Ilgą laiką maniau, kad išvykimas iš Lietuvos įrodo ryžtingą emigranto sprendimą nenumoti ranka į čia nesėkmingai ar netenkinamai besiklostančią buitį. Kiekvienas (e)migravęs ir nepasigailėjęs pasakys, kad prieš išvykstant daug ką būtina pasverti, paskaičiuoti, apsvarstyti. Taigi, neabejojau, kad emigrantai demonstruoja tvirtą stuburą, norą keistis, todėl galbūt ir rimtesnį požiūrį į gyvenimą nei tie, kurie pasilieka įtikėdami, kad gyventi Lietuvoje gali būti gera.
Keletą metų ar daugiau pragyvenus ne Lietuvoje ir grįžus čia bent pusmečiui ar metams, šį požiūrį pakoreguoja lietuviška kasdienybė. Eiliniam žmogui čia kasdien tenka kilti į kovą – su finansiniais sunkumais, biurokratija ar kitomis buitinėmis šmėklomis (vaizduotėje jos kasdien dauginasi). Lietuvoje beveik nelieka nieko kito kaip tik žiūrėti į gyvenimą labai rimtai.
Kaip tai susiję su emigracija ir kaip ši atmosfera veikia gyvenimą Lietuvoje? Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies.
Nuvykus kone bet kur iš mūsų šalies, į akis iškart krenta, kad ten beveik visi – nuo pardavėjo iki filosofo – yra labiau atsipalaidavę ar bent skleidžia mažiau inercijos. Įdomu, kad net Lietuvoje susidūrus su užsieniečiais neretai kyla pirminis įspūdis ar tenka išgirsti vertinimų, kad atvykėliai nieko pernelyg mandro nepasako, nesukuria, neparodo. Kliše tapo įsitikinimas, kad Lietuvos moksleiviai yra labiau subrendę ir gudresni nei vakariečiai.
Tokiais ir panašiais teiginiais mėginame sau įteigti bent kažkokį pranašumą prieš tas šalis, kurios mus lenkia dauguma elementarių socialinių ir ekonominių rodiklių. Būtent dėl jų svetur susiduriama su mažiau tokių įtampų, kurios šiandien Lietuvoje tapo norma. Dauguma mūsų normų ten net būtų įvardintos kaip konformizmas ir socialinio spaudimo paseka. Pavyzdžiui, Lietuvoje iškart po vidurinės metamasi į tolimesnius mokslus, o Vakaruose jaunimui po mokyklos baigimo įprasta ir dažnai patariama metams išvykti iš šalies. Neturėti aukštojo išsilavinimo daug kur užsienyje yra OK. O kai Vakaruose sulaukus keturiasdešimties keičiama karjera ar kimbama į mokslus, tai netraktuojama kaip vidutinio amžiaus krizė.
Visai nenuostabu, kad nuo tokios inertiškos kasdienybės bėgama: užsibarikadavus už šarvuotų durų imama baimintis kaimynų, skandinamasi alkoholyje („Google Street View“ užfiksavo tikrąją neregėtąją Lietuvą). Ir esama dar įtaigesnės alternatyvos kasdienei rutinai. Paraleliniu pasauliu tampa populiarioji kultūra, kurioje dažniausiai nebelieka nė ženklo tos slogios rimties, išspinduliuojamos net autobusų vairuotojų.
Mūsų televizija žiemą vasarą varva lėkšto humoro sirupu. Lietuviškų teatro premjerų plakatai dėmesio siekia kičiškiau nei vidurinės mokyklos karnavalas atrodančių personažų nuotraukomis. Po dienos darbų renkamės leipti juokais, nes kitaip Lietuvoje tiesiog neįmanoma išgyventi. Šito apstu ir svetur, bet tuo neapsiribojama. Populiarioji kultūra ten tampa buities tąsa, o ne atsarginiu išėjimu. Tarkim, Amerikos nepriklausomojo kino klasika lieka įdomi, nes sugrąžina mus į įprastas erdves, rodo atpažįstamus personažus. Toks kinas neleidžia pabėgti iš kasdienybės, bet kartais padeda į ją pažvelgti kitaip.
Emigrantams vis priekaištaujama, kad šie nežiūri į gyvenimą rimtai: esą jie meta respektabilią karjerą ar jos nesiekia, apleidžia vaikus ar neatsakingai juos tampo po svetimus kraštus, palieka senstančius tėvus, nutraukia ilgus metus kurtus socialinius ryšius. Toks gėdinimas paveikus, kai užmarštin reikia nustumti tūkstančius žmonių, kurių buitį palengvino iš užsienio atsiųsti pinigai. Ir dar toks gėdinimas slepia elementarų inkvizitorių apmaudą, kad kaltinamiesiems pavyksta gyventi su mažiau įtampų.
Nusileidus kaip visada tuščiuose Vilniaus oro uosto tyruose, o ausyse tebeaidint unikalioms lietuvių keleivių ovacijoms, stukteli mintis. Gal šiuos aplodismentus reikia ironiškai priimti kaip kiekvieno pakeleivio sau siunčiamą pasidrąsinimą? Išlikimo drama prasidėjo. Palaiminti tie, kurie šio spektaklio nepriima labai rimtai arba turi kur grįžti reabilitacijai.