aA
Britų autoriaus Vincento Hunto knyga „Kruvini miškai“ – tai pasakojimas apie XX a. istorinių negandų krečiamą Latviją ir jos gyventojus.
1943 m. sukurto Latvių legiono kariai. Ant dešinės rankovės – tautinės vėliavos spalvų ženklelis.
© Archyvo nuotr.

Vos porą dešimtmečių pasidžiaugus šalies nepriklausomybe, 1940 m. kraštą prarijo raudonasis sovietų slibinas. Niekinama ir plėšoma Latvija tapo totalitarinės SSRS dalimi, per kraštą nuvilnijo trėmimų ir kruvinų susidorojimų banga. Ne veltui pirmieji okupacijos metai latvių praminti Baisiaisiais. V. Huntas aprašo, kaip naikinta šalies inteligentija ir pasiturintys ūkininkai, Latvijos kariuomenės karininkai ir buvę nepriklausomos valstybės tarnautojai, įskaitant aukščiausius pareigūnus.

1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus nacių ir sovietų karui, kraštą užgriuvo vokiečiai. Naujieji okupantai atnešė savo tvarką ir įstatymus, dešimtys tūkstančių Latvijos vyrų, pasitelkus vienokius ar kitokius propagandos bei prievartos mechanizmus, mobilizuoti į pagalbinius policijos ir Waffen SS dalinius. Dažnas stojo į vokiečių tarnybą, norėdamas atkeršyti už pražudytus artimuosius, kiti tikėjosi užkirsti kelią pakartotiniam raudonųjų ordų antplūdžiui ir jų terorui.

Kruvini miškai
Kruvini miškai
© Archyvo nuotr.

Deja, 1944 m. prie Latvijos vėl priartėjo negailestingi sovietų gniaužtai. Netrukus visame krašte, o ypač vakarinėje Latvijos dalyje, užvirė kruvinos kautynės.

Nuo 1944 m. rudens iki pat Trečiojo reicho kapituliavimo 1945 m. gegužę vadinamajame Kuršo katile narsiai gynėsi vokiečių kariuomenės ir latvių dalinių likučiai. Sovietinį „broliškos respublikos išvadavimą“ lydėjo naujos represijos, trėmimai, kruvinas susidorojimas su visais neįtikusiais režimui.

Rašydamas „Kruvinus miškus“ V. Huntas nesitenkino sausu surinktos medžiagos perpasakojimu, bet pats keliavo po Latviją, lankėsi miestuose ir miesteliuose, Antrojo pasaulinio karo kautynių vietose, žuvusių karių kapinėse, bendravo su kraupių įvykių liudininkais, žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, kalbino Latvių legiono veteranus, mūsų laikais sprogmenų tebeieškančius išminuotojus ir net 1999–2007 m. Latvijos Respublikos prezidentę Vairą Vīķę-Freibergą, kurios šeimai teko bėgti nuo artėjančių „išvaduotojų“.

Visi tie liudijimai, taip pat įdomios pastabos iš autoriaus kelionės po Latviją „Kruviniems miškams“ teikia neapsakomo gyvumo. Ši įtraukianti ir kartu baisi knyga neabejotinai sudomins daugelį skaitytojų. Tai vakariečio požiūris į mažos Baltijos šalies istorijos tarpsnį.

Knygos ištrauka

Kuldyga su savo vaizdingą aikštę juosiančiais senais puošniais namukais yra vienas gražiausių Latvijos miestelių. Toks įspūdis susidaro dieną. Naktį man jis primena sudėtingą vienos krypties eismo sistemą prastai apšviestomis gatvėmis, palei kurias rikiuojasi senoviniai mediniai bei akmeniniai nameliai, daugelis jų yra uždarytomis langinėmis arba visai tušti. Atrodo, kad ta vienos krypties eismo sistema buvo sukurta XVI amžiuje. Nors taip tikriausiai ir yra.

<...>

Pozicijoje tykantis spygliuočių šakomis užmaskuotas vokiečių vidutinis tankas Pz. IV. Kuršas. 1944 m.
Pozicijoje tykantis spygliuočių šakomis užmaskuotas vokiečių vidutinis tankas Pz. IV. Kuršas. 1944 m.
© Archyvo nuotr.

Žengiame skersai aikštę ir patraukiame į kairę pagrindine parduotuvių gatve, kol prieiname batų parduotuvę.

Koridorius šalimais veda prie laiptų, kuriais užkopiame į antrą aukštą. Už kelerių dvigubų durų įsikūręs Latvių legione kovojusiems veteranams atstovaujančios asociacijos Daugavas vanagi skyrius su langais į minėtą gatvę. Organizacija gimė 1945 metais perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, o jos pavadinimas reiškia „Dauguvos vanagai“.

Kambario kampe – raudonos baltos ir raudonos spalvų Latvijos vėliava. Viduryje prie stalo sėdi trys pagyvenę vyrai, akivaizdžiai laukiantys mūsų. Mums įėjus į vidų, dvi vyresnio amžiaus moterys ant stalo padeda lėkštutes su sausainiais.

Du iš šių vyrų per karą nešiojo nacių uniformas. Vienas jų už Kalėdų mūšius apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Trečiasis buvo partizanas. O šios dvi ponios tada dar buvo vaikai. Artis verčia mūsų pokalbį, o aš įjungiu diktofoną.

Pirmas kalbėti pradeda Antons Leščanovs – pasitempęs, tvirtas ir neabejotinai išdidus vyras plikai skusta galva. Būtent jam priklauso Geležinis kryžius. Jis gimė 1921 m. kovą, o į kariuomenę pašauktas 22-ejų, kai gyveno šalies pietryčiuose – Silajanių kaime netoli Rėzeknės. Mokomas buvo Rygoje, o parako pirmą kartą paragavo Volchovo fronte už Leningrado. Taip pat kovojo prie Velikajos upės per simbolinį mūšį, kai 1944 metų kovo 16 dieną Latvijos 15-oji ir 19-oji divizijos pirmą kartą kovėsi kartu – dabar šis įvykis minimas kaip Legionierių diena.

Legione Leščanovs buvo puskarininkis, o per nuožmias kito mėnesio kovas sužeistas. Iš fronto jį parsiuntė atgal medicininei apžiūrai, ir jis buvo vienas iš vos aštuonių vyrų, likusių gyvų iš 160 karių dalinio.

Legionierius A. Leščanovs, apdovanotas Geležiniu kryžiumi.
Legionierius A. Leščanovs, apdovanotas Geležiniu kryžiumi.
© Autoriaus archyvas

– Buvau kulkosvaidininkas. Dirbome septynių žmonių komandomis. Vienas šaudė, vienas keitė vamzdžius, o kiti padavinėjo šovinius. Pirmieji du buvo geriausi šauliai ir šaudydavo pasikeisdami. Jeigu šaulys žūdavo, jį pakeisdavo vienas iš likusiųjų.

Kai mus atstūmė atgal iš Rusijos, traukdavomės naktį. Dieną vykdavo mūšiai, o paskui būdavo ramu. Vokiečiai pasinaudodavo ta akimirka pabėgti, bet mes bėgome naktį, kad turėtume tamsos priedangą.

Tarnavau Vokietijos kariuomenės 19-ojoje divizijoje. Kovojau kartu su generolu Rolandu Kovtunenka prie Nytaurės. Turėjome standartines vokiečių uniformas su latviškais ženklais: mundurą, šalmą su kamufliažu, o žiemą – žiemines uniformas.

Rusai nustūmė mus atgal iki Rygos. Maždaug spalio 11-ąją perėjome Dauguvą pontoniniu tiltu, kurį vėliau susprogdino vokiečių specialiosios pajėgos. Buvau vienas iš paskutinių juo žengusiųjų. Iš pradžių keliavome į Sluoką, paskui į Tukumą, o tada į Duobelę.

Tai buvo Kurzeme katls [Kuršo katilo] pradžia. Kovojome iš paskutiniųjų, nes buvome iš kitų latvių girdėję, kad atvyksta anglų bei amerikiečių pajėgos ir mus išgelbės. Niekas netroško dar vienos rusų okupacijos, nes puikiai žinojome, kad nė vienas per ją neišgyvensime.

Pirmas pono Leščanovo mūšis Kurše buvo spalį Putnakrogėje – šiandien šis kaimas praktiškai težymi kelių sandūrą tarp Jaunpilio ir Tukumo. Jis garsėja daugiausia tuo, kad ten per pirmąjį susirėmimą Kuršo katile sovietai prarado 26 tankus.

– Mano dalinio kariai Putnakrogėje susprogdino penkis tankus. Buvau kulkosvaidininkas, tad mano taikinys buvo visi pėsčiomis žygiuojantys kariai. Kiti vyrukai taikėsi į tankus. Aš taikiausi į važiuojančius ant jų vyrus, ypač jeigu jie patys atsišaudydavo. Kartais tankams pavykdavo prasiskinti kelią, ir tada su jais iš galo tvarkydavosi artilerija.

Turėjome septynis kulkosvaidžio vamzdžius, ir kai kuris nors taip įkaisdavo, kad negalėjome naudoti, – pakeisdavome jį. Per vieną dieną nukovėme daug vyrų... neskaičiavome kiek... bet kulkosvaidis beveik neturėjo poilsio. Įkaitęs šaudydavo ne taip taikliai, tad tiesiog šaudėme tiesiai ir klojome į mus bėgančius vyrus. Jie nesustodavo. Vėliau išsiaiškinome kodėl.

Jis kreivai nusišypso.

– Rusai turėjo sistemą – apie ją mums vėliau papasakojo rusų kariai. Už pirmosios karių bangos nugarų stovėjo NKVD karininkai, o kariams buvo pasakyta, kad jeigu nepuls pirmyn, šie juos nušaus. Taigi jie neturėjo pasirinkimo. Privalėjo pulti. Kartais, prieš eidami pirmyn su šūkiu „Už pergalę“, jie prisigerdavo šnapso.

Lestenėje vienas iš mūsiškių dezertyravo į rusų pusę. Beveik galėjome matyti vieni kitų veidus iš savo pozicijų. Tada rusai per garsiakalbius paleido populiarią latvių dainą, o tą vyruką privertė prabilti per megafoną. Jis žinojo visų pavardes.

Pradėjo tokiais žodžiais: „Latviai, ateikite pas rusus. Jums nieko nenutiks. Jie jums tik padėkos ir paleis.“ Šis pareigūnas [turėjo būti] majoras Wolfsonas. Bet iš tiesų jis jau buvo negyvas, ir visi tai žinojo. Visus, perėjusius pas rusus, nušaudavo.

Tada iš Lestenės išvykome į Blydenę, kur buvo kita fronto linijos dalis, ir vėl buvau sužeistas, jau trečią kartą. Į veidą. Šįkart patekau į ligoninę Puzėje. Tai buvo 1945 metų kovą.

Į ligoninę atvyko generolas ir pasakė: „Visi, galintys pajudėti, – į frontą. Kiekvienas, galintis paeiti, turi keliauti.“ Vienas daktaras paklausė: „O kas, jeigu paeiti gali, bet nieko nemato?“ Generolas atsakė: „Tik labai sunkūs ligoniai gali likti ligoninėje.“

<...>

1945 metų gegužę išsikasėme pozicijas fronto linijoje prie Gaikių – Remtės miške, bet iš esmės ten nevyko jokių kautynių. Staiga išdygo rusų kapitonas. Kažkas į jį šovė, bet naktį gavome naujus nurodymus. Ryte, maždaug 11-ą ar 12-ą valandą, kažkas rusų pozicijose ant namo iškėlė baltą vėliavą ir ėmė šaukti: „Karas baigėsi. Nešaudykit!“

Į mūsų pusę su balta vėliava ėmė artėti septyni rusai ir paklausė, kur mūsų karininkas. Tad mūsų karininkas nuėjo pas rusus, ir staiga abiejų pusių karininkai sušuko: „Ak, tai tu!“

Abu buvo latviai. Vienas jų – latvis iš vokiečių armijos, kitas – latvis iš Raudonosios armijos. Paprasti kariai taip pat buvo latviai.

<...>

Raudonarmiečiai eina pro „išvalytas“ vokiečių gynybines pozicijas. Latvija. 1944 m. liepa.
Raudonarmiečiai eina pro „išvalytas“ vokiečių gynybines pozicijas. Latvija. 1944 m. liepa.
© Archyvo nuotr.

Pirmas dalykas, kurį padarydavo rusai, – apieškodavo tave, ar neturi vertingų daiktų, ir pasiimdavo viską, ką turėjai. Buvo tokia garsi istorija apie du rusus, užmušusius vienas kitą, nes nepasidalijo kažko, ką vienas iš jų turėjo. Antrasis irgi norėjo to daikto, nes laikė jį vertingu, ir galiausiai abu žuvo.

Klausiu vyrų, kaip jautėsi kovodami vokiečių pusėje prieš rusus savo pačių žemėje. Žinodami, kad prie kariuomenės jungiasi ir į frontą keliauja vyrukai iš jų pačių kaimo, draugai ir bendraklasiai.
Atsako ponas Leščanovs:

– Būdavo, kad vaikinai palieka kaimą ir prisijungia prie kariuomenės, o vos po kelių valandų fronte mus pasiekia žinios, kad jų nebėra gyvų. Jie kovojo už Latviją – Latvijos laisvę. Kito pasirinkimo neturėjo. Tuo metu mus palaikė tik Vokietija, tad jie ėjo į Vokietijos kariuomenę. Amerikiečiai ir britai žadėjo padėti, bet... nieko.

<...>

Esu prie pyragėliais ir kava nukrauto stalo sėdintis britas – visas šis svetingumas tik tam, kad galėčiau išgirsti 70 metų senumo istorijas. Šie žmonės tikėjosi, kad britai atvyks padėti jiems kautis su sovietais, bet jie taip niekada ir neatvyko. Latvis verčia istorijas į anglų kalbą, kad britas suprastų. Britas supranta. Papurtau galvą ir gūžteliu pečiais:

– Kaip norėčiau, kad būtume galėję padėti.

Žinau, kad, okupuodami Paryžių, naciai nukreipė dėmesį nuo sovietų, įžengiančių į Latviją, kad po Diunkerko turėjome susitelkti į savo pačių kovą, kad Jaltoje Churchillis primygtinai nereikalavo Latvijos nepriklausomybės. Latviai mano – ir tam yra šiek tiek pagrindo, – kad britai paliko juos likimo valiai. Aš tuo metu dar net gimęs nebuvau. Visi tai supratę imame juoktis. Bet kaip smarkiai jie trokšta, kad viskas būtų buvę kitaip.

Ponas Leščanovs pasakoja toliau:

– Visi norėjo, kad nutiktų taip pat, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai amerikiečiai ir britai padėjo mums atgauti nepriklausomybę.

Latviją pasiekdavo Amerikos radijas. Jo klausydavosi partizanai ir darbininkai. „Mes jus išlaisvinsime“, – žadėjo amerikiečiai.

Bet nieko nenutiko. Po karo Churchillis pasakė Rooseveltui: „Paskerdėme ne tą kiaulę. Turėjome paskersti Raudonąją kiaulę.“

Suprantu, kad kai kam gali pasirodyti, jog šie vyrai prijaučia naciams. Manau, kad turiu abiejų legionierių paprašyti patikslinti savo poziciją:

– Jūs abu kovojote už Latvijos nepriklausomybę?
– Taip. Be abejonės.

Abu vyrai linkteli. Konservatyvesnė bulvarinė Britanijos spauda pastaraisiais metais skelbė, kad dėl to, jog kovėsi Vokietijos pusėje, o kai kurie priklausė SS, latviai buvo nacių šalininkai. Turiu galimybę paklausti pačių nacių uniformą vilkėjusių vyrų, kaip jie į tai reaguoja. Prašau Arčio atsargiai išversti mano klausimą:

– Tai jautri tema, bet Anglijoje apie ją diskutuojama. Tie vyrai prarado draugus ir žmones iš tų pačių kaimų, daug aukojosi dėl Latvijos nepriklausomybės, bet buvo su vokiečių uniforma. Dabar, po 60, 70 metų, žmonės kalba, kad jie prijautė naciams. Kaip jie į tai reaguoja?

Ponas Leščanovs palaukia vertimo ir gūžteli pečiais:

– Ir ką dabar galima padaryti? Ką pasakyti? Negali niekaip reaguoti. Tai tiesa, šokiruojanti tiesa, bet ką mes galime padaryti? Prie to pripratome. Sovietmečiu mus vadino fašistais. Sakė, kad legionieriai žudė žydus, bet tai darė Arājo batalionas – su mumis nesusijusios specialiosios pajėgos. O jeigu kalbėsime apie patį Arājį bei jo asmenybę, tai istorija tokia, kad sovietai nužudė jo tėvus, tad akivaizdu, jog, atėjus vokiečiams, jis perėjo jų pusėn. Nes norėjo atkeršyti.

Pateikiu dar vieną klausimą apie šių latvių motyvaciją. Kiek įtakos turėjo Teroro metai jų apsisprendimui stoti į kovą prieš sovietus?

Ponas Leščanovas, staiga ganėtinai susijaudinęs, atsako:

– Atėjo rusai, visur iškėlė baltas vėliavas, rodė filmus ir sakė: „Turite vykti į Sibirą ir darbuotis kirviu.“ Mes juokėmės, nes Latvija tada buvo labai moderni šalis – kaip Anglija. O tada keli įtūžę rusai tarė: „Matome daug latvių damų, vaikščiojančių su šilkinėmis pėdkelnėmis. Greitai to nematysite.“ Rusai atėmė mūsų maistą ir išsiuntė dideles jo siuntas sunkvežimiais į Rusiją, nes komunistai gyveno vargingai. Kai kuriems rusams Latvija atrodė kaip paroda. „Čia taip gražu“, – sakydavo jie.

– Kaip jaučiatės dabar, nebelikus sovietų? – klausiu. Ponas Leščanovs nusijuokia:

– Pagaliau galima šnekėti. Žinai, kad NKVD tavęs nepričiups. Sovietmečiu šnekėti negalėjai, nes tą pačią akimirką tave būtų įmetę į kalėjimą, jeigu būtum pasakęs ką nors apie Rusiją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: gausesnis sniegas – tik trumpam (13)

Atkeliavusi sniego zona pirmadienio dieną iš Lietuvos po truputį trauksis. Keliai kai kur vis dar...

Itin nuožmus diktatorius savo aukų ramybėje nepaliko net po kankinančios mirties (116)

Idi Aminas ne be pagrindo įtraukiamas į nuožmiausių pasaulio diktatorių sąrašą. Tai...

Kraupus 14-metės iš Lietuvos nužudymas apauga vis naujomis detalėmis: tarnyboms buvo žinomas ir žudikas, ir jo auka (118)

16-metis, kaltinamas išžaginęs 14 m. Viktoriją, o paskui mirtinai uždaužęs ją į plaktuką...

Per Kalėdas parduotuvės nedirbs: paskelbė visų prekybos centrų darbo laiką (365)

Šiemet nė vienas prekybos centras Lietuvoje nedirbs pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją,...

Gudaitis po rungtynių susimušė su varžovu (29)

Artūras Gudaitis sekmadienį Italijos krepšinio čempionate surengė sėkmingą pasirodymą, tačiau...

Kaip meluoja filmų kūrėjai: kas iš tiesų nutinka, kai į automobilį pataiko kulka (34)

Automobiliai yra dažnas veiksmo filmų motyvas. Suderinkite automobilių gaudynes su susišaudymu...

Sabonis sustiprino savo pozicijas lygos lyderių sąraše, „Pacers“ pratęsė ilgiausią pergalių seriją

Ilgiausią savo šio sezono pergalių seriją NBA pirmenybėse pratęsė Indianos „Pacers“...

Kaip pasirinkti – kaupti II ar III pakopos pensijų fonduose? (121)

Lietuvoje egzistuoja trys pensijų pakopos ir kiekviena iš jų suteikia skirtingas kaupimo galimybes....

Rimvydas Valatka. Septyni kiaulių ūkio principai (697)

Eina į pabaigą trečiasis Džiaugsmo sekmadienis su valstiečiais ant altoriaus. Plėsdami vidinę...