2018 m. gruodį baigęs darbus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje A. Eidintas tebėra istorikas ir rašytojas, tad sumanė sudėlioti į vieną knygą, kokį humorą aprašė ir kitų šalių diplomatai, žurnalistai, jo rūšis, tyčinę ar atsitiktinę prigimtį, tipinius atvejus, ir net tokius pokštus, kokius kartais iškrečia apskritai humoro jausmo neturintys diplomatai to net nenorėdami...
Aprašomi išskirtinai tik diplomatiniame darbe humoro apsireiškimai iš įvairių šalių (tarp jų ir 19-kos Lietuvos ambasadorių pasakojimai), kitų valstybių ambasadorių, ministrų, prezidentų prietykiai, todėl tai nėra autobiografinė knyga, anaiptol.
Nagrinėjama pagrindinė tema – humoras. Jis naudingas vystant dvišalius ir daugiašalius santykius, jeigu moki juo pasinaudoti. Autorius nepaliaujamai tiki, kad jo naujoji knyga būtent to ir išmokys skaitytojus... Pirmiausia esamus ir būsimus diplomatus, verslininkus ir kt., o visus humorą mėgstančius žmones ji vers nevalingai šypsotis, kartais ir nusijuokti.
Apskritai knyga „Diplomatų šypsenos ir pokštai“ – rimta, skiriama rimtiems žmonėms, kurie dažnai bendrauja su užsieniečiais, taip pat Lietuvos karininkams, kurie NATO narystės rėmuose dalyvauja susitikimuose ir misijose su kitų valstybių kariškiais, mūsų šalies esamiems ir būsimiems gynybos atašė.
Tačiau naudingiausia ji bus verslo žmonėms – tūkstančiams mūsų apsukrių žmonių, kurie kasdien bendrauja su užsienio kompanijų atstovais, veda su jais derybas ir yra savotiški ekonominiai diplomatai, reprezentuojantys mūsų šalį – ekonominė arba prekybos diplomatija dažnai net dominuoja atskirų šalių santykiuose, o tradicinė diplomatija gina prekybą, savo šalies ūkinius interesus kitose šalyse.
Knyga neabejotinai padės atsakyti į klausimą, kaip su geros nuotaikos trykštelėjimais, sąmojumi, išmone, pajuokavimais mes galime daugiau pasiekti versle ir politikoje. O kad humoras daugeliui reikalingas – akivaizdu, nes žmonės tarp pokštaujančiųjų pralinksmėja, pagerėja jų kraujo apytaka, virškinimas, nuo kretėjimo iš juoko mažėja pilvas – tirpsta riebalai, smarkiau suplaka širdys, todėl it šešėlis prieblandoje ilgėja amžiaus vidurkis – tad knyga bus puikus antidepresantas mėgstantiems humorą. Juk visi nusipelnė gyventi geriau.
Autorius sako, kad pats didžiausias šios knygos rašymo motyvas – pasidalinti skaitytu, regėtu ar „suskeltu“ diplomatiniu humoru, nes juokas, humoras net padeda lengviau įveikti komplikuotą situaciją.
2020 m. vasario 22 d. (šeštadienį) 16 val. Knygų mugėje parodų rūmuose „Litexpo“, 3.2 auditorijoje, įvyks knygos „Diplomatų šypsenos ir pokštai“ pristatymas smalsiems skaitytojams. Pristatymą moderuos 1999 m. geriausias Europos vyrų krepšinio treneris Jonas Kazlauskas. Bus tikrai linksma, nes abu pašnekovai labai mėgsta juokauti. Daugelis jau dabar spėja, jog, be įprastinių kalbų, A. Eidintas darys išmanias įžvalgas apie krepšinį, o moderatorius J. Kazlauskas – apie humorą diplomatijoje, papasakos apie juokingus ambasadorius ir mandagiai apklaus autorių, kaip jis sugebėjo parašyti „tokią gerą ir įdomią knygą“ (citata iš nugirstų gatvėje pokalbių).
Beje, knyga gausiai iliustruota nuotraukomis. Tai atpirks smulkius jos trūkumus, kurių gali pasitaikyti – juk autorius pirmą kartą mūsų literatūroje ieško humoro (linksmumo) vienoje srityje – diplomatijoje.
Skelbiame trumputę ištrauką iš šios knygos, kurioje pasakojama apie situacijas, neretai ištinkančias Lietuvos diplomatus.
Ambasadų interesantai
Skirtingose šalyse jie labai įvairuoja, kaip įvairūs ir reziduojamų šalių gyventojai. Dar 1964 m. spalio mėnesį savo rašytame panešime į Londoną Didžiosios Britanijos ambasadorius Jugoslavijoje Archibaldas Wilsonas yra unikalus. Kiekvienas diplomatas girdi jų kalbas virtuvėse: du anglai sudaro klubą, o trys serbai – pilietinį karą. Tautiniai skirtumai Jugoslavijoje, suprantama, kelia problemų. Belgrado operoje gali išgirsti slovėnų tenorą, dainuojantį pagrindinį vaidmenį itališkai, nors jis apsuptas daugybės serbų dainininkų, motyvuojant tuo, kad tas slovėnas nemoka jo valstybės sostinės kalbos.
Beveik visuotinė arogancija ir pasitikėjimas savimi glūdi kiekvienos individualybės viduje. Čia sakoma, kad jugoslavų vaikas kiek prakutęs pirmiausia sako ne „mama“ ar netgi ne „papa“, bet „znam!“ (žinau) su tam tikru lengvai įsivaizduojamu tęsiniu: „Man nereikia aiškinti!“ arba „Žinau geriau už tave!“. „Tas orumas ir pasitikėjimas savimi dabartiniais laikais yra visuotinis“, – pabrėžė A. Wilsonas. Tuo jis galėjo įsitikinti atsakydamas į seno Makedonijos valstiečio klausimą, kas jis toks yra. Valstietis, sužinojęs, kad prieš jį stovi ambasadorius, nenuneigiamu tonu pasakė: „Jūs, užsieniečiai, kalbate apie ambasadorius. Mes, jugoslavai, juos vadiname konsulais.“1
Kartais būdavo smagu justi kiek panašų orumą ir tarp lietuvių, dirbant jau Norvegijoje. Mūsų ambasados konsulė atėjo į mano kabinetą ir pranešė, kad lietuvis, nuteistas ir sėdintis Oslo kalėjime, nori būtinai pasikalbėti su konsulu. „Tai nuvažiuok ir pasikalbėk“, – patariau. „Ne, jis reikalauja jūsų, ambasadoriau, tik jis vadina jus konsulu, bet pavardę gal iš laikraščių tiksliai žino. Čia jo laiškas, jis paskelbė bado streiką ir rašo, kad jau negeria vandens. Tai pavojingiausia bado streiko dalis žmogaus sveikatai ir net gyvybei“, – pridūrė Laura.
Reikia vykti, skundžiasi Lietuvos pilietis, nesvarbu, kad jis dabar kalinys. Konsulė Laura Dilytė-Butkienė apšvietė mane apie tą lietuvį kalinį. Norvegai duomenų apie jį turėjo apsčiai. Savo automobilio buferyje gabeno iš Kauno 9 kg narkotinių medžiagų, pasienyje buvo suimtas su įkalčiais ir nuteistas.
Nuvykau su konsule į kalėjimą, mums skirtame pokalbių kambaryje laukė jaunas vyras, kaunietis, į badmiriaujantį panašus nebuvo, ir tai mane paguodė. Atrodo, pagrindinis jo tikslas buvo, man padedant, susitrumpinti kalinimo laiką, nes jis iš karto pareiškė, kad yra nuteistas neteisingai ir kad byla suklastota, todėl reikalauja, kad Lietuvos valdžia padėtų rasti teisybę. Atsakiau, kad jis buvo suimtas su įkalčiais, viskas puikiai norvegų policijos dokumentuota, todėl jis ir pralaimėjo visus teismus, kokie tik yra Norvegijoje, jo bylą svarstė apeliacinis ir dar kažkoks aukščiausiasis teismas, kurie jo kaltę visiškai pripažino. Jis pažeidė Norvegijos įstatymus, todėl ir kalinamas, o mes prieš Norvegijos įstatymus eiti negalime.
– Aš, nors ir diplomatas ir turiu visas privilegijas bei imunitetus, taip pat turiu laikytis ir laikausi Norvegijos įstatymų, netgi moku baudas už greičio viršijimą, – paguodžiau jį.
Jis pradėjo mane spausti, kad turiu jam padėti. Gana gerai spaudė, ėmė skųstis, kad jį čia prastai traktuoja, skriaudžia.
– Aš galiu padėti jums, jeigu kalėjimo valdžia jus kaip nors išimtinai skriaudžia ir skriaudžia kaip lietuvį, Lietuvos pilietį, o tokių skriaudų nepatiria kaliniai norvegai. Tik tokiu atveju.
Jis susimąstė, gana ilgai galvojo, ką atsakyti. Pagaliau prisiminė:
– Visą laiką prašau skirti man žaidimų kambarį nuo 12 val., o gaunu tik iš ryto, nuo pusės dešimtos, pačiu nepatogiausiu laiku...
Situacija paaiškėjo galutinai. Jis iš tiesų neturėjo dėl ko skųstis, tiesiog galvojo, kaip susimažinti bausmę.
Tuo metu kaip tik vyko Norvegijos ir Lietuvos vidaus reikalų ir teisingumo ministerijų pasitarimai, svarstyta ir galimybė lietuviams, nuo kurių gausos jau darėsi striuka Norvegijos kalėjimuose, atlikti bausmę Lietuvos kalėjimuose.
Tai prisiminęs pasiūliau:
– Turiu jums pasiūlymą tam atvejui, jeigu čia daugiau neapsikęsite, – kalbėjau kaliniui. – Štai jums popieriaus lapas, rašiklis, rašykite pareiškimą, kad pageidaujate likusią bausmės dalį atlikti tėvynėje, sakykime, kad ir Lukiškėse. Aš tikrai žadu tarpininkauti ir palengvinti jūsų dalią kaip įmanoma greičiau. Jūs atsigausite.
Jis tiriamai pažvelgė į mane svajingomis akimis, tikriausiai mintyse lygindamas Oslo ir Lukiškių kalėjimo žaidimų kambarių interjerą ir ten esančius žaidimus, kompiuterius. Galimas daiktas, jo galvoje sukosi mintys, kokio riboto proto žmones Lietuvos valdžia siunčia į užsienį ambasadoriais.
Rašyti pareiškimą neskubėjo, žadėjo pagalvoti.
Atsisveikinę su juo išvykome iš kalėjimo. Netrukus sužinojome, kad tą pačią dieną jis ėmė gerti vandenį, o rytojaus dieną pradėjo ir noriai valgyti. Viską. Jo prašymo atlikti bausmę Lietuvoje, Lukiškėse, ambasada nesulaukė.
Izraelyje interesantai atvykdavo su nusiskundimais, kurių nepašalindavo įvairios Lietuvos kompanijos ar organizacijos.
Pagyvenęs pilietis, sutartu laiku atvykęs į ambasadą, turėjo finansinių pretenzijų „Lietuvos geležinkeliams“. Paprašiau trumpai supažindinti su skundo esme, kuo jie nusikalto.
Štai toks pasakojimas. Izraelio pilietis nuskrido į Maskvą, o iš ten traukiniu Maskva–Vilnius, visai gerai įrengtoje kupė, talandavo sau žvaliai Lietuvos kryptimi, nes turėjo nusipirkęs gydomąjį kelialapį vienoje Druskininkų sanatorijoje. Jis jau mintyse mėgavęsis purvo ir mineralinių vandenų voniomis bei sūraus vandenėlio gurkšnojimu iš ąsotėlio, tačiau užsigeidęs arbatos.
– Jūs esate važiavęs tuo traukiniu? – pasidomėjo tas rusakalbis izraelietis, vasaras vaikystėje praleisdavęs Lietuvos pajūryje arba Druskininkuose.
Kadaise buvau važiavęs į Maskvą skaityti disertacijų V. Lenino bibliotekoje ir dar kelis kartus, o ką?
– Tada turite prisiminti, jog arbata traukinyje buvo atnešama gražiuose metaliniuose įdėkluose stiklinėms su rankenėlėmis, kad arbatą keleivis galėtų išlaikyti rankose, nes ji visada būdavo pasiutusiai karšta.
Karštas stiklines su metaliniais įdėkliukais karštai arbatos stiklinei gerai prisiminiau.
– Tačiau dabartiniame jau Lietuvos traukinyje man atnešė arbatą ne metalinėje, bet plastikinėje įmautėje, – priekaištingai pasakė izraelietis, – ir dėl to aš reikalauju kompensuoti patirtus nuostolius.
Paprašiau konkretizuoti pretenzijas „Lietuvos geležinkeliams“ ir kokių nuostolių jam teko patirti.
– Plastikinė įmautė arbatai, – tęsė jis, – nėra tokia gera kaip tiek metų tarnavusi metalinė forma, prie kurios buvau įpratęs. Man jau ruošiantis pradėti ją siurbčioti, plastmasė labai greitai ištirpo, stiklinė staiga išslydo ir apsiliejau verdančiu vandeniu, – kone suriko jis jau gerokai pykdamas.
– Užjaučiu jus, – nuoširdžiai pagailėjau.
– Aš nusideginau, – parodė jis į šakumą, – tą vietą... – susidrovėjo apgailestaudamas, – labai skaudžiai nusideginau... Taigi, gavęs medicinos pagalbą, nudegimo skausmą malšinančio tepalo, šiaip taip iškenčiau kelionę iki Druskininkų. Tai buvo didelė kančia.
– Tikrai atsiprašau už tokį „Lietuvos geležinkelių“ nevykusį sprendimą ir perduosiu jūsų nusiskundimą...
Jis kimiai ir kiek nervingai nusijuokė:
– Perduosiu... Man šito maža. Aš reikalauju solidžios piniginės kompensacijos, – griežtai išpyškino pilietis.
Ir paaiškino atsargiai rinkdamas žodžius ir dėliodamas vieną po kito vis svaresnius argumentus:
– Dėl nudegimo negavau nė vienos gydomosios procedūros, nes negalėjau apskritai lįsti į vandenį, purvą ir panašiai, net į ataušusį. Vienoje vietoje net luposi oda, – paaiškino jis, smiliumi rodydamas į šakumą, – taigi sužlugo visi pasimatymai su atvykusia iš Rygos drauge, kuriai aš tapau nereikalingas, nes buvo skausminga net vaikščioti...
Ir iškilmingai išsitraukęs iš vidinės švarko kišenės pailgą voką pranešė man jį ištiesdamas:
– O štai čia mano surašyta sąskaita „Lietuvos geležinkeliams“.
Jis pateikė pretenzijų sąskaitą: joje nurodyta lėktuvo „Tel Avivas–Maskva“ ir atgal, traukinio Maskva–Vilnius ir atgal bilietų kainos, autobuso Vilnius–Druskininkai ir atgal bilietų kainos, sumokėtų, bet negautų (ne dėl jo kaltės) gydymo procedūrų kainos, gyvenamojo ploto nuomos suma, kurią jis sumokėjo, nes negalėjo pasikeisti kelionės bilietų, gydymo paslaugos, vaistų kainos, netgi arbata sulietų kelnių valymo paslaugos kaina. Bet pati didžiausia buvo moralinės kompensacijos suma.
Man buvo įdomu, ar jis nejaučia nė truputėlio savo kaltės, kad ta įmautė arbatos stiklinei išsilydė, jis juk galėjo pasidėti arbatą ant staliuko, o ne laikyti pakeltą ir dar tiesiai virš pilvo.
Jis atsakė, kad tai vien kompanijos kaltė, nes ji turėjo numatyti tokią galimybę, kaip ir tai, kad jis su arbatos stikline gali išeiti pasižmonėti net į tambūrą ir ten aplieti vaikus ar praeivius.
Ginčytis nebuvo prasmės. Paėmiau jo pareiškimą, sąskaitas, visus priedus ir pažadėjau išsiųsti į Vilnių „Lietuvos geležinkeliams“.
Daugiau susitikti su tuo įdomiu žmogumi neteko.
Dar vienas įdomus atvejis. Ispanijoje dirba Lietuvos ambasada, ir per patį vidurdienio karštį pasigirsta skambutis į duris. Sekretorė ispanė, taigi vietinė moteris, energinga ir giliai tikinti Dievą, pažvelgia į monitorių ir žaibiškai nuspaudžia skambutį į ambasadoriaus Arūno Vinčiūno2 kabinetą:
– Arūnas, gelbėk, aš bijau, ten už durų stovi pats Jėzus!!!
Susidomėjęs reto svečio žemiškuoju vizitu Vinčiūnas nueina prie monitoriaus – tikrai, už durų stovi vyras su ūsais ir barzda, užsimetęs ilgą apsiaustą, o rankose – ilga piemens lazda, kaip iš akies luptas Jėzus iš Nazareto. Būtent tokiu pavidalu vaizduojamas gausybėje paveikslų šventyklose ir muziejuose.
Ateivis netgi su spygliuotu vainiku ant galvos.
Sekretorė dreba iš baimės ir ima raginti kviesti policiją. Arūnas Vinčiūnas nueina prie durų, jas praveria ir paaiškėja, kad tas a la Jėzus iš Nazareto jau neblogai pramokęs lietuviškai, nes pasisveikina švaria tartimi:
– Laba diena.
Abu pasisveikina, susipažįsta, pasikalba. Pasirodo, tai mūsų tautietis, gyvas žmogus, keliaujantis po Ispaniją autostopu, visiškai veltui, nes kas nesustos pavežti tokios įdomybės? Pasirodo, toks stilius Ispanijoje labai padeda stabdyti lengvuosius automobilius ir sunkvežimius.
Tad, keliauninkui gavus nusiprausti, atsigerti, pailsėti, į valias pasikalbėjus, šventųjų paveikslų centrinio personažo įsikūnijimas iškeliauja toliau233.
Daugiausia kreipiamasi į ambasadų konsulus, būtent jie dažnai rūpinasi labai žemiškais reikalais ir patiria įvairiausių istorijų. Mat visada pademonstruoja gerumą, stengiasi padėti nelaimėliams. Tačiau ambasadų ir ypač konsulų klientais tikrai ne visada gali pasitikėti, ypač jų papasakotomis istorijomis.
1993–1994 metais, kuriant Lietuvos diplomatinę atstovybę Minske, jos vadovas laikinasis reikalų patikėtinis Alfonsas Augulis ir jaunų diplomatų pora Dalia ir Vaclovas Šalkauskai, kaip jau minėta, kelis mėnesius ir gyveno, ir dirbo viešbutyje „Panorama“. Dienomis jų kuklūs viešbučio kambariai virsdavo biurais, kuriuose vyko įprasta diplomatams veikla – susitikimai, darbas su dokumentais, lankytojų priėmimas. Tai laikas, kai pamažu buvo stiprinama Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos kontrolė ir pasienio užkardas įveikti be galiojančių kelionės dokumentų tapo vis sudėtingiau.
Vieną dieną į viešbutį atėjo jauna Lietuvos pilietė ir paprašė konsulinės pagalbos, nes ją sulaikę Baltarusijos milicininkai perspėjo, kad ji negalėsianti be reikiamų dokumentų grįžti į Lietuvą. Nuodugniau paklausinėjus paaiškėjo, kad mergina viename iš Lietuvos miestelių prieš keletą dienų linksminosi nepažįstamų vyrų kompanijoje ir linksmybių apimta taip įsijautė, kad niekaip neprisimena, kokiais būdais ir keliais pateko į Minską.
Konsulė Dalia Šalkauskienė, šiaip taip patikrinusi nelaimėlės tapatybę, išrašė laikiną kelionės dokumentą grįžti namo ir primygtinai rekomendavo atstovybės klientei grįžti į tėviškę. Atrodė, kad tai ir bus šios pamokomos istorijos pabaiga. Dėkinga konsulei mergina visais dievais prisiekė, kad nuo šiol gerokai atsargiau rinksis draugus ir nedelsdama važiuos namo.
Tą pačią naktį į sutuoktinių diplomatų kambario duris buvo energingai pasibelsta. Kai praplėšęs akis Vaclovas Šalkauskas atvėrė duris, išvydo tą pačią konsulinės pagalbos prašytoją, šįkart linksmai besišypsančią, jau ryškiai dažytu veidu, smagiai kraipančią klubus ir siūlančią jam drauge smagiai praleisti likusį nakties laiką.
Dabar sunku pasakyti, ar gundymų adresato veido išraiška, ar kažkas pažįstama kambario apstatyme privertė susivokti padarius klaidą ir pasibeldus ne į tą kambarį. Viliokė kaipmat pasišalino, diplomatui it Jerichono ragu reiškiant pasipiktinimą dėl tokiu netikėtu būdu nutraukto poilsio. Negi gaudysi ją bėgdamas iš paskos? Linksmuolė dar pamanys, kad gal jau ir reikalinga...
O gal jai paprasčiausiai pristigo lėšų kelionei namo?
1 Parris, M., Bryson, A. The Spanish Ambassador‘s Suitcase. P. 312–313.
2 Arūnas Vinčiūnas (g. 1967 06 08 Rudnios kaime, Varėnos r.) – lietuvių diplomatas. 1985 m. baigė Biržų rajono Vabalninko vidurinę mokyklą, 1992 m. – Vilniaus universitetą. 1991–1992 m. Lietuvos URM Ekonominės analizės skyriaus trečiasis sekretorius, 1992–1996 m. Lietuvos ambasados Latvijoje pirmasis sekretorius, patarėjas. 1996–2000 m. dirbo URM, 2000–2003 m. Lietuvos ambasados Ispanijoje patarėjas, vėliau vėl dirbo URM. 2008 m. liepos mėn. paskirtas ambasadoriumi Bulgarijos Respublikoje. 2009 m. spalio mėn. atšauktas ir paskirtas ambasadoriumi ypatingiems pavedimams Lietuvos nuolatinėje atstovybėje prie ES. Nuo 2010 m. spalio Lietuvos atstovas ES Nuolatinių Atstovų komitete.