Šie opūs, bet neišspręsti ir tam tikra prasme iš esmės neišsprendžiami klausimai provokuoja nusivylimą, pasipiktinimą, bejėgiškumą ir kartu žeidžia įgimtą kiekvieno žmogaus teisingumo jausmą.
Kodėl teisėsaugos institucijos dėl pareiškimų apie seksualinį mažametės mergaitės išnaudojimą buvo aklos ir kurčios, kol dėl pralieto dviejų žmonių kraujo Temidė nepabudo iš letargo miego? Kodėl buvo telkiamos gausios policijos pajėgos įvykdyti teismo sprendimą dėl mergaitės perdavimo biologinei motinai, nors nėra įvykdyti ir (ar) paprasčiausiai ignoruojami 17 tūkstančių kitų teismų sprendimų? Kodėl kelių žmonių gyvybes nusinešusi Garliavos tragedija lieka tamsus ir mistiškas įvykis, kurio paslapties šydo neatskleidė Andriaus Ūso pomirtinis reabilitavimas?
Kodėl dažnai yra neprognozuojama ir logiškai nepaaiškintina teisininkų pozicija? Kodėl tas pats advokatas, stojantis mūru už minėto teismo sprendimo vykdymą, radikaliai keičia savo poziciją ir naudodamas teisinę kazuistiką siekia, kad nebūtų vykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis nugriauti motelius Nidoje? Kodėl prokurorai, užuot palaikę kaltinimą A. Ūso atžvilgiu iš esmės toje byloje veikiau vykdė gynybos nei kaltinimo šalies funkcijas?
Teisingumo vykdymo prielaidos
Jeigu išties būtų įmanoma besąlygiškai įgyvendinti deklaruojamą bausmės neišvengiamumo principą, tai be jokių neproduktyvių sąnaudų vykdomas teisingumas kažkuo primintų uždarą mėsos gamybos procesą, kuriame panaudojama viskas, išskyrus nebent kiaulės žviegimą. Deja, tikrovė turi mažai sąsajos taškų tiek su minėto principo įgyvendinimu, tiek ir su teisingumo vykdymu. Ne tik dėl kieno nors blogos valios, bet ir dėl objektyvių priežasčių.
Chrestomatišku laikomas ir daug informacijos apmąstymams suteikia Al Kaponės pavyzdys. „Sausojo” įstatymo laikais paskelbtas visuomenės priešu Nr.1, šis gangsteris, nors ir neišvengė kalėjimo, tačiau ne už banditizmą, reketą ir žmogžudystes, o už banalų nusikaltimą – mokesčių vengimą. Priežastis paprasta – toks vengimas buvo įrodytas, o šiurpūs, žiaurūs ir visuomenę šokiravę nusikaltimai – ne. Al Kaponės atvejis – tai veikiau taisyklė nei taisyklės išimtis. Amerikiečiai ne be pagrindo ironizuoja: „Pavogsi dolerį, sėsi į kalėjimą, pavogsi geležinkelį, tapsi senatoriumi“.
Tačiau ką ten jankiai! Socialistinio lagerio griūtis, kai vykstant ,,prichvatizacijos” procesui, ant kruvinos ir purvinos bangos iškilo įžūli bei agresyvi nuvorišų klasė ir kas buvo niekas, tas tapo viskuo, yra masinis, statistinis reiškinys. Jis akivaizdžiai ir nepaneigiamai patvirtina, kokia pagarbi distancija skiria teisingumo idėją nuo jos įgyvendinimo. Kartais neteisingumas pasireiškia itin iškreiptomis formomis. Pavyzdžiai, kas gali paneigti, kad tarp žmonių, tapusių atgimstančios Lietuvos šaukliais bei moraliniais autoritetais nėra tų, kurie turėjo galimybę iš KGB rūmų išnešti ir sunaikinti agentūrines bylas, demaskuojančias jų pačių bendradarbiavimą su sovietiniu gestapu.
Vadinasi, nepaisant visiškai pagrįsto žmonių pasipiktinimo selektyviu teisingumu ir to, kad Temidės rūstybės dažnai išvengia būtent tie, kurie jos labiausiai ir nusipelno, tokia padėtis iš dalies yra užprogramuota pačiais demokratinės valstybės įstatymais. Visos deklaracijos apie teisingumo idėją, prigimtines teises, taip pat piliečių ir visuomenės gynimo bei apsaugos interesus, vis dėlto nė per nago juodymą negali pakeisti tos padėties, kad tiek baudžiamasis persekiojimas, tiek ir teisingumas turi būti vykdomas laikantis sudėtingų procesinių kaltės įrodinėjimo taisyklių ir procedūrų.
Kita vertus, pagal vieną svarbiausių nekaltumo prezumpcijos postulatų, neįrodytas kaltumas reiškia įrodytą nekaltumą. Griežtai nubrėžta takoskyra tarp kaltųjų ir nekaltųjų, vaidina svarbų vaidmenį, užtikrindama stabilumą, tvarką ir įstatymų viršenybę. Tačiau šviesios nebūna be šešėlių, netgi labai tirštų šešėlių. Jeigu dėl įkalčių stokos žiaurumu pagarsėjęs banditas ar šeimoje siautėjantis pedofilas yra išteisinami, tai pirmasis jų lieka doras ir respektabilus pilietis, o antrasis netgi tyresnis už savo išniekintos mažametės dukters ašaras.
Teisingumo raidė ir esmė
„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ [Mt 7, 1-4]. Tarsi gyva iliustracija šiam Kristaus priekaištui, labai nepakantūs kitų padarytiems nusikaltimams, žmonės kur kas atlaidžiau vertina savo pačių paklydimus. Panašiai kaip kaimyno turtas, prestižas ir socialinis statusas tampa mūsų noru šaltiniu, taip ir mes, matydami, koks klesti nebaudžiamumas, norime išvengti atsakomybės ir bausmės. Pasak sovietinio principo, mes norime, kad pas mus viskas būtų, bet kad už tai mums nieko nebūtų.
Mūsų, gyvenančių posovietinėje epochoje atmintyje yra įsirėžęs tas faktas, kad absoliuti dauguma žmonių iš dalies tapo šviesaus kapitalistinio rytojaus aukomis. Žmones dar žeidžia potrauminis šokas, kurį sukėlė dešimčių milijardų vertės „prichvatizuotas“ turtas. Išskyrus kelias atpirkimo ožiais tapusias „šestiorkas“, už minėtas kolosališkas vagystes niekas nebuvo ir nepanašu, kad bus pasodintas. Tačiau, ar ta aplinkybė yra pakankamas pagrindas atleisti nuo bausmės kišenvagį recidyvistą, kuris perpildytame troleibuse ištraukė iš neįgalaus žmogaus kišenės visiškai sudėvėtą piniginę su keliais litais, taip pat šlapimų bei išmatų mėginiais, kuriuos jis vežė analizei į polikliniką?
Lygiai taip pat, ar 17 tūkstančių neįvykdytų teismo sprendimų yra pagrindas nevykdyti teismo sprendimo dėl mergaitės perdavimo biologinei motinai? Ypač, kai tuo demonstratyviai metamas iššūkis pačiai teisinės valstybės idėjai ir griaunami tiek civilizuoto bendravimo, tiek ir paties valstybingumo pagrindai. Ypač, kai savo asmenybę sureikšminusi, patologiškai ambicinga ir žiniasklaidos dėmesiu besimėgaujanti individų grupelė, jėzuitiškai manipuliuodama kilniais ir tauriais tikslais, atsikrenkštusi ir su pasitenkinimu spjauna valstybei į veidą.
Kodėl užsikerta Temidės svarstyklės?
Žmones, kurie manipuliuojami Neringos Venskienės aplinkos trukdė vykdyti teismo sprendimą, iš dalies galima suprasti, bet tai nereiškia, kad juos galima pateisinti. Mat teismo sprendimas grąžinti mergaitę biologinei motinai įskaudino minią ne tik dėl nevykdomų kitų teismų sprendimų, bet ir todėl, kad šis sprendimas buvo laikomas neteisingu. Tačiau būtent pastarasis argumentas yra labai silpnas. Ne todėl, kad minėtas teismo sprendimas yra teisingas ar neteisingas, o todėl, kad minios vykdomas teisingumas yra civilizuotos visuomenės aklavietė.
Reikia atsižvelgti ir į tai, kaip Lietuvoje suvokiamas teisingumas. Koks nors ultrapatriotas, išteisintas dėl jam inkriminuotų, bet neįrodytų sunkių nusikaltimų, triumfuodamas pasakys, kad Lietuvoje dar yra teisingumas. Tačiau ne išteisintas, o nuteistas, jis konstatuos: „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome“. Neišvengiamai daug asmenų, nepatenkintų jų nenaudai priimtais teismų sprendimais yra ir civilinėse bylose. Tačiau, jeigu laikytume tai pakankamu pagrindu nevykdyti teismų sprendimų, tai pakirstume civilizuoto bendravimo visuomenėje pagrindus.
Tačiau negalima ignoruoti ir to, kad išties yra tokių teismo sprendimų, kurių nevykdymas, ypač, kai kiti vykdomi naudojant veiksmingą ir lengvai atpažįstamą valstybės jėgą, žeidžia žmonių teisingumo jausmą. Šia prasme argumentai, kuriais bandoma pateisinti, kodėl nevykdomas teismo sprendimas nugriauti motelius Nidoje, yra niekiniai ir visiškai pagrįstai kelia teisėtą visuomenės pasipiktinimą, taip pat pakerta pasitikėjimą valstybės institucijomis, provokuoja teisinį nihilizmą ir nepagarbą teismų sprendimams.
Kitas dalykas, kad daug pykčio ir nesusikalbėjimo visuomenėje lemia neteisingas sąvokų interpretavimas ar elementarus jų painiojimas. Objektyvi ir nešališka Nidos motelių klausimu turi būti viešąjį interesą besąlygiškai ginančios valstybės institucijos, tačiau anaiptol ne advokatas, kuris yra varžomas kliento pozicijos. Todėl advokatą, ginantį ne viešą, o privatų interesą, nekorektiška kaltinti veidmainiavimu ir dvigubais moralės standartais.
Apskritai advokatas užtikrina ne tik gyvybiškai svarbių įtariamojo ar kaltinamojo teisių bei interesų gynybą, bet ir veikia iš pareigos (ex officio). Todėl prireikus, advokatas turėtų ginti netgi Adolfą Hitlerį, Juozapą Staliną, s. Visariono arba tuos, kurie nukryžiavo Jėzų Kristų. Tai blogybė, bet vis dėlto kur kas mažesnė nei ta, kai advokatai užėmę kaltinimo šalies poziciją ir užuot gynę kaltinamuosius, kaip tai būdavo sovietinėse „liaudies priešų“ bylose, reikalaudavo jiems mirties bausmės.
Tačiau tokiu atveju kyla pagrįstas klausimas, kaip vertintini prokurorų veiksmai, kurie, pasak skeptikų, pedofilijos byloje veikiau užėmė gynybos nei kaltinimo šalies poziciją. Išties, žymiai dažniau nei paprastai manoma, prokuratūra yra priversta nutraukti tas įrodymų požiūriu „silpnas“, bylas, kurios tiesiog subyrėtų teisme. Tačiau prokuratūra tuomet užima ne gynybos šalies poziciją, o realiai vertina nepalankias bylos teismines perspektyvas. Būtent taip ir buvo garsiojoje pedofilijos byloje, kurią mirusiojo A. Ūso atžvilgiu atnaujino ne prokuratūra, o Aukščiausiasis Teismas.
P.S. Neteisingumas kaip teisingumo tamsioji pusė būdingas kiekvienai visuomenei. Išimčių čia nėra ir iš principo būti negali. Kitas dalykas, kokiu laipsniu ir kokiu būdu skirtingose valstybėse, priklausomai nuo jų išsivystymo lygio ir visuomenės mentaliteto, tai pasireiškia. Pavyzdžiui, Andersui Breivikui už masines 77 žmonių žudynes skirta 21 metų laisvės atėmimo bausmė veikiau yra pasityčiojimas iš teisingumo nei teisingumas. Juolab, kad šis serijinis žudikas, atlikdamas bausmę sanatorijos sąlygomis, mėgaujasi savo reikšmingumu, skleidžia neapykanta persunktas idėjas ir atvirai tyčiojasi iš savo aukų.
Kita vertus, tos pačios Norvegijos teismas prieš keletą metų pagal nukentėjusio asmens skundą devyneriems mėnesiams laisvės atėmimo nuteisė kalėti moterį, kuri oraliniu būdu patenkino savo aistrą tuomet, kai nukentėjusysis, apsvaigęs nuo alkoholio, buvo stipriai įmigęs. Klausimas ne tas, kad minėto vyriškio bejėgiška būsena pasinaudojusi moteris neišvengė bausmės, o tas, kad už tokį lytinės aistros tenkinimą ji buvo nuteista beveik 3 kartus griežtesne bausme, nei Breivikas. Savaime suprantama, jeigu pasvertume, kiek pastarajam buvo vidutiniškai atseikėta už vieno žmogaus nužudymą. Teisingumas?