Iki komunizmo kracho terminu „naudingi idiotai“ paprastai buvo įvardijami melo ir dezinformacijos propagandos psichologiškai apdoroti ir apnuodyti subjektai, kurie dievino SSRS, šlovino naujojo žmogaus „inžinierius“-KGB budelius ir rengdavo sovietų režimą palaikančias akcijas.
Įdomu, kad patys NI nesiveržė į raudonąjį rojų. Tai paaiškinti nesunku, pakanka prisiminti taiklią rusų patarlę: „Durnius tai durnius, bet muilo neėda.“ Išties, netgi nuodingų Kremliaus lakštingalų apkvailinti lengvatikiai neprarado savisaugos instinkto ir vengė tapti maumedžių trąša Sibire.
Tiesa, anaiptol ne visi NI – tai suklaidinti altruistai, naivios propagandos aukos. Priešingai, dalis jų yra korumpuoti ir sąžiningai atidirbinėja už Judo sidabrinius.
Vis dėlto NI nėra lengvai paaiškinamas fenomenas. Štai valdžios olimpe reziduojantys politikai, kurie turėtų daryti viską, kad deramai gintų mandatą jiems suteikusios tautos interesus, kartais elgiasi taip, kad perspjauna netgi patentuotus NI.
Būtent taip yra padaręs netgi daugybę genijų žmonijai davusios tautos vadovas. Kalbu apie dabartinį Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu, kuris mainais už Palestinos įkaitu laikomo kapralo Gilado Shalito paleidimą 2011 m. išlaisvino 1027 pavojingus palestiniečių nusikaltėlius.
Kokia tuomet šleikščiai saldaus susižavėjimo ir liaupsių banga nusirito per pasaulį, koks tik premjeras ar prezidentas nealpo iš laimės?! Atseit, kokį sektiną pavyzdį žmonijai pateikė Izraelis, nežmoniškomis pastangomis ir ištekliais išlaisvinęs savo šalies pilietį!
Manote, euforijos sukeltas sunkaus laipsnio apsvaigimas užsitęsė, o pagirių metas atėjo 2023 m. spalio 7 d., kai įsiveržę į Izraelį, „Hamas“ teroristai žiauriai nužudė per 1400 žydų ir apie 200 paėmė įkaitais? Paėmė tam, kad reikalautų paleisti Izraelio kalėjimuose įkalintus 6000 teroristų.
Ne, sunkių pagirių metas atėjo iškart, tačiau saldus apsvaigimas buvo afišuojamas, pagirios – ne. Mat iš 1027 paleistų kalinių 280 buvo ypač pavojingi, atliekantys bausmę už teroro išpuolių planavimą ir vykdymą. Daugelis jų bemat atnaujino teroristinę veiklą, per kurią žuvo keli Izraelio kariai.
Taigi, B. Netanyahu savo išliaupsintu poelgiu atidarė Pandoros skrynią, nes „Hamas“ tai suprato kaip kvietimą žudyti. Atseit, welcome – skerskite, žaginkite, niekinkite lavonus, tik šiukštu, nepamirškite paimti įkaitų. Juos vėliau, kaip jau pasiseks, santykiu 1 į 1027 ar 1 į 30 iškeisite į Izraelyje kalinamus teroristus.
Laimei, B. Netanyahu proto užtemimas praėjo, Izraelis pabudo iš slogios komos ir „prisiminė“ teisę į savigyną. Šios teisės įgyvendinimas reiškia įkaitų išlaisvinimą, grėsmę Izraeliui keliančios „Hamas“ karinės infrastruktūros sunaikinimą, teroristų likvidavimą arba besąlygišką jų kapituliaciją.
NI smerkia Izraelio armijos karinę operaciją Gazos Ruože ir visus sudėtingus klausimus siūlo spręsti derybomis, kompromiso paieškomis. Kas gali paneigti, kad bet koks kompromisas, kaip ir kapralo Gilado Shalito išlaisvinimas, nesuteiks teroristams impulso vėl įsukti kruvinos mėsmalės smagratį?
Žinoma, naudingi idiotai tokias sąsajas neigia ir visame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, organizuoja Palestiną palaikančius ir kartu antisemitinius mitingus. Argi doro NI pareiga nėra palaikyti žudikus, kuriems išmušė teisėto atpildo valanda, ir pasmerkti auką, realizuojančią teisę į savigyną?!
Kalbos nėra, Izraelio vykdomos teroristų likvidavimo operacijos šalutinis rezultatas yra krauju, mirtimis, suluošinimais ir kančiomis paženklinta civilių palestiniečių tragedija. Dideles kančias patiria ir teroristų įkaitais paimtų žmonių artimieji, reikalaujantys, kad Izraelio vadovai išlaisvintų įkaitus.
Kas, būdamas sveiko proto ir pakaltinamas, gali tai paneigti?
Bet! Kas gali paneigti kančias tų žmonių, kurių artimuosius, įskaitant kūdikius ir vaikus, teroristai žiauriai nužudė, išžagino jų mylimąsias, žmonas ir motinas bei išniekino savo aukų lavonus? Kas gali paneigti, kad monstras, civilius gyventojus naudojantis kaip gyvą skydą, nepakartos kruvinos puotos?
Pasirodo, gali – būtent tokie yra naudingi idiotai, kurie teisindami žudikus, mikliau už fokusininką ištraukia iš cilindro triušį, tiksliau, pastipusio triušio vertės argumentą. Pagal jų logiką, „Hamas“ smogikai, surengę kraupias žydų skerdynes, yra ne teroristai, bet didvyriai.
Pasirodo, kad šaukdami Alach akbar, skerdynes smogikai surengė, siekdami kilnaus – Palestinos išvadavimo – tikslo. Atseit, „Hamas“ neturėjo kito pasirinkimo ir buvo priverstas skersti okupantus žydus, kurie atėmė iš Palestinos arabų galimybę sukurti laisvą ir klestinčią valstybę.
Deja, prarastą Palestinos rojų apverkiantys NI absoliučiai ignoruoja reikšmingus istorijos įvykius ir faktus, kurie įtikinamai rodo, kad Palestinos problemą sukūrė ne žydai, o arabai. Jie atvirai siekė sunaikinti Izraelio valstybę, pagrįsdami savo ketinimus kliedesiais apie prakeiktus žydų okupantus.
Istorija nepatvirtina šių kliedesių ir rodo, kad būtent arabų pasaulis siekė ir okupuoti „okupantus“, ir baigti tai, ko nebaigė daryti naciai – galutinai „išspręsti žydų klausimą“. Lemtinga valanda išmušė, kai Jungtinės Tautos 1947 m. lapkričio 29 d. priėmė rezoliuciją Nr. 181 dėl Palestinos padalijimo į arabų ir žydų valstybes, suteikiant ypatingą statusą Jeruzalei.
Palestinos žydų vadovybė šią rezoliuciją priėmė, Arabų valstybių lyga – atmetė. 1948 m. gegužės 14 d. Davidas Ben Gurionas paskelbė Izraelio valstybės įkūrimą, o jau kitą dieną (operatyviai, tiesa?) Egipto, Transjordanijos, Irako, Sirijos, Libano, Saudo Arabijos ir Jemeno kariuomenės užpuolė Izraelį. Prasidėjo Pirmasis Arabų–Izraelio karas (1948-05-06–1949-07-20).
Oficialiai, pabrėžiu, oficialiai deklaruotas invazijos tikslas buvo sunaikinti žydų valstybę, apginti arabų gyventojus ir sukurti vieningą arabų valstybės darinį, „kur visi piliečiai bus lygūs prieš įstatymą.“
Ko Jums dar reikia, didžiai naudingieji? Kad apie fizinį kiekvieno žydo sunaikinimą ir konclagerių bei krematoriumų statybą nebuvo pasakyta nė žodžio? Kad nepasakyta, jog visi žydai bus lygūs prieš įstatymą, kuris įpareigos juos nešioti Dovydo žvaigždes ir nusiimti kepurę prieš kiekvieną arabą?
Anksčiau aptartas Pirmasis (Nepriklausomybės) karas buvo tik preliudija daugybei Arabų–Izraelio karų, konkrečiai Antrajam (Sueco, 1956-10-29–1957-03-08), Trečiajam (Šešių dienų, 1967-06-05–10), Ketvirtajam (Jom Kipuro, 1973-10-06–22) ir Penktajam (1982-06-06–15) karams.
Visų šių karų išskirtinė savybė ta, kad jie buvo agresyvūs, neišprovokuoti ir arabų valstybės atvirai skelbė tikslą sunaikinti Izraelį. Išimtis – Antrasis ir Trečiasis karai, kai žinodamas apie rengiamą užpuolimą ir siekdamas išvengti galingų smūgių, Izraelis pradėjo prevencinius karo veiksmus.
Per šiuos karus Izraelis ne kartą buvo per plauką nuo pralaimėjimo, o tai būtų reiškę žydų valstybės sunaikinimą ir, neatmestina, antrą holokaustą. Vadinasi, tokią prabangą kaip pralaimėjimas sau galėjo leisti arabų valstybės, kurias kurstė ir apginklavo SSRS, bet ne Izraelis.
Žydai karus laimėjo dėl daugelio veiksnių: JAV paramos, karinio-techninio pranašumo, karių motyvacijos ir ryžto, puikaus vadovavimo karinėms operacijoms ir kad jie padarė tai, ką turėjo padaryti – okupavo šalies agresorės Sirijos Golano aukštumas, iš kurių toliašaudė Sirijos artilerija ugnimi naikino Izraelį.
Golano aukštumos rodo, koks svarbus veiksnys yra šalies strateginis gylis, dėl kurio žlugo Vladimiro Putino blickrygas Ukrainoje. Tokio gylio, karo ekspertų nuomone, Lietuva neturi, o Izraelio padėtis apskritai tragiška. Nors jo populiacija yra 3,5 karto didesnė nei Lietuvos, tačiau teritorija – triskart mažesnė.
Strateginio gylio svarba ir amžina grėsmė Izraeliui kelia klausimą, ar įmanoma išspręsti Palestinos arabų valstybės problemą. Juolab, kad yra tik vienas šios problemos sprendimo būdas – Palestinos padalijimas į žydų ir arabų valstybes, kaip tai savo laiku numatė Jungtinių Tautų 1947 m. lapkričio 29 d. rezoliucija Nr. 181.
Ar šis problemos sprendimo būdas realus? Atsakymas vienprasmiškas – jis toks pat „realus“, kaip ir, tikiuosi, pragare dabar reziduojančio Vladimiro Žirinovskio siūlymas spręsti jo paties išgalvotas Lietuvos teritorines problemas grąžinant SSRS teisių perėmėjai Rusijai Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, kuriuos Stalinas „padovanojo“ Lietuvai.
Jeigu dėl to vis tik kyla abejonių, gal vienas seimūnas, po kurio antisemitiniais pareiškimais pasirašytų kiekvienas žydšaudys, sutiktų inicijuoti apklausą Lietuvoje apie tokio grąžinimo galimybę?
Teigiamo atsakymo atveju būtų akivaizdu, kad NI absoliučiai teisūs ir kad Palestinos arabų valstybės teritorinis klausimas, atrėžiant šiai valstybei gabalą Izraelio teritorijos, gali būti išspręstas teigiamai.
