti seną patarlę . Nori taikos – ruoškis karui. Kokių dar ženklų danguje ir žemėje reikia, kad vegetarai iš Vakarų atsikvošėtų? NATO susitikimo užkulisiuose teko girdėti skeptiškų kalbų, esą šiais laikais nelikę tikrų lyderių, gebančių priimti istorinius sprendimus. Iš esmės tai – teisingas požiūris, tačiau nereikėtų pamiršti tuos veikėjus į aukštus postus iškeliančių jėgų. Visuomenės, kuri demokratiškuose rinkimuose reiškia požiūrį į pasaulio ir savo šalies realybę.
Kai tavo vejos žolė – žalia, vaikai – prestižinėje mokykloje, o atostogų bilietai – stalčiuje, tu nebalsuosi už kažkokius rėksnius, šaukiančius apie pavojų. Tavo kandidatas – ramus, sotus ir stilingas, koks nori būti ir pats rinkėjas. Jam nereikia karinių uniformų. Jam tinka J.Bidenas, 50 metų praleidęs valdžios kabinetuose. Arba profesionalus valstybės tarnautojas E. Macronas, vos porą metų dirbęs banke. Ir visi kiti sistemos augintiniai, iš kurių tikėtis realaus pasaulio suvokimo, žmonių nuotaikų ir karo meto lyderystės būtų tiesiog kvaila.
Pamenate? Toks kadaise buvo ir V.Zelenskis, tačiau Ukrainos ir Vakarų šalių skirtumas, kad vienur komikas tapo lyderiu, o kitur viskas vyksta atvirkščiai. Bet gal tai ir gerai? Tie lėti, švelnūs ir elegantiški taikos meto lyderiai. Kai juos vienas po kito ims keisti rūstūs žmonės su uniformomis, tai reikš tik viena: tuščių kalbų ir blėstančių iliuzijų metas iš tiesų baigėsi. Kad surūdijęs taikos ir klestėjimo laikrodis Europoje jau skaičiuoja paskutines valandas.
