V. Uspaskichas nevengia kaltinti savus partiečius daromomis klaidomis, nuolaidomis partneriams. Ne per seniausiai net buvo supykęs dėl to, kad buvo atsisakyta vykdyti jo siūlymą, patvirtinti seniūnu jo statytinį. Taigi partijos viduje vyksta procesai, kurie V. Uspaskichui pasinėrus į savo teisinių kolizijų narpliojimą ir dažniau esant ne Lietuvoje, o Briuselyje, atvedė partinės darbiečių raidos procesus prie jam nepalankios situacijos partijoje.
Galime daryti prielaidas, kad partijos viduje susiformavo nuostata, kad be vienvaldžio lyderio jau yra ir kiti, kurie gali ir, matyt, nori pakreipti partijos veiklą kita kryptimi. Atsiminkime, kaip jautriai savo laiku V. Uspaskichas reagavo į Vydo Gedvilo galimą iškilimą partijoje. Buvo aistros ir vidiniai pasistumdymai, kurie vis dėlto atvedė prie kompromiso – V. Gedvilas užėmė vicepirmininko postą. Eina kalbos apie rimtą politikę ir viešajame lauke pozityviai traktuojamą Virginiją Baltraitienę, dėl kurios skyrimo ministre buvo daug ginčų. Gana neblogai atrodo Jonas Pinskus, kurio kandidatavimas į Vilniaus merus yra daugiau jo populiarumo testas visuomenei ir partijai su toli siekiančiomis partinės karjeros galimybėmis. Na o Loretos Graužinienės buvimas Seimo pirmininke vis dažniau iššaukia karštas V. Uspaskicho emocijas.
Bet visi tie įvykiai Darbo partijoje ir aplink ją demonstruoja giluminius poslinkius pirmiausia pačioje partijoje. Dalis subrendusių DP politikų jau nelabai nori būti valdomi iš šalies ir regi savo bei partijos ateitį visai kitame politinių principų bei interesų formate. Partija jau turi kitus lyderius, kurie galės be problemų perimti visą valdymą partijoje. Todėl laukime netikėtumų, nes V. Uspaskicho veiksmai gali atvesti jei ne prie pokyčių koalicijoje, tai prie partijos struktūros valymo bei politinių pozicijų kaitos. Kaip bus iš tiesų, priklausys nuo to, ar partijoje išties susiformavo blaiviai ir atsakingai mąstančių politikų dauguma.