J. Bidenas ir D. Trumpas nėra vieninteliai seniai garbingą amžių pasiekę politikai. Senato mažumos lyderis Mitchas McConnellis yra 82 metų, pernai jis du kartus sustingo ir nustojo kalbėti viduryje pastabų, nors po kokių 30 sekundžių atsigavo. M. McConnellio protas puikiai veikia, bet pernai jis tris kartus griuvo, du atvejus nutylėjo.
Buvusi Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi atsistatydino pernai, būdama 82 metų. Jos pavaduotojas Steny‘is Hoyeris yra metais vyresnis, abu buvo perrinkti eiliniais kongresmenais. Senatorė Dianne Feinstein mirė pernai, nors būdama 90 metų, ji buvo tokia pasimetusi, kad dažnai nežinojo, kur buvo ir ką darė.
Ne visada seniai dominavo. Johnas Kennedis buvo 43 metų, kai buvo išrinktas prezidentu, jo oponentas Richardas Nixonas, kuris man paaugliui atrodė senas, buvo tik trejais metais vyresnis.
Dabartinė JAV gerontokratija šiek tiek primena per dvejus su puse metų mirusių TSKP CK generalinių sekretorių Leonido Brežnevo, Jurijaus Andropovo ir Konstantino Černenkos trijulę, kuri buvo laikoma sovietinės santvarkos stagnacijos, o gal net bankroto ženklu, autoritarinių režimų vaisiumi. Bet visi buvo jaunesni negu minėti JAV politikai. Tai ką apie JAV politiką pasako J. Bideno ir D. Trumpo viešpatavimas?
Galima nurodyti, kad amerikiečiai politikai yra sveikesni, kad ne viską lemia amžius. J. Bidenui labiausiai priekaištaujama dėl jo amžiaus.
Kritikams nurodžius, kad jis kartais atrodo pasimetęs, pamiršta ar supainioja įvykius ir žmones, gyvus ir mirusius, jo rėmėjai atkerta, kad jis dažniausiai gali nuosekliai ir įžvalgiai diskutuoti apie problemas, duoti nurodymų, priimti sprendimus.
Bet JAV prezidentas negali būti kompetentingas tik 80 ar 90 proc. atvejų. Reikalaujama gerokai daugiau, ypač per krizes. Gerai, kad per Kubos raketų krizę 1962 m. prie valdžios vairo stovėjo J. Kennedy‘is ir Nikita Chruščiovas, o ne J. Bidenas ir L. Brežnevas.
Tariamoji vyresniųjų patirtis ir išmintis nėra vienareikšmis privalumas, nes jas dažnai lydi nusistovėjusios nuostatos, lankstumo stoka bei polinkis dabartines aplinkybes vertinti taip, tarsi jos būtų praeities atspindys.
Kadaise galiojusios aplinkybės gali smarkiai pakisti, o to deramai neįvertinus mėginimas dabartį suprasti per praeities prizmę gali privesti prie didelių politinių klaidų. Benjamino Netanyahu Izraelis gerokai skiriasi nuo Goldos Meir ar Yitshako Rabino. Jaunesni politikai irgi gali negebėti atskirti to, kas tiko praeityje, nuo to, ko reikalauja dabartis, bet tai jau kitas klausimas.
Atšventęs 75 metus, žmogus turi suprasti, kad jėgos silpnėja ir toliau silpnės, gal net su pagreičiu. Tik nepateisinama arogancija bei savimeilė gali skatinti jį įsivaizduoti, kad jis kažkaip stebuklingai gebės išsaugoti jaunystės jėgas. Šitokia saviapgaulė iš dalies paaiškina, kodėl politikoje ar privačioje veikloje retai be prievartos ar ypatingo spaudimo atsisakoma valdžios.
Šeimos, artimųjų, patarėjų bei kolegų laikysena sunkiau suprantama. Jie gali blaiviau vertinti pasenusiųjų gebėjimus, tad turėtų dažniau raginti juos garbingai pasitraukti, kai pasitraukimas dar garbingas.
Autokratinėje santvarkoje tiesą sakyti viršininkams rizikinga. Vladimiro Putino, Si Dzinpingo, Irano ajatolų, Afrikos diktatorių kritika gali baigtis labai blogai: sumušimu, turto konfiskavimu, metų metais lageryje ar kalėjime, nužudymu. Be to, diktatoriai paprastai neturi legitimumo, tad vadovo pasitraukimas gali sukelti nenuspėjamų pasekmių jo rėmėjams – kita priežastis neskubėti su pokyčiais.
Demokratijoje mažai kuo rizikuojama. Gali užrūstinti prezidentą ar senatorių, užsitraukti jo nemalonę, o jei esi patarėjas, būti atleistas iš pareigų. Nemalonu, bet nėra rizikos sveikatai ar gyvybei.
Tad kodėl įtakingi tos pačios partijos politikai nesusiburia ir nenueina, tarkime, pas J. Bideną ir nepaprašo jo nekandidatuoti, nurodydami, tarp kita ko, kad jaunesnis kandidatas turi didesnę tikimybę įveikti D. Trumpą, o tai esą pats pagrindinis J. Bideno siekis? Bet nieko panašaus neįvyko, lygiai kaip po trijų Helmuto Kohlio ir Angelos Merkel kanclerio kadencijų Vokietijos krikdemai neragino jų pasitraukti ir leisti jaunesniems vadovauti partijai ir šaliai.
Apskritai yra tik labai maža tikimybė, kad bus atsižvelgta į patarimus. Galios, kad ir kokia ji būtų, paprastai neatsisakoma. 2016 m. JAV Aukščiausiojo teismo teisėja, didžioji liberalų numylėtinė Ruth Bader Ginsburg buvo raginama atsistatydinti, kai jai buvo per 80 metų, o Barackui Obamai – paskutiniai kadencijos metai, kad prezidentas į jos vietą galėtų pasiūlyti kitą liberalą.
Ji atsisakė, o kai mirė po ketverių metų, D. Trumpas ir respublikonai jos vieton patvirtino griežtai konservatyvių pažiūrų teisininkę, tuo užtikrindami tvirtą konservatorių daugumą ilgam laikui.
Būta išimčių – ryškiausias, nors ne iš JAV, tai popiežiaus Benedikto XVI, kuris atsistatydino iš Katalikų Bažnyčios vadovo pareigų, supratęs, jog dėl amžiaus (85 m.) ir pašlijusios sveikatos nebegebėjo deramai atlikti savo pareigų.
Gerontokratija stiprėja ir kitose JAV gyvenimo srityse. Diskriminacija dėl amžiaus yra neteisėta, nėra privalomo pensinio amžiaus, o tai reiškia, kad pasiturintys ir išsilavinę žmonės teoriškai gali dirbti tiek, kiek nori.
Daugelis septyniasdešimtuosius metus peržengusių profesorių tebedėsto, o tai reiškia, kad daugelis jaunų mokslininkų negali rasti vietos dėstytojų gretose. Pateikiami standartiniai argumentai apie patirtį ir išmintį, nors pagyvenęs mokslininkas į savo paskaitas rečiau įtraukia naujausius mokslinius tyrimus. Be to, studentai turi teisę, kad jiems dėstytų asmenys, panašūs į jų tėvus, o ne į senelius.
Gerontokratija kol kas neįsitvirtino Lietuvoje. Komunistai buvo išvaryti, Sąjūdžio veikėjai ir signatarai su kai kuriomis ryškiomis išimtimis pasitraukė iš politikos. Aukštosiose mokyklose galioja privalomas pensinis amžius. Neaišku, kiek ilgai galios šį padėtis ypač smarkiai senstančioje visuomenėje.
