Trumpo trūkumų neįmanoma nei paneigti, nei paslėpti. Jis buvo silpnas prezidentas, kuriam labiau rūpėjo viešpatauti, kaip dabarties Europos šalių karaliams, negu valdyti, dalyvauti iškilminguose renginiuose ir būti vežamam tokioje puošnioje karietoje kaip karalius Karolis savo karūnavimo dieną, negu spręsti svarbiausius dienos klausimus.
Jo žinios apie politikos detales buvo minimalios, jo smalsumas dar mažesnis. Būta šiek tiek pasiekimų, antai, jis pirmasis taikė sankcijas Kinijos bendrovėms, užtikrino masinį finansavimą pastangoms sukurti vaistus COVID-19 pažaboti.
Jo suklupimai ir nusižengimai yra akivaizdūs. Jam jau iškeltos dvi bylos ir greit jų bus daugiau. Bet jo galimi nusikaltimai neatbaido jo rėmėjų, gal net didina jo populiarumą, nes jie mano, kad jis persekiojamas be pagrindo. Nesuprantama, kaip pagiežingas, praeitimi apsėstas politikas, nuosekliai teikiantis pirmenybę sau ir savo interesams lieka toks populiarus, juolab, kad jis didele dalimi atsakingas už respublikonų partijos politines nesėkmes 2018 m., 2020 m. ir 2022 m. rinkimuose. Vedamajame „Wall Street Journal“ pavadino Trumpą „didžiausiu partijos nevykėliu“, kuris rengė rinkiminius mitingus savo svarbai pabrėžti.
Po triuškinančios pergalės pernai metų Floridos gubernatoriaus rinkimuose atrodė, kad Ron DeSantis bus tas žmogus, kuris sugebės palaužti Trumpo dominavimą respublikonų partijoje. Jaunas (44 metų), puikiai išsilavinęs (baigęs Jeilio ir Harvardo universitetus), ne vieną karinį apdovanojimą pelnęs karys (Trumpas vengė tarnauti per Vietnamo karą), gebėjęs užmegzti gerus ryšius su ispaniškai kalbančiomis mažumomis.
Jis kovingas konservatorius, kuris priešinosi privalomam skiepijimui nuo Covid-19, nepritaria nelegaliai imigracijai, aktyviai dalyvauja vadinamuosiuose kultūros karuose dėl rasės ir lyties ir greitai sulaukė turtingų donorų palaikymo.
Pergalės viltys žlunga, jo populiarumas tarp respublikonų nedidėja, jis įsivėlė į nereikalingas kontroversijas, jo rinkimų kampanija tiek švaistėsi pinigų, kad šiomis dienomis reikėjo atleisti trečdalį darbuotojų, susirūpinę įtakingi rėmėjai nerimauja, perša įvairius pokyčius. Dar daug laiko liko iki pirminių rinkimų, bet mažai tikėtina, kad jam pavyks atgaivinti savo šlubuojančią kampaniją. Nepaisant nesibaigiančių bylų ir kaltinimų, Trumpas bus respublikonų partijos kandidatas.
Joe Bidenas nėra Trumpas, bet ir jis joks laimikis. Jis pasiekė pergalę 2020 m. rinkimuose ne dėl savo savybių ir pasiekimų, bet dėl to, kad jis nebuvo Trumpas. Bidenas yra nepopuliarus, liepos mėnesio apklausos rodo, kad tik 40 proc. rinkėjų vertina jį teigiamai. Tik apie ketvirtadalis rinkėjų mano, kad jis turėtų kandidatuoti, o 73 proc. tam nepritaria. Net demokratai žiūri į jį skeptiškai, daugelis norėtų, kad partijai rinkimuose atstovautų kuris nors kitas politikas, bet didžioji dauguma už Bideną balsuos bendruose rinkimuose.
Amerikiečiams jis neįkvepia pasitikėjimo, daugiau negu pusė mano, kad jis nėra sąžiningas ir patikimas. Šis procentas tik didės, atsirandant vis daugiau įrodymų, kad jis ne kartą netiksliai kalbėjo ar net tiesiog melavo apie savo ryšius su sūnumi Hunter.
Nors prezidentas ne kartą tvirtino, kad niekas iš jo šeimos narių „neuždirbo pinigų iš Kinijos“, praeitą trečiadienį Hunterio Bideno advokatų pristatyti duomenys federaliniam teisėjui rodo, kad iš Kinijos komunistų partijos (KKP) remiamos bendrovės gavo daugiau kaip 664 000 JAV dolerių. Kai kurie respublikonai teigia, jog Bideno šeima gavo apie 10 mln. dolerių iš Kinijos ir Ukrainos bendrovių. Nors Bidenas ir jo atstovė spaudai nuolat teigdavo, jog prezidentas niekada su Hunteriu nekalbėjo apie sūnaus verslą, šią savaitę spaudos atstovė dainavo kitą dainą. Esą prezidentas neturėjo bendro verslo su sūnumi (the president was not in business with his son). Nekalbėti apie verslą ir nebūti partneriu yra visai kiti dalykai.
Šį pirmadienį laukiama, kad buvęs Hunterio Bideno draugas Devon Archer Atstovų Rūmų priežiūros komitetui paliudys, jog Hunteris per susitikimus specialiai pristatydavo savo tėvą užsienio verslo partneriams ar būsimiems investuotojams ir, norėdamas jiems padaryti įspūdį, dažnai įjungdavo garsiakalbį. Archeris pernai buvo nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme už sukčiavimą. Demokratai atmeta šitokius kaltinimus, kurie esą iš piršto laužti, siekiant nukreipti dėmesį nuo Trumpo nusikaltimų.
Pagrindinis Bideno trūkumas – tai jo amžius (jis 80 metų, tad būtų 86 metų antros kadencijos pabaigoje) ir su juo susietas neginčytinas kognityvinių gebėjimų silpnėjimas. Vilniuje Bidenas parodė, kad gali kalbas skaityti iš teleprompterio, bet jis dažnai suklumpa kai kalba spontaniškai, užmiršta pavardes ir įvykius, pradeda ir nutraukia sakinius, sukurdamas nesuprantamą nesusijusių frazių ir minčių kratinį, vadinamąją „žodžių salotą“.
Pavyzdžių apstu, reikia tik „YouTube“ googlinti: „Biden word salad“. Joks modernių laikų prezidentas nėra turėjęs tiek mažai spaudos konferencijų, jo komanda jam parengia išsamius informacinius lapelius, kuriuose ne tik pabrėžiamos pagrindinės kalbos temos, bet ir nurodymai, ką ir kada daryti. Baigęs kalbas, Bidenas dažnai pasimeta, nesusigaudo kur eiti, kad galėtų palikti sceną.
Neabejoju, kad kartais Bidenas gali nuosekliai ir įžvalgiai diskutuoti problemas, duoti nurodymų, vadovauti savo komandai. Bet JAV prezidentas negali būti kompetentingas 80 ar 90 proc. atvejų. Reikalaujama daugiau. Jei Bidenas yra panašus į kitus 75 gimtadienį atšventusius mirtinguosius, jis nujaučia ir žino, kad jėgos silpnėja ir toliau silpnės, gal net įgydamos pagreitį.
Tik nepateisinama arogancija ir tuštybė gali jį skatinti manyti, kad vis dėl to jis tinkamiausias, nepakeičiamas kandidatas į prezidentus. Jei jis blaiviai save vertintų ir būtų JAV patriotas, jis atšauktų savo kandidatūrą, perleistų estafetę jaunesniems politikams savo jėgų žydėjime. Bet pagrindo optimizmui nėra.
Du įvykiai praeitą savaitę priminė, kad Bidenas ir Trumpas nėra vieninteliai JAV politikų gerontokratijos atstovai. Senato mažumos lyderis 81 metų Mitchas McConnellas sustingo ir nustojo kalbėti viduryje pastabų per spaudos konferenciją. Po kokių 30 sekundžių jis atsigavo. McConnellas, kurio protas puikiai veikia, šįmet griuvo tris kartus, du jų buvo nutylėti.
Praeitą ketvirtadienį Seniausia JAV senatorė Dianne Feinstein, kurios atmintis jau seniai itin smarkiai šlubuoja, užuot balsavusi „už“ arba „prieš“ įstatymo projektą, nereagavo į raginimus tai daryti, pradėjo skaityti iš anksto paruoštas pastabas, iki kol ją pertraukė padėjėjas.
Šitokie reiškiniai rodo, kad JAV partijos ir politinė sistema nesugeba įgyvendinti procedūrų, kurios užtikrintų, kad į atsakingiausius postus būtų renkami minimaliai kompetentingi asmenys. Prieš 40 metų nei Bidenas, nei Trumpas nebūtų galėję rimtai pretenduoti į prezidento postą.
