Istorijoje galima atrasti daugybę pavyzdžių, kaip, regis, nedideli ūkio sukrėtimai įsiūbuodavo valstybių gyvenimą, griūdavo valdžios, kildavo revoliucijos, keisdavosi net visuomeninės ir politinės sistemos.
Kita vertus, nesunku surasti ir pavyzdžių, kaip net labai sudėtingomis sąlygomis, kai atrodydavo, kad viskas prarasta, iškildavo lyderiai, sugebėdavę išvesti valstybes iš didžiulės depresijos. Paradoksalu, bet visuomenės gyvenimą, ne mažiau nei racionalūs sprendimai, veikia ir tokie neapčiuopiami ir neišmatuojami veiksniai kaip tikėjimas, optimizmas, pasitikėjimas.
Dabartinė krizė šiuo metu dažniausiai lyginama su Didžiąja depresija, apėmusia Ameriką ir pasaulį 1929 metais. Tik kai amerikiečiai prezidentu išsirinko Frankliną Ruzveltą, reikalai pajudėjo į gerąją pusę. F.Ruzveltas buvo prisaikdintas 1933 metų kovo 4 dieną. Savo kalboje jis pažadėjo „veikti ir veikti dabar“. Jau po mėnesio jam pavyko pažadinti Ameriką iš nevilties, nors ūkio sunkumų būta iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Ar Lietuvos gyvenimui turėtų panašios įtakos Dalios Grybauskaitės išrinkimas prezidente? Ko reikia, kad naujasis šalies lyderis įkvėptų piliečius?
„Kodėl žmonės atkreipė dėmesį į D.Grybauskaitę? Ji kritikavo G.Kirkilo valdžią, taip pat sudarė valingo žmogaus įspūdį. Buvo matyti, kad ji žino, ko siekia, ir moka pasiekti. Jos įvaizdis buvo tvirto žmogaus, kuriuo galima pasitikėti krizės laikais. Dar vienas dalykas – ekonominės krizės metu ekonominis išsilavinimas ir praktinis ekonomisto darbas yra privalumas“, – taip viename interviu kandidatę apibūdino „Vilmorus“ socialinių tyrimų vadovas Vladas Gaidys.
Taigi kompetencija ir piliečių pasitikėjimas yra, be abejonės, vienos svarbiausių savybių pretendentams į šalies vadovo postą. Ypač tokiu sunkiu metu.
Net daug nesigilinant matyti, kaip po Seimo rinkimų gana greit augo tikėjimas naująja koalicija ir Vyriausybe. Po socialdemokratų ir G.Kirkilo plepalų piliečiai vylėsi, kad naujoji valdžia ryžtingai imsis spręsti iškilusias problemas.
Negalima nuneigti, jog nemažai buvo padaryta: mėginta subalansuoti valstybės biudžetą, pradėta taupyti, apmokestinti tie, kurie ligi šiol nemokėjo mokesčių, panaikintos įvairios mokestinės privilegijos.
Bet tuo pat metu naujoji valdžia lipa ant to paties grėblio: ragindamas veržtis diržus, premjeras dalija priedus „saviems“, ministrai ir toliau svarbiais Lietuvai reikalais važinėja į Afriką, o Seimo nariai strimgalviais puola atsiiminėti pareiškimų, kad tik nereikėtų susimažinti atlyginimų.
Prieš smulkųjį ir vidutinį verslą Vyriausybė apskritai paskelbė kryžiaus žygį, kurį sustabdė tik dūžtantys Seimo langai. Ar gali Lietuvos, kurioje nedarbas jau vienas didžiausių Europos Sąjungoje, o ūkio sunkumai – vieni įtempčiausių, piliečiai tikėti ir pasitikėti tokia valdžia?
O to nepamatuojamo tikėjimo dar prireiks. Ekonomikos nuosmukis kol kas nepasiekė dugno. Skaičiuojama, kad per šią krizę pasaulis jau neteko 40 procentų savo turto. Ir niekas negali pasakyti, kada bus pabaiga.
Deja, mums, regis, yra tik dvi galimybės suvaldyti krizę. Pirma – lito devalvacija. Pinigus nuvertinus Lenkijai, Baltarusijai, Rusijai, Lietuvos šansai konkuruoti menksta. Lietuvių antplūdis Suvalkuose – buitinis to patvirtinimas. Tik nuvertinus pinigus konkurencingumas būtų atkurtas, valstybė be vargo galėtų išmokėti valstybiniam aparatui algas, pensijas.
Jei litas nebus devalvuotas, tuomet A.Kubiliaus Vyriausybei liks dar viena galimybė: sumažinti valstybės biurokratijai algas, pensijas, socialines išmokas. Tą neabejotinai teks daryti, jei bus kreiptasi į Tarptautinį valiutos fondą paskolos. Latviai tai jau daro – paskelbė planus mažinti algas 25 procentais.
Štai tada, kad socialinė įtampa nevirstų naujomis riaušėmis, kaip niekada prireiks piliečių pasitikėjimo. O jei dabartinė koalicija jį išbarstė, gal piliečiai patikės D.Grybauskaite?