Rytų fronte – nieko naujo. Nepaisydamas reikšmingai padidėjusių gyvosios jėgos ir technikos nuostolių, Vladimiras Putinas toliau drąsinasi ir kliedi apie šventąjį karą prieš Vakarus. O Vakarai baigia vaduotis iš rožinių sapnų apie taikų sambūvį su žmogėdrų valstybe. Ko gero, aną savaitę nuskambėjo jau paskutinis toks pareiškimas. Iš Prancūzijos, kurios prezidentas pagaliau sutinka, kad Rusiją būtina nugalėti, tačiau galutinai sutriuškinti jos dar nesinori.
Emmanueliui Macronui tai vis dar atrodo kaip kažkokia šventvagystė, Napoleono žygių į Rusiją nešvankus pakartojimas. Panašiai ilgą laiką jautėsi ir Vokietijos kancleris, kuriam vien mintis apie vokiškus tankus prieš rusišką patrankų mėsą kėlė nervingą drebulį. Prireikė Bučos, Hostomelio, Dnipro ir beveik 365 dienų, kad jie imtų suprasti šio konflikto keliamą pavojų visam žemynui.
Jeigu rusai nustos šaudyti, karas baigsis. Jei šaudyti nustos ukrainiečiai, baigsis Ukraina – šita dar pernai pavasarį Kyjive nuskambėjusi mintis pagaliau prasismelkė pro Vakarų Europos politinių tradicijų, ekonominių interesų ir lyderystės impotencijos luobą.
Kremlius jau seniai inkščia apie karą su NATO. Netrukus Kremlius galės įsitikinti, ką tai iš tiesų reiškia. Tikėkimės, šiame konflikto etape pakaks vien tik ginkluotės, nes geresnių karių nei ukrainiečiai dabar pasaulyje tiesiog nėra. Tereikia jiems suteikti galimybę dar geriau gintis ir pulti.
Tačiau net ir dabar, šitų skerdynių metinių išvakarėse, dalis Vakaruose gyvenančių gerų žmonių vis tik nesupranta, su kuo susidūrė pasaulis. Štai ir šią savaitę apžvalgininkai bei komentatoriai įvairiais pjūviais nagrinėjo ilgą, nuobodžią, tuščią V. Putino kalbą. Komentuodami darė vis tas pačias logines klaidas. Kalbėjo apie tvirtus jo reitingus tarsi pamiršę, kad visokios apklausos ir apskritai sociologija toje šalyje tėra fikcija.
Pabrėžė ryškius skirtumus su Joe Bideno pasirodymu Varšuvoje, kur jis pilnoje žmonių aikštėje pažadėjo besąlygišką neterminuotą paramą Ukrainos laisvės kovai. Kai kurie nusišnekėjo iki to, kad įžvelgė pavojų V. Putino populiarumui, nes „rusai pamatys, kaip nykiai atrodė jo pranešimas, palyginti su nuostabia JAV prezidento kalba.“ O, tu šventas naivume!
Toje kalboje „paprasti rusai“ išgirdo viską, ko jiems reikėjo. Ekonomika atspari sankcijoms. Valdžia toliau didins pensijas ir pašalpas, ties kelius, statys mokyklas, o šventojo karo didvyriams duos pinigų ir slaugių. Žinoma, toliau pagal planą vykdys „specialiąją karinę operaciją“, kurios tikslas – apsaugoti didžią tėvynę nuo fašizmo, kaip visada šliaužiančio iš Vakarų. Stipriausia tos kalbos dalis – tai pareiškimas apie „stabdomą“ dalyvavimą branduolinių ginklų mažinimo sutartyje, nors toks veiksmas ten apskritai nenumatytas – šalys gali iš jo tik pasitraukti. Kad šitas pareiškimas nuskambėtų baisiau, pranešimo išvakarėse surengtas raketos „Sarmat“ bandymas. Tačiau „analogų neturintis“ kibiras sudužo vos iššautas.
Šį kartą V. Putinas nepaskelbė nei naujo didžiojo tėvynės karo, nei naujos „dalinės“ mobilizacijos, tačiau nėra abejonių, kad visa tai nutiks netolimoje ateityje, gal jau šį pavasarį, nes tai – vienintelės jam likusios karo eskalavimo priemonės. Kaip karo ekspertai kalbėjo dar pernai kovą, Rusijos armija Ukrainoje nėra didelė, tačiau labai ilga. Ją tenka diena iš dienos pjaustyti griežinėliais, bet iš pakampių lenda vis naujos į uniformas sufasuoto faršo porcijos.
Panašiai viskas vyks ir ateityje, nes režimui visiškai nerūpi nuostoliai, apie kuriuos kasdien raportuoja Ukrainos generalinis štabas ir visokie karo tyrimo institutai. Mėsos šitai dešrai užteks dar ilgai. Tačiau ji – ne begalinė. Ir kuo aštresni bus peiliai, tuo greičiau visa tai pasibaigs.
Paskelbta daugybė galimų šio konflikto plėtros ir pabaigos scenarijų, tačiau iš esmės jie yra tik trys. Pirmasis – laimi Ukraina. Antrasis – nugali Rusija. Trečiasis – nelaimi niekas, įšaldoma fronto linija, karštoji karo fazė pavirsta drungna, o tai faktiškai – irgi V. Putino pergalė.
Kol kas nėra jokių prielaidų manyti, kad Kremlius apskritai abejoja savo sėkme. Kaip šią savaitę TV kanalui BBC sakė buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Johnas Sullivanas, visi Vakarų diplomatų bandymai karo išvakarėse įtikinti rusus persigalvoti buvo pasmerkti iš anksto. Kremlius tada nenusileido nė per milimetrą.
Taika jų visiškai nedomina ir dabar. Savo šalies ateitį jie sieja su kova dėl išlikimo. Tokia yra šio ilgo ir įdomaus pasakojimo esmė.
Rusija netrukus aklinai uždarys savo sienas piliečiams ir pradės rimtą patrankų mėsos vajų, nes Jevgenijaus Prigožino banditai jau baigiasi, Doneckas vis dar neužimtas, o karinė dešra grėsmingai trumpėja. Susirėmimai prie Bachmuto, Marijinkoje ir kituose ruožuose išlieka intensyvūs, o ilgo nuotolio raketų smūgiai siekia vis toliau. Rusai netenka po du tūkstančius kareivių kiekvienam šimtui metrų žemės, kurią jie vargais negalais užgrobia. Kiekvienas Donbaso kilometras jiems kainuoja po 20 tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų.
„Conflict Intelligence Team“ tyrimų centras, kuris remiasi nuostolius fronte fiksuojančiais patikimais šaltiniais, skelbia: šimtą kilometrų Rusijos armija galėtų įveikti netekusi dviejų milijonų karių – ir tai tik su dabar turima ukrainiečių ginkluote, kuri šiuo metu nuolat pildosi naujomis ir efektyviomis utilizacijos priemonėmis. Nuo Rytų fronto linijos iki Kyjivo – 700 kilometrų. Arba 14 milijonų netekčių. Ukraina toliau kovotų net ir netekusi sostinės – tai būtų mažiausiai tūkstantis kilometrų sudėtingo fronto ruožų. Arba 20 milijonų negyvų ir suluošintų rusų, atsibasčiusių plėšti ir žudyti kaimynų iš šalies, kurioje iki šio karo gyveno apie 140 milijonų.
Kadaise Stalinas badu numarino 7,5 mln. ukrainiečių. Antrajame pasauliniame kare žuvo 20 milijonų SSRS gyventojų. Dabartinis Kremliaus šeimininkas pasiryžęs tai pakartoti, tačiau XXI amžiuje tokiais košmarais patikėti labai sunku tiems, kurie užaugo ir subrendo maitinami visuotinio klestėjimo, globalizmo ir taikos pažadais.
Tie 20 milijonų Ukrainos neužplūs iškart, nors V. Putinui to labai norėtųsi, – nėra jokių galimybių mirčiai tuojau pat paruošti net ir milijono. Didžiausią sausumos plotą (17 mln. kv. kilometrų) planetoje valdantis režimas į karo krosnį sugebės siųsti bangomis: pirmiausia tuos, kurie tiki šventu karu, o paskui visus, kuriuos tik pavyks sučiupti. Šitai dešrai susmulkinti gali prireikti labai daug ginklų. Apie tai ir kalbama tuose saugumo forumuose bei neafišuojamuose susitikimuose.
Tačiau strategų galvose kirba ir kitos mintys. Kaip visa tai užbaigti anksčiau? Su mažesniu nuostolių ir grėsmių skaičiumi.
Viena įdomesnių dabar jau viešai aptarinėjamų idėjų – padėti Ukrainoje veikiantiems gudų daliniams grįžti į tėvynę, kad Baltarusija būtų išvaduota nuo vietinio diktatoriaus ir rusų okupantų. Šitaip visas V. Putino karas Ukrainoje už „slavų žemes“ esą iškart netektų prasmės, o Krymo išlaisvinimas galutinai pribaigtų šį ant molinių kojų svyruojantį golemą.
