Kažkas panašaus į visišką proletkultinės logikos triumfą įvyko Kinijos kultūrinės revoliucijos metu, kada senoji konfucianistinė kinų civilizacija ir jos kultūrinė tradicija vardan revoliucinės modernizacijos buvo nuskustos it dažai nuo dailininko drobės. Vėliau konfucianistinė kultūrinė logika, kaip žinia, komunistų išvaryta pro duris, sugrįžo pro langą ir įteisino kompartiją kaip naująją menedžerinę klasę, bet tai jau kita istorija.
Lenino ir Lunačiarskio tirados apie sovietinį žmogų, sugeriantį geriausia, ką yra sukūrusi žmonija, ir papildantį šį kultūrinį aukso fondą nelygstamos vertės sovietiniais idealais, byloja apie kompromisą, kurį ši, atrodytų letalinė, heroizmą bei mirtį garbinusi kultūra darė klasikos ir kanono atžvilgiu. Pakanka prisiminti atvirą Lenino žavėjimąsi Levo Tolstojaus romanais ir Ludwigo van Beethoveno sonatomis, Tolstojaus lyginimą su uola ir įsitikinimą, kad nieko pasaulyje nėra buvę gražesnio už Beethoveno „Apasionatą“.
Jei palyginsime tokį klasikinį skonį ir orientaciją su Vakarų Europos menininkų bei filosofų modernistų idėjomis – pavyzdžiui, Theodoro Adorno pateiktu Beethoveno muzikos vertinimu kaip buržuazinės pasaulio estetizacijos, susitaikymo su tuo pasauliu ir, paties Adorno terminą vartojant, jo afirmacijos, – Leninas tikrai nuskambės ne kaip didysis spalio revoliucijos vadas ir darbininkų valstybės įkūrėjas, o kaip smulkus buržua, kuriam svetimas tikras radikalumas, pasaulio perkeitimo ir kūrybos eksperimento dvasia.
Kita vertus, šitas Lenino ir kitų labiau išsilavinusių bolševikų mėginimas sutaikyti totalitarizmą ir kultūrinį kanoną greičiausiai buvo būtent tai, ką naciai pavadino kultūrbolševizmu (Kulturbolschewismus), t.y. radikalizmo ir heroizmo stoka atsisakant teigti vitalines vertybes ir garbinti brutalią jėgą. Sykiu šis fenomenas ne tik liudijo sovietinio totalitarizmo parazitavimą europinės tradicijos sąskaita ir jo negebėjimą ką nors pastatyti priešpriešiais šiai tradicijai, bet ir gelbėjo Ermitažą bei kitas meno galerijas ir bibliotekas nuo fizinio sunaikinimo.
Beje, ir Stalinas savo estetiniu skoniu bei meno kūrinių vertinimais anaiptol nepriminė kairiojo modernisto (būta ir dešiniųjų modernistų – nepamirškime italų fašistų menininkų). Antrojo pasaulinio karo metais jam prireikė rusų patriotinius jausmus mobilizuojančio Sergejaus Eizenšteino filmo „Aleksandras Nevskis“ – jau nekalbant apie kitą Eizenšteino filmą „Ivanas Rūstusis“, kuriame Stalinas neabejotinai pažino patį save, simboliškai įkomponuotą į Rusijos politinės galios tradiciją ir valstybės istoriją.
Tad kas gi buvo sovietinė kultūra, turėjusi sukurti naują sovietinį žmogų? Reikia prarasti istorijos ir realybės pojūtį, kad atkakliai teigtum ją buvus autentiško modernizmo ar juolab avangardo sese. Įstabus rusų modernizmas, kuriam niekas, išskyrus prancūzų ir Vienos modernizmą, tuo metu Europoje neprilygo, bolševikų buvo tiesiog nužudytas. Kandinskio, Malevičiaus, Chagallo, Rothko emigracija ir tapimas Vakarų menininkais ne tik išsaugojo jų kūrybą (o gal ir gyvybę), bet ir rodo, kuo Rusija galėjo tapti moderniosios kultūros sferoje, jei ne jos socialinė ir politinė katastrofa.
Sovietinė kultūra buvo propagandos, revoliucinės retorikos, socialistinio realizmo, klasikinės ir moderniosios rusų kultūros likučių, alegorinio meno ir rašymo tarp eilučių, t.y. Ezopo kalbos, keista amalgama, kurioje, Milano Kunderos žodžiais tariant, politinis ir ideologinis kičas koegzistavo su talentingais menininkais bei iškiliais kultūros reiškiniais.
Jei reikėtų nusakyti patį keisčiausią sovietinės kultūros bruožą, neabejodamas nurodyčiau paralelines ir tiesiog nesusiliečiančias realybes: Aleksandro Dovženkos vardo kino studijoje keptą sovietinį propagandinį kičą bei masinę kultūrą viename poliuje ir genijus – tokius kaip Andrejus Tarkovskis ar Sergejus Paradžanovas – kitame; Michailo Šatrovo beviltiškas revoliucines pjeses apie Leniną viename poliuje, o kitame – gruzinų teatro režisieriaus Roberto Sturua, novatoriškai stačiusio Shakespeare’o tragedijas, vienos iš to paties Šatrovo pjesių pastatymą, kurios premjeros Maskvoje išsigandęs išsigynė tos pjesės autorius. Šių paralelinių realybių, tariamai atstovaujančių tai pačiai sovietinei kultūrai, egzistavimas ir yra pats didžiausias šios kultūros paradoksas.
Išsklaidyta ir save vis iš naujo bei vis kitaip surenkanti tapatybė buvo būdinga daugeliui sovietinio projekto dalyvių – buvo vienu metu pabrėžiamas ir didžiosios rusų kultūros bei tradicijos tęstinumas, ir sykiu pažangus naujosios, t.y. sovietinės, kultūros pobūdis, nesuderinamas su senuoju monarchinės Rusijos gyvenimu, tautų priespauda ir t.t. Beje, taip ir lieka neaišku, kas tapo sovietinės kultūros – jei tokia iš tikrųjų egzistavo – cementuojančia medžiaga. Ar tai buvo priverstinio ir ideologinio „tautų suartėjimo“, ar kai kada autentiško daugiatautės sovietinės imperijos internacionalizmo apraiškos?
Kai rusų kino meistras Grigorijus Kozincevas kūrė savo nemarias Shakespeare’o tragedijų ekranizacijas – „Hamletą“ (1964) ir „Karalių Lyrą (1970), – jis sąmoningai kvietė Baltijos šalių aktorius, sykiu leisdamas jiems net kalbėti rusiškai su akcentu ir nedubliuodamas jų. Būtent taip atsitiko jam dirbant su latvių aktore Elza Radzynia, kuri „Hamlete“ vaidino Gertrūdą, o „Karaliuje Lyre“ – Gonerilę, o taip pat ir su Regimantu Adomaičiu, „Karaliuje Lyre“ vaidinusiu Edmundą. Estų aktorius Juris Jarvetas „Karaliuje Lyre“ buvo pasirinktas Lyro vaidmeniui, Juozas Budraitis – Prancūzijos karaliaus, o Donatas Banionis – Albany’o hercogo. Pagaliau abu šiuos filmus nufilmavo didis lietuvių kino operatorius Jonas Gricius.
Ar tai paprasčiausi atsitiktinumai? Gal meistrui buvo tiesiog reikalingi vakarietiški tipažai? O gal ir ne – gal čia būta jo sąmoningo noro pakylėti kitų tautų kolegas į rangą tų vaidmenų, apie kuriuos svajojo jo tautos ir kultūros atstovai. Ar tai veikiau Baltijos šalių tapimas Kitu rusų sąmonėje ir vaizduotėje? Baltijos šalių aktoriai – tarsi vakariečiai, bet savi. Tiesą, kartais nemylintys didžiosios tėvynės (dar tiksliau tariant, pasimetę tarp odi et amo būsenos ir besikankinantys nuo meilės-neapykantos ambivalencijos), bet vis dėlto ne svetimi. Gal iš čia ir tas skausmingas bei dažnas daugelio paprastų rusų klausimas lietuviams, latviams ir estams: už ką jūs taip mūsų nemėgstate? Beje, gal iš čia ir pačių reakcingiausių, labiausiai šovinistinių nūdienos Rusijos politinių grupuočių neapykanta nedidelėms Baltijos šalims, pagrįsta jų šventu įsitikinimu, kad jos išdavė didžiosios tautos geopolitinius interesus ir atstūmė jos istorinę draugystę?
Žinoma, istorinis Donato Banionio vaidmuo Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ bei Baltijos šalių kino meistrų įspūdingas ansamblis Grigorijaus Kozincevo filmuose veikiau yra viena iš didžiosios rusų kultūros aukštumų, o ne tipingas sovietinės kultūros atvejis. Masiniam vartojimui skirtuose sovietiniuose filmuose lietuvių ir kitų dviejų Baltijos šalių aktoriai nepalyginamai dažniau buvo eksploatuojami kaip nacistinės Vokietijos karininkų arba JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos agentų (žodžiu, istorinių ir ideologinių priešų) vaidmenų atlikėjai.
Ne veltui Estijoje ką tik sukurtas dokumentinis filmas „Fricai ir blondinės“ atveria įdomų fenomeną – nuolatinis nacių vaidmenų skyrimas lietuvių, latvių ir estų aktoriams ilgainiui leido režimui suprojektuoti priešo ir fašisto įvaizdį į Baltijos šalis. Provokatyvus estų filmas jau susilaukė aštrios reakcijos Estijoje, bet neabejotinai iškėlė problemą, kurią verta tyrinėti pokolonijinių studijų lauke.
Tad sovietinėje kultūroje būta visko – sovietmečiu neužgesusios rusų kultūros didybės ir universalizmo, autentiško internacionalizmo (kurio, regis, nebelieka dabartinės Rusijos kultūroje), bet sykiu ir kovingos, bet bevaisės propagandos, menkaverčių kūrinių, aukštojo meno karikatūrų ir juodai baltos socialinės optikos deformuoto pasaulio vaizdo. Vienas dalykas nekelia abejonių – jokio naujojo žmogaus ši kultūra nesukūrė. Lygiai kaip netapo ji ir veiksminga alternatyva Vakarams.
Sovietinė modernizacija (kaip ir už ją nė kiek ne mažiau baisi ir brutali Kinijos modernizacija) sukūrė modernybę be laisvės, arba, perfrazavus po Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ politikos į kultūrą atėjusios „šešiasdešimtųjų metų žmonių“ („šestidesiatnikų“) kartos lozungą, modernybę be žmogaus veido. Išsipildė George’o Orwello pranašystė, kad visos totalitarinės revoliucijos taps ilgiausiu keliu iš vienos prievartos ir išnaudojimo formos į kitą. Arba iš vienos kapitalizmo formos į dar žiauresnę.
O gražiausia, kas buvo sovietinėje kultūroje – tai nenužudyta, rusų ir kitų tautų filmuose, spektakliuose bei knygose karštai ginta kasdienybė, retos privatumo akimirkos, daiktai, nostalgija ir atmintis (visai kaip Winstono Smitho atveju iš Orwello „1984-ųjų“). Eldaras Riazanovas, Georgijus Danelija, Markas Zacharovas ir jų šilti, humaniški filmai buvo ne kas kita kaip modernybės su žmogaus veidu ilgesio paliudijimas. Turbūt tą patį galėtume pasakyti apie aukštąsias lietuvių kultūros akimirkas sovietmečiu.