Birželio pabaigoje Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“ išplatino kreipimąsi, kuriuo ragina nesilaikyti naujojo Švietimo įstatymo nuostatų bei piktybiškai nedidinti lietuvių kalba mokomų dalykų skaičiaus. Kreipimasis iš esmės ragina niekinti Lietuvos Respublikos įstatymus, nes jaučiama, kad bent minėtame regione tai yra įmanoma daryti išvengiant normaliai teisinei valstybei būdingų pasekmių.
Reaguodama Vyriausybė davė tam tikrą „meduolį“ – 5 proc. padidino prie tautinių mažumų ir mišrių mokyklų mokinių krepšelių mokamą priedą, taip pat siūlo sudaryti galimybes moksleiviams mokytis lenkų kaip antrosios užsienio kalbos. Tačiau vargu ar tai – problemų sprendimo būdas. Būtina, kad greta minėtų paskatų sektų ir „lazda“ – tarkime, ta mokykla, kuri ignoruoja įstatymus ir paklūsta „Macierz Szkolna“ raginimams, pereitų tiesiai Švietimo ir mokslo ministerijos, nebe vietos savivaldybės, žinion, taip apribojant galimybes savavališkai veiklai.
Jei pirmasis klausimas yra svarstymas dėl asmens tapatybės bei susijęs su asmeniniu žmogaus pasirinkimu, tai gatvių ženklinimas – kolektyvinės tapatybės klausimas. Nejau iš tiesų tikima, kad toks žingsnis padės geriau integruoti vietos gyventojus bei užgesins konflikto židinius? O gal šis valdžios veiksmas nėra banaloka reakcija į Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio raginimą lenkų tautinei mažumai laukti palankių sprendimų iš Lietuvos valdžios pusės? Ignoruojama tai, kad daugeliui gyvi prisiminimai apie pirmųjų nepriklausomybės metų bandymą Vilniaus krašte kurti lenkų autonomiją, be to, dar ir šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja panašius klausimus eskaluojantys priešiški Lietuvai judėjimai. Dėl šių aplinkybių dvikalbės lentelės turėtų atvirkščią norimam efektą ir tik dar padidintų įtampą tarp tautiškai nusiteikusių lietuvių ir lenkakalbių Lietuvos piliečių.
Tokios kalbos pasigirdo kone tuo pat metu, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad dvikalbiai gatvių pavadinimai yra įstatymo pažeidimas, ir per mėnesį nurodė lenkiškas lenteles nukabinti. Valstybinės kalbos sergėtojų pastangos galiausiai buvo vainikuotos sėkme, bet politikai tuoj pat suskubo kelti diskusijas apie įstatymo pažeidimo įteisinimą. Šiuo atveju veiksmai galėjo būti priešingi: elementariai įspėjama, kad vietos valstybės tarnautojai (jei tokių atsirastų), vangiai ar apskritai nevykdę LVAT sprendimo, būti priversti trauktis iš pareigų už piktybinį teisinį nihilizmą.
Akla nuolaidžiavimo politika (turinti itin neigiamas konotacijas istorinėje perspektyvoje), kurią primena pastarieji valdžios siūlymai, problemų neišspręs, o tik dar labiau jas gilins, skatindama lietuvių ir lenkų priešiškumą. Juk būtent šis supriešinimas yra didžiausia politinės monopolininkės šiame krašte Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) stiprybė. Tai jėga, kuri politinį kapitalą kaupiasi kurdama atskirtų lenkų bei juos engiančių lietuvių įvaizdį, neturintį jokio realaus pagrindo net ir daugelio blaiviai situaciją vertinančių lenkų akyse.
Dramatizuojant padėtį pabrėžiami ir išskirtinai blogi Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai. Tačiau šioje vietoje ignoruojama tai, kad strateginiai tarpvalstybiniai projektai, susiję su elektros linijomis, atomine energetika, sėkmingai juda į priekį. Pirmiausia todėl, kad tarptautinėje politikoje sprendimų variklis dažniausiai yra ne santykių atmosfera ar simpatijos, bet elementarūs naudos išskaičiavimai.
Tam, kad keistųsi situacija, reikia ne lenteles lenkų kalba įteisinti (juolab, kad toks siūlymas Seime vėl greičiausiai patirtų krachą ir suteiktų pagrindo dar vienai pasipiktinimo bangai), o dėmesį koncentruoti į kitus dalykus. Elementaru, kad šiais laikais kertinį vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę vaidina žiniasklaida. Deja, minėtuose kraštuose dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir prasto lietuvių kalbos mokėjimo, dominuoja lenkiška televizija bei vietiniai laikraščiai, kuriuos galimai ne visai teisėtai iš valstybės lėšų dotuoja savų tikslų siekiančios Vilniaus bei Šalčininkų rajono savivaldybės. Vietos gyventojai, kuriems nesudaromos palankios sąlygos alternatyviems informacijos šaltiniams, kurie yra privalomi demokratijos atributai, yra susaistomi su realybės neatitinkančiais faktais. Kaip kitaip dar gali būti gyvos kalbos, jog to regiono Lietuvos piliečių pensijas užtikrina LLRA ar Lenkijos valstybė?
Džiugu, kad valdžia pradėjo kalbėti apie planus tobulinti vietos infrastruktūrą (pvz. asfaltuoti žvyrkelius), statyti stambius objektus ir kitomis panašiomis priemonėmis gerinti bendrą ekonominę situaciją sąlyginai investuotojų primirštame regione. Šios problemos dažnai be pagrindo buvo politiškai susiejamos su tautine nesantaika. Vis dėlto šios pastangos galimai nueis perniek, jei vietos gyventojams bus pateiktos kitoje šviesoje, pvz. kaip išskirtinai LLRA darbo vaisius. Todėl turi būti kovojama ne tik su neteisėtu spaudos leidinių dotavimu, bet ir visomis išgalėmis (pvz. nepriklausomo leidinio lenkų kalba sukūrimu, ką siūlo ir Vilniaus rajono gyventojas, politikas Ryšardas Maceikianecas) siekiama, kad vietos gyventojai nebūtų apipilami tendencinga informacija.
Ypatingai svarbi užduotis lauktų politikų, kurie privalo siūlytis vietos rinkėjams kaip alternatyva regione absoliučiai jau beveik du dešimtmečius dominuojančiai LLRA. Toks autoritarinius režimus labiau primenantis vienos partijos valdymas tam tikrais atvejais privedė prie savivaliavimo, kuris toli gražu ne visuomet atspindi paprastų rinkėjų nuomonę. Iš to išplaukia siūlymai kurti alternatyvią įstatymuose nustatytai švietimo sistemą, taip pat ima egzistuoti uždari socialinio lojalumo savivaldybėse tinklai, gajus apsuptos tvirtovės mitas. Tik susitelkę opozicijos politikai bei prasmingos rinkiminės programos, partijų dėmesys regionui, o ne jo laikymas iš anksto pralaimėta apygarda, gali išspręsti konfliktines situacijas bei išvengti niekam nereikalingos tautinės nesantaikos.