O ką jam gali padaryti? Palikti ramybėje? Iškviesti greitąją? Ištiesti ranką?
Kas nors sykį mušėsi, supranta, apie ką čia aš.
O dabar štai – valstybės valdžia. Visi jie – nuo mišraus Seimo nario iki Ministrės Pirmininkės. Jie guli, bet guli su pulteliu, kurio valdyti nemoka. Todėl spardymas niekuo nepadės.
Esame visi sutrikę. Vieni sutriko todėl, kad netikėtai gavo valdžią. Kiti sutriko todėl, kad ją gavusieji išsigando jiems įduoto į rankas pultelio.
Gal todėl, kad neskaito instrukcijos? Joje juk aiškiai parašyta: prieš pirkdamas (dalyvaudamas rinkimuose), privalai perskaityti ir naudojimosi ribos čia – aiškios.
Ką stebime?
Primityvus ir tik draudimais (leisime, atleisime, sugriežtinsime, uždarysime...) paremtas ad hoc. Jokio veiksmų protokolais, bent jau racionaliai analizuojamais pandemijos suvaldymo planais sudėliotos politikos nėra.
Negi?
Štai čia ir prasideda gulinčio spardymas. Pilietinė visuomenė sutrikusi, sudirgusi, pasimetusi. Dūmai apie pandemiją yra gera proga kalbėti temomis, kurios, mano galva, yra etinės. Nes visa politika yra iš jos.
O tema ta – keisti rinkimų įstatymą. Neprieštarauju – argumentai už tai, kad būtų naikinamos vienmandatės, o paliekama tik daugiamandatė sistema, yra stiprūs ir teisingi tik su viena lemiama išimtimi. Ta išimtis – partijų problema.
Istoriškai klostėsi taip, kad partijos kūrėsi pažiūrų pagrindu. Pažiūros lemdavo stiprius susikirtimus sprendžiant kultūros, ekonomikos, socialinius dalykus.
Pažiūros versdavo kurti programas, kurios garantuodavo atėjusių valdžion sprendimus. Prognozuojamus.
Tokiu keliu judant radosi kairės dešinės supratimai. Ar šiandien galime būti tikri, kad tai, bent jau Lietuvoje, gaju?
Partijos, regis, gyvena catch all dvasioje. All suprask – patik visiems arba bent daugumai. Na, tai daugumai, kuri garantuoja patekimą į Seimą. Nes patekus, nebėra svarbu ką darai, kaip darai, nes all means all. Nieko.
Rinkimų sistemos keitėjų argumentai yra konstruktyvūs, pažodžiui – sukonstruoti. Jie teisingai atliepia kitų šalių tradicijas, susiklosčiusias ne po rinkimų įstatymo keitimo, bet – tradicijos. Mūsų tradicija yra paprasta – daug partijų. Labai daug partijų. Nuolat naujų, o ir senosiose, pastebime – taip pat su daug nesutarimų. Kai partijų sistema tokia judri, tokia nesusistovėjusi, ar tikrai dabar yra laikas kalbėti apie rinkimų sistemos keitimą?
Tai būtų panašu į gulinčio spardymą. Tik tas gulintis – piliečių visuomenė. Partijos, gavusios šansą būti valdžioje, pastaruoju metu net nekelia savo lyderių į pagrindinius postus. Partijos, gavusios šansą dalyvauti valdžioje, net nesigėdija svarstyti sprendimų, kertančių tiesiai į valstybingumo šaknis. Drįsčiau manyti, kad partijos šiandien yra bene mažiausiai patobulėjusios organizacijos, jei jas lyginsime su verslu, mokslu, menais. Nes partijos seniai gyvena garantuoto aprūpinimo (apsirūpinimo) dvasioje: kas beatsitiktų, juk vis tiek rinks. Biudžeto parama apsirūpinta, lieka apsirūpinti išrinkimo neišvengiamumu?
Konkurencija kol kas Lietuvos partijų neišgrynino. Gal tai – itin subjektyvi nuomonė, bet įrodykite kitaip.
Partijos niekaip nesugeba sukurti vidinių struktūrų, kad jose būtų generuojamos ne siauroms interesų grupėms, bet bent jau didesnei visuomenės daliai naudingi sprendimai, kad partijos vidinės taisyklės skatintų ne politinį padlaižiavimą, tiesiu taikymu atvedantį į labai išplėtotą ryšių, interesų ar net dinastinę korupciją, bet atvertų kelius gabiausiems tapti valstybės lyderiais.
Kol partijos nebaigė tokio kokybe paremto proceso, nemanau, kad yra etiška kurtis sau garantuotas sąlygas patekti prie bendrojo gėrio skirstymo. Ir ypač dabar, kai matome, kad apie tą skirstymą supratimo yra tik tik tok.
Manęs neįtikina argumentai apie tai, kad esą diduma vakarietiškų šalių nebeturi keliapakopės rinkimų sistemos. Gal. Bet kontekstas. Būtent neaiškiais būdais valdomos, o dar biudžeto pinigais išlaikomos partijos man kelia nerimą. Nevaldomos.
Nelabai ir renkamos. Ir tuo, kuo mėginama mus gąsdinti – Rusija, iš tiesų yra kuriama čia. Mūsų judrioje, gyvoje, intelektualiai brandžioje valstybėje. Kurioje piliečiai, ilgai tikėję partijomis, guli. Gal pakaks spardyti gulintį?
