Imperializmas šiuo atveju reiškia naikinimą, teritorijų okupaciją, pasų užimtose žemėse dalinimą, prievartinį žmonių perkėlimą. Kitaip tariant, visa tai, ką agresorius daro Ukrainoje.
Tą pripažino Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, teigdamas, kad Rusijos veiksmai yra „paprasčiausias imperializmas“. Prancūzijos vadovas Emmanuelis Macronas vasario 24-osios invaziją pavadino „sugrįžimu į imperializmo laikus“. JAV prezidentas Joe Bidenas ragina žūtbūt stabdyti agresoriaus „imperines ambicijas“.
Toks situacijos konstatavimas nėra savaime suprantamas. Po Šaltojo karo pabaigos būta pagrindo manyti, jog imperializmas aktualus tik istorinėse diskusijose. Bet realybė pasirodė esanti kur kas primityvesnė – ir žiauresnė.
Vladimiras Putinas, eilinį kartą nurodydamas į carą Petrą I, prieš kelias dienas didžiausiais karo pasiekimais įvardijo būtent okupuotą teritoriją ir jose gyvenusius žmones. Tokiu būdu jis ne tik bando kurti savo didybės įvaizdį, bet ir imperinio sentimento jausmą – esą kadaise kontroliuotos teritorijos amžinai priklauso Rusijai. Tai, ką lenkų politikos tyrinėtoja Agnieszka Legucka pavadino „frankenšteininiu imperializmu“.
Bet galbūt buvo galima to tikėtis žinant, kad agresoriaus bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui mažesnis už Maldyvų ar Čilės, kad technologiškai pralaimima konkurencinėje kovoje tiek Vakarams, tiek Kinijai, kad „minkštoji galia“ ribotai veikia net artimiausioje kaimynystėje.
Jei negebama įrodyti pranašumo šiose srityse, o kadaise broliškomis įvardytos valstybės siekia žengti Vakarų keliu, telieka jėgos įrankiai.
O jų Kremlius turi, mat, akivaizdu, laiko svarbiausiu prioritetu. Todėl net ir ekonominio nuosmukio metu „gynybai ir saugumui“, nors tiksliau būtų teigti karui ir agresijai, planuojama skirti beveik trečdalį viso valstybės biudžeto. Tad jėgos potencialas „ant popieriaus“ išlieka grėsmingas.
Tiesa, pereiti prie tokio konsensuso Vakaruose gali nebūti paprasta net ir karo žiaurumų kontekste. Tai kertasi su komfortiškesniais aiškinimais – pavyzdžiui, nuostata, kad Kremlius iš tikro tik „nuoširdžiai nerimauja“ dėl „Vakarų keliamos grėsmės“ ar NATO plėtros (pvz., tų kelių tūkstančių Aljanso karių, esančių rytiniame sparne). Juolab, kad Kremlius nuolatos tikslingai sugrėsmindavo bet kokį NATO žingsnį atliepti rytinio sparno valstybių nerimą dėl Kremliaus veiksmų.
Dėl to ir dabar reguliariai išgirstame svarstymų apie būtinybę įtraukti Rusiją į naują saugumo architektūrą ar permąstyti, kokia NATO ginkluotė turėtų ar neturėtų būti prie Rusijos sienų. Iš dalies veikiausiai tai tėra ankstesnių idėjų inercija.
Kita vertus, suprantamas ir Vakarų politinių lyderių noras atliepti savo šalių visuomenių požiūrių niuansus. Net ir Lietuvoje, kaip parodė naujas Rytų Europos studijų centro tyrimas, apie ketvirtadalį gyventojų pritaria tezei, kad „NATO plėtra skatina ginti Rusiją savo interesus visomis priemonėmis“.
Visgi poveikį Vakarų politikams daro ir nerimas, kad persiorientavimo kaštai bus pernelyg dideli. Jei vienareikšmiškai konstatuojama, kad Kremlius vykdo brutalų imperializmą, tampa neišvengiama žengti atsakomuosius žingsnius, kurie padėtų nuo imperializmo gintis. Tai aprėpia ir gynybinių pajėgumų stiprinimą, ir drastišką ekonominių sąsajų su agresoriumi mažinimą, ir visuomenių atsparumo auginimą.
Visi šie procesai jau vyksta; dauguma NATO valstybių paskelbė apie reikšmingą – ir spartų – gynybos išlaidų didinimą; NATO rytiniame sparne dislokuoti papildomi pajėgumai, kurie turi ne tik atgrasyti, tačiau ir būti pasirengę atlikti realias gynybos funkcijas; Europos Sąjungos (ES) prekybos apimtys su Rusija kelis mėnesius smuko 43 proc.; ES energetikos importo skalėje Rusijos dalis sumažėjo nuo ketvirtadalio iki 15 proc.
Tačiau akivaizdu, kad sprendimus priimti infliacijos ir nerimo dėl ateities metu bus vis sudėtingiau. Be to, sisteminiai pokyčiai užsitęs ne vienus metus, tad į juos reikės investuoti didelį politinį kapitalą – ir nesustoti pusiaukelėje. Dar svarbiau ilgalaikė parama Ukrainai, nukreipta ir į šalies gynybinių pajėgumų stiprinimą, ir ekonominio stabilumo atkūrimą.
Vilčių yra. Kas būtų patikėjęs, jog Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, garsėjęs prorusiškomis nuostatomis, pareikš, jog valstybės prioritetas yra pagalba Ukrainai, net jei tai lemia ekonominius sunkumus. Tai leidžia manyti, kad vyksta esminiai pokyčiai. Bet sunkiausi sprendimai dar laukia ateityje.
