Politinių ideologijų, principinių pozicijų išskirtinumas nustoja būti svarbiu rinkiminiu argumentu ir rinkėjui. Argi mes balsuojame už liberalias vertybes, arba už konservatyvias, arba už socialdemokratines?
Ne, mes balsuojame dažniausiai už partijų pavadinimus, kaip inertiškai egzistuojančius kiekvieno mūsų galvose vertybinius stereotipus. Dažnai balsuojame už lyderius, vedančius partinius sąrašus. Kartais balsuojame už atrakcines asmenybes, nes taip linksmiau.
Bet jei paklaustum eilinio balsuotojo, kodėl tu balsuoji už tą ar kitą partiją, kokiais vertybiniais principais remdamasis tu identifikuoji šią ar kitą partiją kaip savo partiją, jis nesugebės argumentuotai paaiškinti. Nes nesugebame sau paaiškinti, kas yra mūsų norima valdžia, kokia ji turėtų būti ir kokius siekius ji privalėtų realizuoti?
Kaip mes regime mūsų valdžią? Ogi štai kaip: Seimas dirba sau, Vyriausybė sau, Prezidentas irgi sau, o žmonės palikti nežinia kieno valiai.
Vieningo sutarto veiksmo nelabai matyti. Štai ir koronaviruso epidemijos grėsmė, regis, turėtų sutelkti valdžias darniam veiksmui, bet net pakankamai kuklus R. Karbauskio siūlymas sutarti dėl bendrų veiksmų šioje srityje tarp partijų, sulaukė kritikos arba, geriausiu atveju, tylėjimo.
Žiniasklaida tampa bene vienintele socialine struktūra, kuri pakankamai darniai kalba apie epidemiją ir jos prevencijos reikalus.
Bet... ar tikrai valdžia yra tokia, kokią mes ją įsivaizduojame? Na, visų pirma reikalas tas, kad mes žvelgiame į bet kokias valdžias iš savo siaurų vaizdinių pozicijos. Mums valdžia turi būti panaši į darželio auklėtoją: visur stebinti, perspėjanti ir mokanti paguosti bei padėti.
Deja, valdžia tokia nebus niekada, ir neturi būti. Valdžia turi blaiviai matyti problemas ir labai šaltai, netgi, sakyčiau, bejausmiai reikalauti iš visų sutarimo ir bendro veikimo vykdant strateginius visuomenės ir valstybės interesus.
Bet mes renkame tuos, kurie žada būti „darželio auklėtojais“, todėl valdžia vis ne ta. O žiniasklaida dar parodo, kaip ji daro ne taip, ir ne tą.
Kuomet laukiame aiškių sprendimų dėl daugelio visiems aktualių klausimų, regime ilgas ir ne visada suprantamas diskusijas, ginčus ir konfliktus. Dalis politikų labai ryškiai demonstruoja, kad išvis dirba tik sau ir savo draugams.
Taigi nėra tvarkos, sako tūlas pilietis ir eina žiūrėti televizoriaus, interneto ar radijo pasiklausyti. Bet tvarkos ir nebus, nes pilietis laukia jos iš kitų, bet nesiruošia veikti pats ir parodyti savo aplinkai, kad tvarkos pradžia ne Seimas ar Vyriausybė, o eilinis žmogus, gebantis sutvarkyti savo supratimą apie jį supančią socialinę, politinę ar tiesiog sanitarinę aplinką.
Mes šiandien nerimaujame dėl galimos naujos koronaviruso epidemijos bangos, bet mąstymo ir politinių santykių tarp partijų netvarka gali sukelti dar rimtesnes epidemijas šalyje, todėl ne tik plaukime rankas, bet ir išvalykime savo sąmonę nuo politinių kvailysčių ir tapkime atsakingais balsuotojais.
Naujos tvarkos ar papildomų taisyklių įpiršimas, draudimai (prekiavimo alkoholiu, vaistais ir pan.), įvairūs reglamentų keitimai kiekvienam atskirai atrodo kaip isteriškos akcijos, naivuolių administracinio agresyvumo raiška, tačiau pažvelgus į tai, kaip į visumą, galime sakyti, kad vyksta kitokios, ne demokratinės, ne biurokratinės, ne teisinės ar moralinės, bet tiesiog spontaniškos tvarkos realizavimas.
Spontaniškos, reiškia ateinančios iš valdžios (Seimo, Vyriausybės ar Prezidento institucijos) kaip netikėtas (nemotyvuotas, neplanuotas) sprendimas, prie kurio teks derintis ir jį vykdyti. Tokios spontaniškos tvarkos realizavimu mus siekiama grąžinti į bendradarbiavimo su valdžia vėžias – sprendimo vykdymas turi būti bendras ir visų sutartas, tada jis neatrodys spontanišku. Gal tai panašu technokratinę iliuziją, populistinį šaukinį, bet šiandien tai yra pati suprantamiausia ideologija, kuri rinkimų metu dominuos visame politinių jėgų diapazone.