Rusija bent kokius penkerius metus nepuls Lietuvos ir kitų NATO šalių, tad sprendimų atidėjimas po Seimo rinkimų neturės katastrofiškų pasekmių. Veikiau rinkimų kampanijos diskusijos privers partijas ir politikus nuosekliau pristatyti savo principus ir prioritetus, leis rinkėjams geriau suprasti, kokie yra pasirinkimai, suteiks jiems progą balsavimu išreikšti savo nuomonę. Naujasis Seimas tiksliau atstovaus Lietuvos žmonių nuomonei negu prieš ketverius metus išrinkti deputatai.
Bene visos politinės partijos mano, kad Lietuva turėtų skirti tris procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Bet yra skeptiškiau nusiteikusių politikų. Valstietis Dainius Gaižauskas siūlo išlaikyti 2,52 proc. BVP siekiantį finansavimą, o esant staigiam poreikiui – pasiskolinti. „Šiai dienai, tų lėšų, ką mes skiriame gynybai – pakanka.“ Darbo partijos lyderis Andrius Mazuronis pasakė, kad didinant kurios nors srities mokesčius reiktų lygiagrečiai juos mažinti kitoje. „Ar padidintas tas mokestis keliais procentiniais punktais iš tiesų padidins mūsų galimybę apsiginti... ir ar didesnę turės ekonominę žalą – bedarbių žmonių atsiras gerokai daugiau, krūvis socialinio draudimo sistemai teks didelis per socialines išmokas?“ Nežinau, ar teisingai supratau A. Mazuronį, ar tik įžiūriu savo įsitikinimą, kad numatomas radikalus gynybos išlaidų šuolis sumažins galimybę kovoti su socialine atskirtimi ir pašelpti vargingiausius Lietuvos žmones. Bet nebus atsisakoma planų didinti gynybos išlaidas.
Esama įvairiausių nuomonių, kurie ginklai svarbiausi. Buvęs kariuomenės vadas Jonas Žukas mano, kad pirmiausia reikia aprūpinti kariuomenės, kuri dabar egzistuoja, poreikius. Toks siūlymas suprantamas, nes, kaip kadaise sakė buvęs JAV Gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas, „karą kariaujate su turima armija, o ne su armija, kurią galbūt norite turėti ar norėsite turėti vėliau.“ Kaip jau minėta, nesitikima, kad karas greit prasidės, tad dabar įgytos ginklų sistemos gali būti santykinai pasenusios po kelerių metų.
Saulius Skvernelis neatmeta galimybės, kad tankų „Leopard 2“ įsigijimas yra duoklė Vokietijai už brigados dislokavimą. Jis nuogąstauja, kad įvykus techninei pažangai, po septynerių metų tankas bus „muziejinis eskponatas“, juolab, kad be priedangos iš oro tankas yra niekas. G. Nausėda atkirto, kad sprendimo įsigyti vokiškų tankų kritika yra nesąžininga, nes kalbama apie vieną divizijai reikalingą elementą. Atsargos majoras Darius Antanaitis įsitikinęs, kad Lietuvos ketinimai pirkti tankų „Leopard 2“ yra vienas geriausių sprendimų vertinant dabartinę saugumo situaciją.
Nėra vieningos nuomonės kitais klausimais, pavyzdžiui, kiek lėšų skirti oro gynybai, bepiločių orlaiviams bei dronams. Kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys sako, kad skirtingų tipų dronai numatyti kaip sudėtinė sausumos, jūrų ir oro pajėgų plėtros dalis ir kad pirkimų procedūros vykdomos. Jau pasirašytas susitarimas Norvegijos NASAMS oro gynybos sistemoms įsigyti.
Diskutuojami ir su ginkluote tiesiogiai nesusieiti klausimai, pavyzdžiui, kaip aukštųjų mokyklų studentai turėtų atlikti savo karinę pareigą. Ar jie tarnybą turėtų atlikti dalyvaudami Jaunesniųjų karininkų mokymuose arba stodami į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir taip suderindami ją su mokslais, ar jaunuolius į privalomąją karinę tarnybą šaukti iškart po mokyklos? Kiekvienu atveju teisingumas reikalauja, kad karinė tarnyba būtų privaloma studentams, kaip ir ne taip mokslu besidomintiems jų bendramečiams.
Ne kiekvienas gali įvertinti atskirų ginklų sistemų poreikį ir pajėgumus, todėl būtinas ekspertų indėlis. Politikams reikia rekomendacijų, net jei jie mano kitaip.
Didėjančio gynybos biudžeto finansavimas yra klausimas, dėl kurio paprasti piliečiai gali turėti tvirtą nuomonę, nesikreipdami į ekspertus. Čia jų žodis svaresnis.
Gynybos išlaidų didinimas brangiai kainuos. Pasak premjerės, artimiausius šešerius metus gynybai reikėtų papildomai skirti apie 0,7 proc. BVP. Per visus 2023 metus BVP siekė 72,1 mlrd. eurų, tad kasmet reikės skirti [papildomai – red.] daugiau negu 500 mln. eurų. Tai stambi suma.
Finansų ministerija siūlo šešias galimas finansavimo priemones: naują gynybos mokestį, skolinimąsi, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkio mažinimą, taip pat trijų – PVM, pelno ir gyventojų pajamų – mokesčių didinimą. Esama ir kitų pasiūlymų, įskaitant dažnai siūlomą, bet niekada veiksmingai neįgyvendinamą lėšų iš šešėlio ištraukimą. Verslo atstovai ragina įvesti naują gynybos mokestį, profsąjungos – didinti pelno mokestį.
Galima ginčytis dėl veiksmingiausio finansavimo būdo, bet kiekvienu atveju nereikėtų pritarti tam turtuolių ir tinginių variantui – būtent PVM didinimui. Tai tinginių siūlymas, nes jam įgyvendinti nereikia jokios vaizduotės ar pastangų, gana pakelti tarifą ir jį surinkti; turtuolių, nes PVM yra regresinis mokestis, sukeliąs ypatingą naštą vargingesniems piliečiams, apmokestindamas viską, ką jie uždirba, priešingai nei pasiturintiems asmenims, kurie gali taupyti ar investuoti pinigus, nebūtinus būtiniausioms prekėms ir paslaugoms įsigyti.
Padidinus PVM, vargingesnieji dvigubai nukentėtų – jie daugiau turėtų mokėti už būtino vartojimo prekes, o iš valstybės sulauktų mažiau socialinių paslaugų, nes joms potencialiai skirtos lėšos būtų nukreiptos į krašto apsaugą. PVM būtų galima padidinti, tik jei tuo pačiu metu maisto, vaistų ir kitų būtiniausių prekių tarifas būtų sumažintas bent 40 proc. Tikimybė, kad tai įvyks, yra nulinė.
Komentuodamas partijų nenorą priimti sprendimus, kurie didintų mokesčius, Prezidentas savęs klausė, „Ar mano lyderystė čia ką nors pakeistų?“ Ko gero, ne. Bet G. Nausėda turėtų stengtis parodyti lyderystę užtikrindamas, kad pasirinktos gynybos biudžeto didinimo priemonės būtų socialiai teisingos ir kad jas pirmiausia padengtų tie, kurie gali lengviau sau tai leisti. Buvo laikas, kai Prezidentas didžiausią prioritetą teikė gerovės valstybės kūrimui. Būtų apmaudu, jei šio tikslo visiškai atsisakytų, nuogąstaudamas dėl valstybės saugumo.
