Nėra jokių abejonių, kad lietuviai dalyvavo žydų žudynėse - ne tik padugnės, bet ir atsakingi karininkai bei vietos pareigūnai. Vokiečiams vadovavo Hamann Rollkomando, kuris nužudė daugiausiai Lietuvos žydų, bet didžioji dauguma šaudytojų, taigi žudikų, buvo lietuviai. Pirmieji savivaldos pareigūnai ir policininkai, gavę nurodymus sulaikyti visus žydus, dar galėjo tikėti, kad žydai bus suvaromi į getą arba priverčiamojo darbo stovyklas, bet jau įsisiūbavus žudynėms sulaikytųjų likimas buvo visiems aiškus. Voldemarininkų veikėjas Zigmas Blynas savo dienoraštyje 1941 m. rugpjūčio 14 d. rašė: “Kalbėjau su Rokiškio apskr. V-ku… Esą ryt turi būti sušaudyta 9000 žydų Rokišky. Iškasa 3 m gylio griovį, atvaro 100 žydų, suguldo griovy…”. Nacių saugumo vadovo Jaegerio ataskaitoje pažymėta, kad rugpjūčio 15-16 d. Rokiškyje nužudyta 3 207 žmonės, 3 200 jų žydai.
Koks buvo LLV vaidmuo žudynėse? Mėginimas nustatyti jį nėra “smulkios mirties buhalterijos detalių aiškinimasis”, kaip sako p. Donskis. Kaltinant specifinius asmenis, negalima vien kartoti, kad įvyko nusikaltimas. Reikia parodyti, kad jį įvykdė kaltinamieji. To reikalauja tiesa ir teisingumas. Pokario metais net užkietėję žudikai, pvz., Einsatzkomando vadovai, buvo teisiami individualiai, o ne pripažinti kaltais pagal sąsają. Tiesa, jie dažnai sulaukdavo labai švelnių bausmių.
Daug ko dar nežinome apie LLV veiklą. Kaip jau ne kartą minėta, neaiškumai gaubia Žydų padėties nuostatus, kurie dažnai laikomi pagrindiniu kaltinamuoju aktu prieš LLV. Bet kodėl LLV juos priėmė rugpjūčio 1 d., kai naciai jau buvo paskelbę savo žydų taisykles, kai jau buvo aišku, kad po kelių dienų šalies valdymą visiškai perims naciai kartu su jiems pavaldžia patikėtinių taryba ir kad nuostatai, kaip ir kiti LLV nutarimai, neišvys dienos šviesos dėl nacių cenzūros?
Klausimų kyla dėl LLV birželio 30 d. nutarimo įsteigti žydų koncentracijos stovyklą. Koncentracijos stovykla baisiai skamba, bet Antano Smetonos laikais veikė vadinamoji Varnių koncentracijos stovykla, kuri nebuvo joks Dachau. LLV stovyklai skyrė labai mažai etatų – 4 karininkus ir 17 šaulių – ir labai mažai turto. 21 karys, suskirstyti į gal keturis būrius, galėtų saugoti 50-200 žmonių. Taigi buvo ketinama kurti mažą stovyklą. Istorikas Alfonsas Eidintas tvirtina, kad koncentracijos stovykla buvo VII forte. Bet tai tik prielaida, nėra jokių dokumentų, kurie leistų sutapatinti LLV numatytą stovyklą su fortu. Juolab kad VII fortui saugoti reikėjo gerokai daugiau negu 21 kario. Gal Eidintas teisus, bet to nežinome.
Lengva rasti piktybiškų, žadą atimančių tekstų. Donskis cituoja „Naujosios Lietuvos“ straipsnį, kuriame raginama „išnaikinti žydiją“. Tekstas bjaurus, bet nieko bendro neturi su LLV. „Naujoji Lietuva“ buvo leidžiama Vilniuje, LLV ten neturėjo nei galios, nei įtakos.
Yra keli variantai itin šiurpinančio atsišaukimo “Brangūs vergaujantys broliai”, kurį LAFas neva paskelbė 1941 m. kovo 19 d. Viename variante yra šis teiginys – “išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą.” Teiginys toks dramatiškas, kad vokiečių istorikas Siegfriedas Gasparaitris juo pavadino savo straipsnį leidinyje „Zeitschrift fuer Geschichtswissenschaft“ 2001 m. Bet kituose atsišaukimo variantuose šio sakinio, kuris sunkiai derinasi su kitais teksto teiginiais apie žydus, nėra. Gal jį pridūrė vietos fanatikas, perrašinėdamas atsišaukimą. Reikšminga, kad tokios mintys egzistavo, bet svarbiau žinoti, ar žudyti skatino LAFo centras, koks nors stambesnis dalinys, ar vienas asmuo. O ką galvotume, jei būtų likęs tik pikčiausias variantas?
Norint atsakyti į šiuos ir kitus klausimas, reikia tirti archyvus, ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, ypač Rusijos. Juolab kai susidaro įspūdis, kad manoma, jog viskas tiek aišku, kad bergždžia toliau knistis archyvuose.
Pastaruoju metu vis daugiau mokslininkų tiria Holokaustą. Nėra draudžiamų temų, o nauji tyrimai, naujos interpretacijos verčia atsisakyti seniai įsitvirtinusių tezių. Birželio mėnesį žurnale „New York Review of Books“ recenzuodamas dvi knygas apie Holokaustą Lenkijoje istorikas Timothy Snyderis siūlė persvarstyti Armijos Krajovos vaidmenį. Pasak Snyderio, Armija Krajova nebuvo tokia nepriekaištinga, kaip ją vaizduoja kai kurie lenkai, bet reikia atsisakyti juodosios legendos, pagal kurią ji buvo antisemitinė reakcionierių organizacija, aktyviai dalyvavusių persekiojant žydus.
Po sovietų okupacijos ir aneksijos lietuviams liko trys galimybės. Jie galėjo susitaikyti su likimu ir nieko nedaryti, vien savo jėgomis sukilti prieš okupantą arba sukilti, derindami savo veiksmus su Vokietija. Donskis teisingai atmeta pirmąjį variantą, pažymėdamas, kad „sukilimas buvo psichologinė ir politinė lietuvių būtinybė“. Sukilti karui neprasidėjus būtų gryna savižudybė. NKVD būriai ir Raudonoji armija būtų tučtuojau sunaikinę menkai ginkluotus sukilėlius. Liko trečiasis variantas - veikti kartu su nacių Vokietija.
Dabar, po 70 metų, žinoma, kokia bjauri buvo nacių Vokietija. 1941 m. jos nežmoniškumas nebuvo visiškai atsiskleidęs. Žydai buvo persekiojami, gyveno nežmoniškomis sąlygomis getuose Lenkijoje, bet masinės žudynės nebuvo prasidėjusios (naciai buvo tiesiogiai sušaudę daugiau lenkų negu žydų), Vokietijos žydai dar gyveno savo namuose, neturėjo nešioti juos identifikuojančių ženklų.
1917-18 m. Vokietija ryžosi Lietuvai suteikti ribotą suverenumą. Slovakijos atvejis leido lietuviams manyti, kad tokia galimybė dar egzistavo. Hitlerio planai dėl rytų Europos nebuvo nusistovėję. Kai kurie istorikai mano, kad jei Lenkija būtų nusileidusi Berlynui 1939 m., ji, tikėtina, būtų galėjusi išlaikyti ribotą suverenumą mažesnėje teritorijoje (kiekvienu atveju Pamarys būtų tapęs Vokietijos dalimi). Nacių santykiai su Lenkija buvo geri iki 1939 m., Hermannas Goeringas net parašė įvadą vokiečių kalba išleistam Jozefo Pilsudskio raštų rinkiniui.
Nukariavus Lenkiją, Hitleris dar rugsėjo viduryje svarstė kelis Lenkijos ateities variantus, pvz., palikti mažą Lenkijos valstybėlę ar pietryčių Lenkijoje sukurti mažą Ukrainos valstybę. Tik po Stalino siūlymo pakeisti Ribbentropo-Molotovo pakte numatytą teritorijos padalijimą Hitleris ryžosi galutinai nušluoti Lenkiją nuo žemėlapio.
Ir SSRS teritorijos likimas nebuvo nustatytas. 1940 m. liepą Hitleris svarstė galimybę sukurti Baltarusijos ir Ukrainos valstybes bei Baltijos federaciją. 1941 m. balandį Hitleris galvojo apie „nuo Stalino laisvas respublikas“, kurios būtų sukurtos 1918 m. Lietuvos Brastos sutarties pavyzdžiu, kalbėjo apie protektoratus. Tik vėliau jis atsisakė šių variantų.
Norėdami atsikratyti raudonojo okupanto, daugelis lietuvių 1941 m. pasirinko nacių Vokietiją kaip mažesnį blogį. 1940 m. kai kurie Lietuvos žydai ir lietuviai pasirinko SSRS kaip mažesnį blogį. Donskis teigia, kad „nesvarbu, kada ir kuri po kurios atėjo ta jėga (okupacinė – aut.)“. Nežinau, ar tai tiesa. Manyčiau, kad yra skirtumas, ar nusigręži nuo savo valstybės, kuriai turi įsipareigojimų, ar nusigręži nuo okupanto, kuris tave pavergė ir kurio nori atsikratyti. Net jei ir viena, ir kita jėga yra priešiškos Lietuvos piliečiams. Bet tai sudėtingas klausimas, prie kurio reikia sugrįžti.
Svarbu, kas buvo daroma jau paaiškėjus, kad viltys nepasiteisino. Prasidėjus priespaudai ir inkorporavus Lietuvą į SSRS, nemažai naivuolių atsiribojo nuo valdžios. Kiti uoliai talkininkavo bolševikams, griovė likusius Lietuvos valstybės pamatus. Paaiškėjus, kad naciai ketina tiesiogiai valdyti šalį, LLV atsisakė tapti patikėtinių taryba ir nutraukė savo veiklą. Galima didžiuotis tais 117 karių (beveik kas šeštas karys), kurie liepos mėnesį pasitraukė iš bataliono, paaiškėjus, kad batalionas nekovos su sovietais, bet turės šaudyti civilius. Kiti kariai dezertyravo, keli karininkai atsistatydino, o kuopos vadas nusižudė. Deja, pasiryžusių tarnauti naciams buvo su kaupu, net kai tas tarnavimas reikalavo žudyti nekaltus žmones. Bet šie žmonės patys atsakingi už savo pasirinkimą, o ne LLV.
Jei 1941 m. daugelis lietuvių laikė Vokietiją mažesniu blogiu, jie taip pat galvojo, išgyvenę trejus nacių okupacijos metus. SSRS tebebuvo didysis priešas. 1944 m. pavasarį tikrai netrūko savanorių į Vietinę rinktinę, daugiau negu 60 000 žmonių per Vokietiją traukėsi į Vakarus, daugelis jaunuolių išėjo į mišką partizanauti. Ištyrę, kodėl sovietų valdžia buvo taip giliai ir nuosekliai nekenčiama, gal geriau suprastume sukilimą. Bet masinės žudynės liks didžiąja lietuvių istorijos dėme.