Pirminė reakcija į nelegalių migrantų antplūdį 2021 m. vasarą buvo griežta, bet ir suprantama. Migrantų keliones organizavo Baltarusijos valdžia, siekianti kenkti, jei ne destabilizuoti padėtį Lietuvoje ir Europoje.
Migrantai nebuvo nekalti angelai, absoliuti dauguma puikiai žinojo, kad jų ketinimai – slapta ir be leidimo kirsti valstybės sieną – buvo neteisėti, tad baustini. Jie nebėgo nuo tiesioginio pavojaus jų gyvybei, ne vienas buvo apsišarvavęs įmantriausiais išmaniaisiais telefonais ir brangiais laikrodžiais, atvirai pripažino, kad siekė persikelti į Vokietiją dėl ten žadėto geresnio ir patogesnio gyvenimo.
Buvo svarbu parodyti Aliaksandrui Lukašenkai, kad jo kėslams bus priešinamasi, kad nebus žaidžiama pagal jo taisykles. Lietuvon neteisėtai patekus beveik 4,2 tūkst. migrantų, rugpjūčio pradžioje pasieniečiams buvo suteikta teisė nelegalus apgręžti.
Antra vertus, nuo pat pradžių buvo aišku, kad, nors pirmieji migrantai pasikliovė Baltarusijos tarnybų paslaugomis, jie nebuvo A. Lukašenkos režimo samdiniai. Nors jie elgėsi taip, kaip Baltarusija norėjo, jų tikslai ir motyvai buvo kiti. Jie nesiekė destabilizuoti Lietuvos ar jai pakenkti, Lietuva jiems buvo tik nepatogi kliūtis pakeliui į Vakarų Europą.
Bet valdžia sąmoningai mėgino sukurti neigiamą migrantų įvaizdį. Čia pirmuoju smuiku griežė Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, kuri juos nuosekliai demonizavo. Nors A. Bilotaitė nurodė ir premjerė jai pritarė, kad Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos „nėra jos vienasmenė atsakomybė, nes pataisas priėmė Seimas ir pasirašė prezidentas“, ji nuolat kalbėjo apie hibridinį karą bei hibridines atakas, migrantus traktavo kaip grėsmingus, nors ir neginkluotus A. Lukašenkos talkininkus.
Migrantų srautams smarkiai sumažėjus, ji dar aiškino, kad dabartinė ramybė „apgaulinga“, bet kada jėga gali bandyti veržtis specialiai tam apmokytos migrantų grupės. Ir skundėsi, kad „ES teisė nesudaro mums galimybės veiksmingai gintis nuo autoritarinių režimų keliamos grėsmės, todėl savo ir visos ES saugumo klausimą sprendžiame nacionalinėmis priemonėmis.“ Taip buvo išvystytas regėjimo kampas, kuris užgožė kitas perspektyvas ir nustelbė norą bei gebėjimą suprasti migrantų keblią padėtį. Neigiamas nuostatas stiprino islamofobija ir rasizmas.
Kalbos apie grėsmes nacionaliniam saugumo buvo iš piršto laužtos. Migrantai nebuvo nei teroristai, nei nusikaltėliai. Kiek jų tapo diversantais, kiek jie smurtavo ar apiplėšė žmones? Jei išvis, tai itin mažai. Jų priežiūra galėtų brangiai kainuoti, tačiau Lietuva nėra elgetų šalis, o Europos Sąjunga (ES) suteiktų finansinę paramą. Akivaizdžiai trūko geros valios ir gailestingumo.
Viltys, kad migrantai nemėgins kirsti Lietuvos sienos, buvo bergždžios. Neteisėta migracija į Europą vyksta dešimtmečius ir siekiama išnaudoti kiekvieną progą patekti į išsvajotą žemę. Kelias į Europą per Baltarusijos ir Lietuvos miškus net per gūdžiausius žiemos mėnesius nepalyginti saugesnis negu kelionė valtimi per Viduržemio jūrą. Nepasisekus kirsti sienos, gali grįžti atgal, pamėginti dar vieną, du, gal net tris kartus. Tokios galimybės nėra, jei nugrimzti į jūros dugną.
Lietuvos grietinėlės reakcija buvo gėdinga, beveik niekas viešai nekritikavo valdžios veiksmų ir melagingų pasakojimų. Nestebina, kad tylėjo ministrai, Vyriausybė, politinės partijos. Apskritai tylėjo ar tik labai tyliai prabilo žmogaus teises ginančios organizacijos. Tylėjo ir Bažnyčia, nors Šventraštis skelbia visos žmonijos brolystę ir perša septynis kūniškojo gailestingumo darbus, tarp kurių yra skatinimai pamaitinti alkanus ir priglausti benamius. Bažnyčios vadovai turėjo priešintis valdžios ir visuomenės abejingumui, kreiptis į tikinčiųjų sąžinę, skatinti juos nepasiduoti avių bandos psichologijai ir valdžios tikinimams, kad viskas tvarkoje.
Migrantų problema nebus greitai išspręsta, ypač, jei valdžia nieko nedaro, išskyrus tvoros statymą. Bet ir rimtos pastangos neužtikrina sėkmės. Praeitą savaitę ES valstybių vidaus reikalų ministrams nepavyko pasiekti susitarimo dėl to, kaip būtų galima teisingiau paskirstyti prieglobsčio prašytojų priėmimą. Atskiros valstybės griebiasi beveik nepadorių priemonių migrantams tramdyti. Italijos vyriausybė reikalauja, kad nevyriausybinių organizacijų laivai, vos tik išgelbėję migrantų laivelius, informuotų Italijos valdžios institucijas, kurios nurodytų, kuriame uoste laivas turėtų prisišvartuoti. Gana dažnai tai būna uostas toli nuo gelbėjimo operacijos vietos, tad nevyriausybininkai priversti sugaišti daug laiko, kad patektų į paskirtus uostus ir vėl išplauktų į atvirą jūrą. Kita vertus, migrantai gelbėjami. Vien praeitą savaitę Italijos pakrančių apsauga teigia išgelbėjusi daugiau kaip 1400 migrantų iš perpildytų žvejybos laivų. O Graikija įsipareigojo gelbėti dešimtis prieglobsčio prašytojų, jau kelias dienas įstrigusių saloje tekančioje upėje prie sienos su Turkija.
Šią savaitę konservatoriai užbaigė savo sukurtą politinę melodramą. Nebus nei išankstinių rinkimų, neatsistatydins nei Ingrida Šimonytė, nei Vyriausybė. Bet konservatoriai neatsisakė savo įprasto pamokslavimo. Gabrielius Landsbergis priekaištavo opozicijai, kad neva atsisakydama perkrauti politinę sistemą bei atnaujinti pasitikėjimo kontraktą su rinkėjais, ji pasirinko ne politinio atsinaujinimo, o amnestijos kelią. Atseit, politiniai oponentai stokojo drąsos ir doros priimti reikiamą sprendimą.
Labai abejoju, kad konservatoriai drįs eiti prieš gyventojų daugumos valią ir rodys dorovinį stuburą spręsti migrantų problemą, įvedant tvarką, kuri leistų jiems prašyti politinio prieglobsčio. Dauguma prašymų neišvengiamai būtų atmesti, bet sukūrę tokią tvarką bent nepažeidinėtume tarptautinių taisyklių ir normų. Bet spėju, jog savo dora besipuikuojantys ir be pertraukos apie vertybių politiką kalbantys konservatoriai eilinį kartą jos net nesistengs įgyvendinti.
