Daugiau apie knygą ir I-ąją dalį galite paskaityti čia.
DELFI skaitytojams siūlome knygos ištraukų II-ąją dalį.
7 valanda 30 minučių: nerami tyla nusileido į laukus tarp Reicho kelio Nr. 132 ir Dakėnų–Švarcenau–Peterstalio ruožo.
Laikas slenka labai lėtai. Visai išaušo. Šiaurėje išgirdau artėjantį galingų variklių gausmą. Griebiau žiūronus ir pažvelgiau į Peterstalį (Peterstal). Paleistos raketos – iš Peterstalio (Peterstal). Grenadierių daliniai pakilo į ataką. Dabar pamačiau keletą šturmo pabūklų. Mažai, pernelyg mažai.
Kankindamasis nusprendžiu pradėti ataką. Mano vyrai, sunkiosios ginkluotės nepalaikomi, turi įveikti daugiau nei 200 metrų atviros, kylančios į aukštumą vietovės. Galimybės pasiekti kelią lygios nuliui.
Nusprendžiau palaukti, kada kaimynas iš dešinės, kaip tarėmės, užims viešbutį. Tai būtina sąlyga mano kuopos atakai.
Nespėjau pabaigti minties, kai mūsų dešinėje prasidėjo mūšis. „Didžiosios Vokietijos“ grenadieriai puolė priekin.
Savo kulkosvaidininkams įsakiau šaudyti į pozicijas šiauriau viešbučio prie Reicho kelio, dengti atakuojančiųjų sparną. Šalia manęs pakelės griovys tarsi atgijo.
Sproginėja rankinės granatos, trata automatų papliūpos. Staiga viskas nutilo. Sužeistasis kviečia sanitarą.
Palikau priedangą ir nubėgau palei kelią už kapinaičių. Kulkosvadžio papliūpa prispaudžia mane prie žemės.
Atsargiai kilsteliu galvą. Ant kelio guli du žuvusieji. Veržlaus šuolio metu viešbučio link jie pakliuvo į rusų ugnį.
„Didžiosios Vokietijos“ grenadierių ataka atmušta. Tai reiškė, kad mano kuopa liks gulėti.
Trumpais perbėgimais, prisidengdamas kapinėmis, nuskubėjau atgal ir greit atsidūriau tarp savo vyrų.
Pažvelgęs į šiaurę pamačiau, kad grenadieriai, palaikomi šturmo pabūklų, ryčiau Peterstalio (Peterstal) kirto Reicho kelią. Jeigu jie atakuos ir toliau, būtinai pasieks Romintą. Tada ir aš su kuopa galėsiu atakuoti sovietų pozicijas.
11 valanda: tebegulime. Bet koks judėjimas neįmanomas. Vyrai improvizuotose priedangose priešais Reicho kelią paprasčiausiai net negali šaudyti.
Vos pakėlus galvą, rusai iš pozicijų daug aukščiau kelio iš karto užlieja ugnimi.
Pasiėmiau žiūronus. Mano žvilgsnis slenka nuo vienos priedangos prie kitos: ten jokio judėjimo. Negaliu suprasti, ar dar yra gyvų. Sunkiai mėginu nuslopinti jaudulį.
Vienas iš mano pasiuntinių kreipiasi:
„Iš čia pakelės griovyje matau rusų galvas. Ar galiu į juos šaudyti?“
Aš pagalvoju, kad taip atkreipsime rusų ugnį į vadavietę ir negalėsiu vadovauti kuopai. Jeigu „Ivanas“ pradės šaudyti į mūsų „Panterą“ iš pabūklų, teks keisti vadavietės vietą.
Vėl pažvelgiu į savo vyrus, ugnies prispaustus prie žemės, jų gyvybė likimo naguose ir priimu sprendimą: „Šaudykite, bet taip, kad „Ivanas“ nepamatytų dūmelių iš vamzdžių!“
Šaulys palindo po „Pantera“ ir prisitaikė; aš stebėjau pro žiūronus. Šūvis. Pamačiau, kaip ruso galva dingo, o jo šautuvo vamzdis nukrypo aukštyn.
Pasiuntinys vėl prisitaikė. Aš jį sulaikiau:
„Vaikine, ne taip dažnai, nes priešai mus greit suseks. Palaukite bent porą minučių!
Mano pasiuntinio (manau, jam buvo ne daugiau kaip 19 metų) veidas įgijo savotišką išraišką. Šaltą ir negailestingą. Dar prieš prisidedant karabiną prie peties, jį paklausiau:
„Pasakykite, kodėl Jūs šaudote su tokiu nuožmiu įkarščiu?“
„Turiu savų priežasčių, pone leitenante!“
„Kokių?“
Jefreitorius pradėjo pasakoti: „Prieš porą savaičių „Ivanai“ mus nuginė nuo Ebenrodės (Ebenrode, Stalupėnai, dabar Nesterovas) Gumbinės (Gumbinnen) link, būtent tada žuvo leitenantas Šteinas, o aš su keletu draugų pakliuvau į nelaisvę. Mus išrikiavo eile ir turėjome žengti po vieną į priekį. Vienas paskui kitą draugai turėjo klauptis ant kelių ir juos nušaudavo šūviu į pakaušį. Mane tarsi paralyžiavo, o paskui leidausi bėgti. Kol rusai susigrizbo, pradėjo šaudyti į mane, pavyko pasislėpti. Man pasisekė, vėl sutikau savo batalioną. Štai tokia priežastis, pone leitenante, ir daugiau nieko!“
Jis pamėgino nusišypsoti. Tačiau tai padaryti jam nepavyko.