Tą pačią dieną, kai į Lietuvą paskutinį kartą atvyko Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, Seimas atmetė Vyriausybės teiktą pasiūlymą leisti asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti ir nelietuviškais rašmenimis. Vos 8 Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų frakcijos nariai palaikė pasiūlymą, net Užsienio reikalų ministras ir Seimo pirmininkė balsavo prieš savo Vyriausybę. Neseniai partijoje įkurta Lietuvių kalbos gynimo draugija piktinasi dėl to, ką ji vadina nuolatiniu Vyriausybės nuolatiniu nuolaidžiavimu lenkų reikalavimams. Nemažiau griežtai priešinamasi siūlymams lenkų apgyvendintuose rajonuose gatvių pavadinimus rašyti abiem kalbom.
Kai kuriems lietuvių kalbos gynimas yra dingstis antilenkiškoms nuotaikoms reikšti. Lietuvių kalbai gerokai didesnį pavojų kelia anglicizmai - nebeturime vadų ar vadovų bet tik lyderius, lyderiavimą ir tt. Bet tai neskatino deputatų kurti kalbos gynimo draugijos. Santūriai reaguojama į tai, kad Vilniuje kai kurios informacinės lentelės parašytos anglų ir lietuvių kalba.
Lenkai nėra lietuviai, bet lenkų bendruomenė nėra svetimkūnis. Daugelis lenkų gyvena čia šimtmečius. Reikia susitaikyti su mintimi, kad nepasiseks jų sulietuvinti, kaip sovietams nepasisekė surusinti lietuvių. Jie nekelia pavojaus Lietuvos valstybei. Tad nereikia jų laikyti priešais, o pagrįstų jų reikalavimų tenkinimą - pataikavimu.
Vadinamoji Auksinė taisyklė ragina elgtis su kitais taip, kaip norima, kad jie su mumis elgtųsi. Jei vertiname savo kultūrą ir tautiškumą, turime panašiai vertinti kitų nacionalinius įsipareigojimus bei rodyti deramą pagarbą jų tautiniams jausmams. Ir klausti, ar norėtume, kad Lenkijos politiką vietos lietuvių atžvilgiu lemtų lenkiškas Gintaro Songailos atitikmuo. Pakantumas nėra valstybės išdavystė.
Sudėtingi santykiai su Rusija ir rusais. Kartais reiškiama simpatija eiliniams rusams kaip geros dūšios žmonėms, kartais su įtarimu į juos žiūrima kaip į potencialią penktąją koloną. Rusija nėra draugiška valstybė, bet plačiai paplitęs amžino ir klastingo priešo įvaizdis nėra adekvatus. Tautų ir valstybių politika keičiasi. Vokiečiai nebėra militaristai, švedės nebesididžiuoja savo nekaltumu.
Pastaruoju metu kreivai vertinami Vakarai. Dažnėja užuominos, kad Maskvos valdymą pakeitė Briuselis, kad savimi patenkinti ir sotūs Vakarai išsigimė, pasidavė materializmui, atsisakė tikrųjų vertybių. Esą nėra ko iš jų pasimokyti, gal reikėtų labiau atsiriboti, kad nejučiomis neatsisakytume „tikrųjų lietuviškų“ vertybių. Šitokių nuostatų plėtrą skatina dažni politikų pasisakymai, kad užsienio politikoje mes giname vertybes, o Vokietija - vamzdynus. Vakariečių reiškiama parama gėjų eitynėms, kontroversija dėl Nepilnamečių apsaugos įstatymo gerokai sustiprino šias neigiamas nuostatas.
Vakarai turi nemažai trūkumų. Ten ne viskas auksas, nereikia visko mėgdžioti. Bet pirminį perdėtą susižavėjimą keičia perdėtas nusivylimas ir kritiškumas, neapmąstytas smerkimas to, kas mums dar svetima.
Nerodoma ypatingos meilės ir lietuviams. Turiu omenyje ne eilines aistras dėl politikos, oligarchų, korumpuotų valdininkų, beširdžių bankininkų. Naujieji emigrantai laikomi jei ne išdavikais, tai bent nevisaverčiais tautos nariais.
Stiprėja sovietmetyje peršama nuostata, kad tikri lietuviai tik tie, kurie dabar gyvena Lietuvos teritorijoje. Tada visi kiti buvo buržuaziniai nacionalistai, dabar jie tautai abejingi savanaudžiai. Senieji emigrantai, visokie amerikonai ir dipukai - net mažiau verti, nes jie patogiai gyveno užsienyje, kai tikrieji lietuviai priešinosi sovietams.
Bėda ta, kad superpatriotai neturi atsakymų į Lietuvos problemas. Ksenofobiškas šūkis „Lietuva lietuviams“ gal kutena kai kurių širdis, bet seniai nebuvo ir ateityje nebus Lietuvos be tautinių mažumų. Galima kietai laikytis ir netenkinti vietos lenkų prašymų, bet tai nedidins jų prisirišimo prie Lietuvos valstybės, nors tokia ištikimybė būtų naudinga lietuvių tautai.
Emigrantų koneveikimas, pilietybės atėmimas neskatins jų sugrįžti, nors jų grįžimas stiprintų valstybę ir tautą. Lengva prakeikti gėjus ir vaizduotis šeimos vertybių gynėju, nors eitynių priešininkų grūmojimai nei didina gimstamumo, nei įtikins poras neišardyti savo santuokų. Ginamos šeimos vertybes, bet 2007-2009 metais Lietuvoje 20-čiai vedybų teko 9 skyrybos. Tiek dėl šeimos šventumo.
Šiek tiek sutirštinau spalvas. Yra daug dorų, gerų lietuvių, kurie jautriai reaguoja į svetimų bėdas, pvz., dosniai aukodami pinigų Haičio žemės drebėjimo aukoms. Skinų eitynėse dalyvauja mažai jaunuolių. Nors kaimynai skeptiškai vertinami, su jais sugyvenama. Nėra tokios tautinės įtampos kaip Belgijoje tarp flamandų ir valonų, ar Slovakijoje tarp slovakų ir vengrų.
Apmaudu, kad dalis politikų ir vadinamojo elito, kuris turėjo progą susipažinti su platesniu pasauliu, kursto uždarą provincialumą. Jų peršamas įtarus požiūris į pasaulį, nepakantumas svetimiems sunkina pastangas grumtis su dabarties problemomis, padaro Lietuvą mažiau patrauklia šalimi.