Praėjo metai, mūsų ilgoji tvora netrukus bus baigta. Nelegalūs imigrantai toliau sėkmingai siunčiami atgalios. Atėjūnų apgręžimo politika rudenį bus įrašyta į nacionalinės teisės aktus, suteikdama progą „Amnesty International“ klapčiukams sukalti dar vieną ataskaitą apie „šiukščius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Galės susukti tą popierių į vamzdelį ir susikišti ten, kur jam vieta.
Gali būti, kad tuo metu svarbiau bus ne mūsų siena, o kitos paskirties statinys, esantis toli nuo Lietuvos. Naudingų idiotų numylėtas taikos simbolis – Kerčės tiltas, per kurį rusų okupantai vis dar siunčia karo mašinas į okupuotą Krymą. Akivaizdus ir teisėtas už išlikimą kovojančios Ukrainos taikinys.
Tiltų griovimas yra reikšminga šio karo trečiosios fazės dalis, o rusų užgrobto pusiasalio išvadavimas gali tapti lūžio tašku ir Kremliaus režimo griūties pradžia. Jų puolimas galutinai įstrigo. Naujų teritorijų užgrobti nebepavyks. Nuostoliai tik didės. Kremliuje tai puikiai supranta, todėl ir ieško būdų prasilaikyti dar bent keletą mėnesių. Gal pavyks įšaldyti konfliktą ir sušaldyti Europą užsukus dujas? Gal bus atšiauri žiema, sužvarbę „geiropos“ rinkėjai supanikuos, o vyriausybės neberems Ukrainos?
Toks yra jų planas. Plius – užgrobtų teritorijų prijungimas ir Krymo gynyba. Kol kas tai – realu ir įgyvendinama, skirtingai nuo vasario kliedesių apie žaibo karą ir Kijevo kapituliaciją per tris dienas. Fronte iki santykinės jėgų pusiausvyros – dar labai toli. Viskas priklausys nuo Vakarų sostinių pasirengimo užbaigti šį karą iki žiemos. Konkrečiau – psichologinio slenksčio, kurį peržengę jie imtų tiekti tokios galios ginklus, kurie padėtų sunaikinti priešo pajėgas ir išvalyti teritoriją – nuo Sevastopolio iki Charkivo.
Deja, šis slenkstis (visų pirma Vašingtonui) tebėra per aukštas, nepaisant nuolatinės milijardinės paramos ir skambių pareiškimų. Ginklai tiekiami, tačiau regint jų kiekius ir pobūdį nesunku prognozuoti, kad tai – pato situacijos mūšio lauke modeliavimas. Negalvojant, kas bus po to, kai abi pusės ilgam įsikas žiemos apkasuose. Dabartinio nuotolio raketomis ukrainiečiai gali ilgai ir nuobodžiai naikinti okupanto sandėlius užnugaryje, tačiau kontrpuolimui to, deja, nepakaks.
Suvokdama situacijos subtilumą, Maskva darys viską, kad nutemptų lėto karo veiksmus iki žiemos, gal metams. Arba dar ilgiau. Kad tai įvyktų, jiems būtinos informacinės, diplomatinės ir diversinės atakos prieš Vakarus. Įskaitant ir Lietuvą, kurią Kremlius yra įtraukęs į didžiausių priešų penketuką. Tai, žinoma, gražus pasiekimas. Tačiau tik iki tol, kol įspausta į kampą žiurkė ims kandžioti visus aplink. Visų pirma – tuos blogiau pasiruošusius ir arčiausiai esančius.
Baltijos šalių, Suomijos, Lenkijos ir dar kai kurių partnerių palaikoma iniciatyva dėl vizų režimo įšaldymo Rusijos piliečiams – labai svarbi, bet vėluojanti. Srautas, vis dar plūstantis iš teroristinės valstybės – margas ir potencialiai pavojingas. „Gerieji rusai“, kurių dėl savo valdžios trumparegiškumo, o gal dar blogesnių priežasčių dešimtimis tūkstančių įsileido Gruzija, ten jau sukūrė galingą penktąją koloną. Šiandien jie galbūt nekaltai programuoja kompiuterinių tankų žaidimus, o rytoj pasipiktins teisių suvaržymu ir atsilieps į FSB pasiūlymus „nuveikti šį bei tą“. Sprogdinant tikrus tankus ir sandėlius.
Diversinėms grupuotėms nereikia tūkstančių – pakaks vieno kito tuzino motyvuotų saviškių, laukiančių nurodymo veikti.
Daugėja ženklų, kad šie įtampos kėlimo procesai anksčiau ar vėliau prasidės, o karas Ukrainoje peržengs jos teritoriją. Gali būti, pirmiausiai jis išplis į Rusiją, o vėliau – jau pagal aplinkybes ir sumanymus.
Kada tai gali nutikti? Visų pirma, daug kas priklausys nuo įvykių Kryme. Norint suvokti „paprasto ruso“ psichologiją, reikia atsižvelgti į du esminius faktorius. Pastaruosius 20 metų jam buvo kalama į galvą viena paprasta mintis – taip, Vakaruose jie gal ir gyvena sočiau, bet tu esi geresnis žmogus nei tie menkystos. Tiesa – tavo pusėje, gerasis tyras Rusijos žmogau. Ir rusui to pakanka.
Antrasis veiksnys – skurdžiai ir be jokių prošvaisčių egzistuojančiam rusui reikia moralinės kompensacijos, kurios jis tikisi iš savo „didingos valstybės“: taip, aš gyvenu gal ir prastai, bet mano tėvynė štai ką gali! Šitą poreikį su kaupu patenkino Putino afera Kryme 2014 metais. Minios – nuramintos, pakylėtos ir sutelktos. Istorinę pergalę užtvirtino tiltas. Jis ruso sąmonėje – kur kas daugiau, nei būdas patekti į okupuotą pliažą. Tai – galios ženklas. Paminklas gerų žmonių pergalei prieš blogį.
Tuo pačiu šis statinys – ir viso režimo Achilo kulnas. Jam sugriuvus, byra ir kortų namelis, Putino taip ilgai statytas ant žmonių kaulų. Pala, o tai ką mes veikėme 20 metų, jei net savo teritorijų apsaugoti nesugebame? Toks klausimas iškils net tamsiausiose vatos armijos galvose. Šita liaudis nemaištaus – jie galutinai suvystyti. Tačiau ims trūkinėti aukščiausios grandys. Į gerklę vieni kitiems kibs FSB, GRU ir Putino asmeninės gvardijos galvažudžiai.
Šios kovos netiesioginių ženklų galima pastebėti jau dabar, nors Krymo išlaisvinimas – dar tolima perspektyva. Dašos Duginos nužudymas, kurį Rusijos propaganda išsyk panaudojo kaip ginklą prieš Ukrainą – naujo kruvino Rusijos istorijos skyriaus pradžia. Ši šiaip jau visiškai nereikšminga veikėja, tikėtina, tapo jėgos centrų trinties auka, o sprogmuo buvo skirtas net ne jai, bet tėvui. FSB pasakoriai, išsyk suraitę labai naivią ir labai lengvai demaskuojamą melą apie samdomą žudikę su vaiku, juodais akiniais ir stilingu automobiliu, tik pateisino savo kaip visiškai beviltiškos, bet vis dar grėsmingos organizacijos vardą.
Pamenate buką ir dar bukesnį? Tuos du FSB agentus, kurios vėliau kalbino garsioji Simonian. Tie mulkiai po Skripalių nuodijimo Anglijoje gavo nurodymą duoti interviu. Kaip pingvinai su vatos striukėmis pro visas saugumo kameras Solsberio gatvėse krypavę spec. agentai Boširovas ir Petrovas skiedė apie viešnagę garsiame miestelyje, kad galėtų pasigrožėti katedros bokštu. Juokėsi visas pasaulis. Bet ten niekas nepasikeitė.
Ta pati Simonian po Duginos susprogdinimo tuoj pat paskelbė raginimą spec. agentams savanoriškai vykti į Taliną apžiūrėti bokštų. Suprask, Estija, esą slepianti samdomą žudikę, neturėtų jaustis saugi, nes „žiema ateina“. Šita rusiškojo fašizmo motinėlės žinutė visų pirmą yra skirta vidaus rinkai. Tačiau režimas, deja, mėtosi ne tik žodžiais, bet ir sprogmenimis. Todėl įvykiams krypstant būtent tokia vaga, Lietuva turėtų padaryti kelias išvadas ir imtis tam tikrų veiksmų.
Pirma. Rusijos turistų čia turi nelikti. Tuoj pat. Nenori visa ES – pabūkime mes vieni su kaimynais tokie negeri.
Antra. Suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje, Būtingės naftos terminalas, esminiai elektros perdavimo mazgai, demontuojama atominė elektrinė ir kiti strateginiai valstybės objektai turi būti saugomi pačiu griežčiausiu režimu. Norisi tikėti, kad tai daroma jau seniai.
Trečia. Įtakos agentai stebimi kur kas rimčiau, nei tai buvo daroma iki šiol. Nebegalima sau leisti tokių nesąmonių, kad Lietuvos kalėjime sėdintys Rusijos agentai telefonu sudarinėtų sutartis, jų organizacijos rašytų paraiškas paramai ir ją gautų, o šitos teroristinės valstybės „diplomatai“ laisvu režimu mūsų miestuose ir toliau veiktų pagal FSB bei GRU veiklos planus.
Nepadariusi šių namų darbų, Lietuva vieną žiemos rytą gali atsibusti nuo didelio griausmo ir pavėluotai aplankiusio supratimo, kad nepriklausomybė yra proporcinga tautos pasiryžimui ją ginti visomis išgalėmis.
